Užgeso ilgamečio Lietuvos socialdemokratų partijos lyderio, Didžiojo Vilniaus Seimo prezidiumo nario, Lietuvių konferencijos ir Lietuvos Tarybos vicepirmininko, IV Mykolo Sleževičiaus Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministro, pirmųjų savivaldybių Utenos apskrityje steigėjo, Steigiamojo Seimo ir visų trijų seimų nario bei trečiojo Seimo vicepirmininko, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmojo pirmininko gyvybė.
Steponas Kairys pirmininkavo pirmajam ir pačiam sunkiausiam Didžiojo Vilniaus Seimo posėdžiui. Jam pirmininkaujant Lietuvių konferencijai, tame posėdyje buvo suformuota Lietuvos Taryba, jam teko pirmininkauti didžiajai Lietuvos Tarybos posėdžių daliai bei principingai apginti jo pasiūlyto projekto pagrindu priimtą Vasario 16-osios Aktą.
Pagaliau jam, kaip III Seimo vicepirmininkui, teko pirmininkauti tam lemtingam 1926 m. gruodžio 16 d. Seimo posėdžiui, kurį dėl užsitęsusių parlamentinių ginčų jau po vidurnakčio, gruodžio 17-osios naktį, nutraukė į Seimo posėdžių salę įsiveržę perversmo organizatoriai.
Tuomet, tą naktį, perversmininkai M. Sleževičiaus ministrų kabinetą ir Seimo vicepirmininką S. Kairį laikė suimtus Lietuvos kariuomenės generaliniame štabe ir vertė šią Vyriausybę atsistatydinti, o Seimą skubiai patvirtinti perversmininkų siūlomą naują Vyriausybę.
M. Sleževičiaus vyriausybė, nematydama galimybių priešintis, pasirašė atsistatydinimo raštą. Tik S. Kairys, net nesiskaitydamas su rimtu pavojumi jo gyvybei, nesutiko su perversmininkų reikalavimais. Tokia savo laikysena jis gynė gruodžio 16 d. Seimo posėdžio teisėtumą ir 1922 m. Valstybės Konstitucijos reikalavimus.
Jis nesutiko patvirtinti ir bendradarbiauti su perversmininkų suformuota vyriausybe, 1929 m. vasario 16 d. minėjimą stebėjo jau pro lietuviško kalėjimo langus, liko bekompromisėje opozicijoje ir autoritariniam Antano Smetonos režimui, ir sovietų bei nacių okupacijų administracijoms. Pagaliau 1943 m. ėmėsi iniciatyvos burti bendrą Lietuvos pogrindyje buvusių politinių organizacijų komitetą – VLIK’ą – kovai už Lietuvos nepriklausomybę ir demokratiją.
Ir istorija leido jo gyvenimui užgesti būtent gruodžio 16-ąją, sulaukus garbaus 85-erių metų amžiaus, spėjus „Amerikos balso“ radijo bangomis pasakyti ne vieną kalbą okupuotos ir už geležinės uždangos pasilikusios Lietuvos žmonėms Vasario 16-osios minėjimų progomis, parašius gilių strateginių įžvalgų kupiną straipsnį „Veidu į Lietuvą“.
1964 m. JAV, Bostone, išleistoje S. Kairio atsiminimų knygoje „Tau, Lietuva“ paskelbtas jo gyvenimo moto – „Tau, Lietuva, kad būtum laisva ir demokratinė, skyriau visą savo gyvenimą“ – koncentruotai ir taikliai atspindi jo asmenybę, siekius, veiklos nuoseklumą ilgame politinio, visuomeninio ir pedagoginio bei profesinio gyvenimo kelyje.
Lietuvos politinės minties raidos istorijoje „savystovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos federacijos“ nuskambėjo 1896 m. gegužės 1 d. Vilniuje įvykusiame lietuvių socialdemokratų susirinkime, vėliau pavadintame I LSDP suvažiavimu. Iki pat 1918 m. Vasario 16 d. S. Kairys socialdemokratų gretose plėtojo šią Lietuvos nepriklausomybės ir demokratijos neatskiriamumo koncepciją, vėliau ją nuosekliai gynė.
