Į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą aną savaitę iškilmingai kreipėsi nusenęs rokeris Rogeris Watersas. Pakviestas Maskvos, buvęs grupės „Pink Floyd“ atlikėjas įmūrijo dar vieną plytą į Kremliaus propagandos sieną. Esą rusus karinei invazijai išprovokavo Vakarai, bet dabar jau pats metas visiems nurimti ir pagaliau nustoti šaudyti. Šitas dėdžius ir anksčiau barstė panašius marazmo perlus apie blogus Vakarus bei gerą Rusiją, vis balansuodamas ant absoliučios meilės Vladimirui Putinui pripažinimo, bet kažkaip nesiryždamas galutinai prisijungti prie Steveno Seagalo, Gerardo Depardieu ir kitų aptemusio proto brolių.
Beveik tuo pačiu metu Nobelio taikos premijos laureato Dmitrijaus Muratovo redaguojamas leidinys „Novaja gazeta“ paskelbė fundamentalų Grigorijaus Javlinskio tekstą, kuriame šis nagrinėja karo blogybes, įvardija perspektyvas ir mirtiną pavojų visam pasauliui. Štai ką ten rašo amžinai opozicinės, bet režimui kažkodėl niekados neužkliūvančios partijos „Jabloko“ vedlys, skirtingai nuo kitų nepabėgęs iš Rusijos ir neatsidūręs kalėjime. Tikras laimės kūdikis.
„Dabar mūsų akivaizdoje įsibėgėja pasirengimas dar didesnio masto kariniams veiksmams. Visi pagrindiniai veikėjai – Maskva, Kijevas, Vašingtonas, Briuselis, NATO, – o kartu su jais – ir minios militaristinių gerbėjų, sėdinčių kavinėse ir restoranuose, viešbučiuose ir jaukiuose butuose, taip pat daugybė interneto žiniasklaidos priemonių – visi reikalauja tęsti karo veiksmus, fantazuoja apie pergales, perėmimus ir persilaužimus, agituoja dėl naujų atakų“, – taip situaciją mato ponas G. Javlinskis. Pats, beje, gyvenantis erdviame bute Maskvoje.
Šiame teiginyje yra du loginiai kirčiai. Pirmasis – suplakant į krūvą „visus pagrindinius veikėjus“, tarsi Vašingtonas, Briuselis ir NATO būtų tiesiogiai atsakingi už šį karą, o užpultoji šalis apskritai čia tarp kaltininkų įrašoma antruoju numeriu. Autorius sumaniai nutyli, kodėl apskritai ten kariaujama, ir tarsi iš kanapių išlindęs Pilypas ima šaukti: „gyvenkime draugiškai“.
Antrasis teksto akcentas – tai neslepiamas nerimas dėl naujų puolimų, ir čia kalbama visai ne apie Rusijos jau pradėtas atakas Rytų fronte, bet tai, ko Maskva labiausiai bijo, – pavasarinio Ukrainos pajėgų kontrpuolimo sulaukus Vakarų dabar gausiai tiekiamos sunkiosios ginkluotės.
Kodėl supuvusio obuolio partijai būtent dabar prireikė išstoti su šiuo taikos balandžių mėšlo kratiniu? Ir apskritai, ko verta yra vadinamoji Rusijos opozicija, kuri po karo, tikėtina, ims veržtis į valdžią ir šūkaus apie savo taikdarystės iniciatyvas? Štai dar viena ištrauka iš to klastingo teksto. Visa tai skirta lyg ir Rusijai, o gal Kyjivui. Bet iš tiesų tai – dalis globalios psichologinės operacijos, tikintis paveikti sprendimų priėmėjus Vakaruose.
„Putinas ir praeityje, ir dabar keletą kartų atvirai užsiminė apie pasirengimą panaudoti branduolinį ginklą. Padėtis neturi blogėti. Turime sustoti!“ – čia jau visai atvirai ir desperatiškai maldaujama atokvėpio, kurį kai kurie kiti pagal planą aktyvuoti taikos balandžiai vadina paliaubomis. Kiekvienas atskirai paimtas šių pasisakymų gal ir neatrodytų taip įtartinai, juk atmetus visą kontekstą juose, atrodytų, rašomi teisingi dalykai. Sustabdykime žudynes. Atsikvošėkime. Tarkimės, kaip gyvensime toliau.
Bėda yra tai, kad šitų publikacijų ir kitų poveikio priemonių tikslas visai nėra taika. Veikiau priešingai. Tai tik ryškėjantis taktinės pauzės poreikis mėginant užpildyti patrankų mėsos ešelonus. Žinoma, tai atspindi ir išplėstas režimo baimės akis regint vis didėjančią Kyjivo karinę galią. Kremliaus banditams būtina atsikvėpti ir tęsti šitą karą, nes pralaimėjimas Ukrainoje reikštų jų pačių fizinę mirtį.