Šią koncepciją tikrino ir audringi 1914–1918 m. įvykiai, ir Lietuvos politikoje ryškėjantys požiūrių skirtumai, ir asmenybių, dalyvavusių Lietuvos Taryboje, pasaulėžiūros įsitikinimai. Visa tai atsispindėjo 1917 m. gruodžio 10–11 d. priimant pirmąjį Tarybos pareiškimą, parengtą pagal gruodžio 10 d. Kaune Vyriausiosios vokiečių karo rytuose vadovybės parašytą tekstą. Jame Lietuva skelbiasi nepriklausoma valstybe, bet tuo pačiu susisaisto su Vokietija amžina ir tvirta sąjunga, įgyvendinama keturiomis konvencijomis.
Už šį 1917 m. gruodžio 11-osios nutarimą balsavo 15 Tarybos narių, Jonas Vileišis balsavo prieš, o S. Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Aleksandras Stulginskis susilaikė. Po Lietuvos Tarybos balsavimo šio nutarimo tekstas buvo įteiktas okupacinei vokiečių administracijai tolesniam derinimui, tačiau jis sukėlė įtampą tiek Lietuvos visuomenėje, tiek ir tarp pačių Tarybos narių.
Debatai dėl jo tęsėsi toliau ir pagaliau 1918 m. sausio 8 d. atsiranda dvi naujos redakcijos nepriklausomybės galutiniam skelbimui. Viena – A. Smetonos, parengta pagal 1917 m. gruodžio 11 d. priimtą nutarimą, antroji – pasiūlyta S. Kairio.
Jos esmė skamba taip: „Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės vidaus tvarkai ir santykiams su kaimynais nustatyti yra reikalinga kiek galima greičiau sušaukti steigiamasis Seimas, visų Lietuvos gyventojų demokratiniu būdų išrinktas.“
Nebelieka gruodžio 11 d. nutarimo antrosios dalies, kurioje Lietuva susisaisto save sąjunga su Vokietija. Atsiranda visiškai nauja demokratinė nuostata – būtinybė šaukti steigiamąjį Seimą nepriklausomos valstybės pamatams nustatyti. Ir jis turi būti demokratiniu būdu renkamas visų Lietuvos gyventojų, neišskiriant nei vyrų nei moterų, nei kitų tautinių bendrijų atstovų.
Štai ši Tarybos protokoluose vadinama S. Kairio „formula“, Tarybos balsų dauguma patvirtinta 1918 m. sausio 8 d. posėdyje, ir taps Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto teksto pagrindu.
Prasidės nelengvas Lietuvos Tarybos darbo etapas. Ši „formula“ bus okupacinės vokiečių valdžios atmesta. A. Smetona ir vėl siūlys sugrįžti prie 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo teksto. Taryba ir vėl atmes S. Kairio pasiūlytą tekstą, Tarybos balsų dauguma vėl bus patvirtintas A. Smetonos pateiktas nutarimas.
Tuomet keturi Tarybos nariai S. Kairys, S. Narutavičius, J. Vileišis ir Mykolas Biržiška pasitrauks iš Tarybos darbo.
Ir tik po ultimatyvaus šių keturių signatarų reikalavimo, Taryboje palaikyto Petro Klimo ir A. Stulginskio, kad Tarybai nebepirmininkautų A. Smetona, kad Taryboje būtų vienbalsiai ir parašais patvirtintas 1918 m. sausio 8 d. priimto S. Kairio teksto pagrindu suredaguotas nutarimas, vėl visi dvidešimt Tarybos narių susirinko į Vasario 16-osios posėdį ir alfabeto tvarka, pirmininkaujant amžiumi vyriausiam Jonui Basanavičiui, savo parašais patvirtino ši Aktą.
Vėliau išryškės dvi linijos Lietuvos politinėje tikrovėje: autoritarizmo su „tautos vadu“ priešakyje ir demokratinės Respublikos, ištikimos Vasario 16-osios Akto demokratiniams reikalavimams ir 1922 m. Valstybės Konstitucijai. A. Smetona atstovaus pirmajai, o S. Kairys – antrajai politinei Lietuvos krypčiai.
Istorijos eigoje „tautos vadui“ A. Smetonai teks įvesti autoritarinį režimą, įtvirtinti vienpartinį valdymą, bet savo valdymo pabaigoje priimti net tris gėdingus ultimatumus, pagaliau, sovietams okupuojant kraštą, prarasti nepriklausomybę, palikti Lietuvą ir be pasipriešinimo kaip privačiam asmeniui pasitraukti į Vokietiją, o vėliau – į JAV.
S. Kairiui teko kita užduotis – vėl organizuoti politinį pogrindį nepriklausomybei ginti, tapti pirmuoju VLIK’o pirmininku ir kaip tokiam, pasitraukti į Vakarus, kur VLIK’as toliau organizavo pasipriešinimo kovas nepriklausomybei ir demokratijai Lietuvoje atkurti.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16 d. Deklaracija, parengta atsižvelgiant į VLIK’o padarytus pareiškimus, aiškiai atspindi nepriklausomybės ir demokratijos atkūrimo Lietuvoje siekį bei S. Kairio ginamos linijos tęstinumą.
Užgesus aktyviam partizaniniam judėjimui, sovietų okupaciniam režimui įsitvirtinus Lietuvoje, tautoje ėmė formuotis jau kitokios, tik tarybmečiui būdingos lietuviškojo prisitaikymo nuostatos, ėmusios reikštis tautinio komunizmo forma.
S. Kairys, stebėdamas tuos procesus, 1957 m. savo straipsnyje „Veidu į Lietuvą“ pabrėžia: „Jei mes laukiame tautos išlaisvinimo jos pačios pastangomis, turime derinti ir savo čia galimus žygius su tuo, kas pačiam krašte daroma tam pačiam tikslui ir, suprantama, ieškoti ir palaikyti kontaktą su tais, su kuriais mums būtų pakeliui. Nesibijokime pasakyti, kad sąjungininkų galime sulaukti ir ‚išdavikų‘ tarpe.“
Šios strateginės jo įžvalgos Lietuvos nepriklausomybės atstatymo eigoje pasitvirtino, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui pakilus į naują kovos etapą už nepriklausomybę ir demokratiją. Ir sąjungininkų buvo rasta tiek tarp nesusijusių su okupacine valdžia žmonių, tiek ir tarp Lietuvos komunistų.
Tai patvirtino ir 1990 m. kovo 10 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrinktas Vytautas Landsbergis savo pirmojoje kalboje: „Lietuvos gyvenimą, jo raidą ir visus įvykius, kurie atvedė mus į šią dieną, lėmė dvi pagrindinės jėgos: Sąjūdis, gimęs iš Lietuvos žmonių pasipriešinimo ir vilties, ir pradėjusi persitvarkyti Lietuvos komunistų partija.“ Tiesa, jis nepaminėjo Lietuvos Laisvės Lygos ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės bei VLIK’o, kurių įtaka taip pat buvo svari. S. Kairys tikriausiai nebūtų ir jų užmiršęs.
Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis S. Kairys parašė ir kitą mums aktualų siekį: „Mano tikslas yra <…> diskredituoti diktatūrą, įrodinėjant, kad žmonijos ateitis – demokratijos laimėjime, žmogaus laisvėje.“
Ir šiandien, vykstant konfrontacijai tarp autokratijų ir demokratijų, šie S. Kairio žodžiai tampa kelrodžiu demokratinėms Lietuvos jėgoms. Mūsų visuomenėje netyla diskusijos dėl paminklo A. Smetonai pastatymo Vilniuje. Vadinasi, yra norinčių pagerbti autoritarizmo linijos šalininkus demokratinėje Lietuvos Respublikoje.
Užmirštama, kad Lietuvos Respublikos pamatus 1922 m. nustatė Lietuvos Valstybės Konstitucija, o mūsų laikais juos dar labiau išplėtojo 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tai atspindi ne A. Smetonos ir jo šalininkų, bet S. Kairio ir kitų Lietuvos demokratų politinę liniją. Tad yra apie ką pagalvoti, pasitinkant Vasario 16-osios šventę. Juk, įprasminant Pirmąjį Demokratinės Lietuvos Atgimimą, tikrai yra kam statyti paminklus demokratinės Respublikos garbei.