Prie keistesnių šiuo metu pasipylusių taikos iniciatyvų su išlygomis būtų galima priskirti ir gerokai solidesnę publikaciją – Jungtinių Valstijų politinės analizės instituto RAND tyrimą pavadinimu „Išvengti ilgo karo“. 32 puslapių dokumente be kita ko brėžiamos paralelės su Korėjos karu, kuris 1953 metais baigėsi ne taikos sutartimi, o paliaubomis. Pietūs ir Šiaurė iki šiol faktiškai gyvena įšaldyto karinio konflikto sąlygomis. Tyrimo autorių manymu, Ukrainoje gali pasikartoti šis scenarijus, kuomet bus užfiksuota fronto linija, o kariškiai susitars nebešaudyti.
Tai būtų tiesiog svajonių variantas į kampą įspaustam Putinui, kuris tokiose prieblandos zonose jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Tai būtų pateikta kaip pergalė, jis liktų poste, jo orda – Donbase, Chersone ir Kryme. Abi pusės kartais pašaudytų viena į kitą iš artilerijos, retsykiais sproginėtų raketos. Ukraina toliau vargtų, iš jos bėgtų žmonės, niekas neinvestuotų į šalį, kurią bet kuriuo metu gali vėl užpulti ar subombarduoti. O pridusęs rusiškas smauglys pamažu virškintų silpstančią auką ir telktų jėgas naujam puolimui.
Artėjant karinės invazijos metinėms tokių pasvarstymų apie beviltišką padėti frontuose ir žūtbūtinį paliaubų poreikį skambės vis daugiau. Tai – spaudimas sprendimų priėmėjams Vakaruose.
Nors šie jau yra apsisprendę palaikyti Ukrainą tiek, kiek reikės, Maskva rankų nenuleidžia ir mėgins išnaudoti net mažiausias dvejones.
Yra ir kitų naratyvų, kuriuos girdėsime vis dažniau – iš socialinių tinklų, tariamų ekspertų burnų ir melagingų siužetų. Vienas jų yra apie tai, kad Vakarų sankcijos neveikia, nes Rusija yra per didelė, o jos ekonomika, nors ir primityvi, bet geba atsilaikyti. Vakaruose pilna niekšų, kurie dabar daro pinigus apeidami eksporto draudimus.
Tai – tik iš dalies teisingi teiginiai, tačiau psichologinių operacijų centruose tinkamai sudėliojus akcentus efektyviai kuriamas beprasmybės ir nusivylimo jausmas. Viskas suplakama su karo nuovargio motyvais, užtušuojant konflikto šaknis, viskas palaistoma saldžiu taikos padažu. Ir štai, prašom, – rinkėjai ima abejoti ir klausytis kandidatų, kurie siūlo „racionalų sprendimą“. Tokio scenarijaus Amerikoje ir Europos šalyse tikisi Kremlius.
Dar viena kryptis – energijos išteklių kainos. Šią žiemą jums pasisekė, tačiau ateityje be rusiškų dujų ir naftos jūs neapsieisite. Šitas karas gali būti ilgas, ginklams ir amunicijai prisireiks šimtų milijardų, kuriuos būtų galima skirti mokykloms, teatrams, baseinams statyti, pensijoms ir išmokoms padidinti. Ar jums tikrai rūpi kažkoks Donbasas? Išmanu. Iškraipant visą esmę, manipuliuojant kasdieniais žmonių poreikiais ir žadant miglotas taikaus sambūvio perspektyvas.
Eilinę mobilizacijos bangą planuojančiam režimui paliaubų dabar reikia kaip oro. Naujas jų puolimas Donbase – tai mėginimas kiek įmanoma toliau nustumti fronto liniją, kad paskui būtų galima ją užtvirtinti kažkokiu šiaudiniu susitarimu ir atsikvėpti. Jiems neramu.
Tankų problema išspręsta. Ilgojo nuotolio raketos bus. Vakarietiški naikintuvai – taip pat. V. Putinas įvardytas asmeniškai atsakingu už Malaizijos avialinijų lainerio numušimą virš Donbaso. Jeigu šita Vakarų nuostata artimiausiu metu nepasikeis, okupantai pavasarį susidurs su didelėmis problemomis fronte, o vasarą gali prasidėti mūšiai dėl Krymo.
Štai kodėl rusai dabar nori taikos. Bet gaus ją tik po to, kai bus sutriuškinti ir išstumti iš Ukrainos. O tada prasidės kita istorija, dėl kurios scenarijaus dabar ir laužo galvas pasaulio galingieji.
