Tų metų pabaigoje jis teigė, kad „turime pasakyti: Taip, Krymas nėra mūsų teritorija.“ 1990 m. jis parašė programą „500 dienų“, kurioje siūlė per mažiau nei dvejus metus pertvarkyti SSRS iš centralizuotai planuojamos ekonomikos į laisvosios rinkos ūkį. Šio plano, kurį palaikė ir kai kurie Vakarų ekonomistai, pagrindu Michailas Gorbačiovas vylėsi sulaukti stambios finansinės paramos iš Vakarų. Kaip žinoma, jis jos nesulaukė.
Glaustai pristačiau G. Javlinskio biografiją, siekdamas priminti, kad jis nėra koks nors Putinversteher, nors tuo jis kaltinimas po praeitos savaites straipsnio „Sustokite“. G. Javlinskis rašė, kad naujų puolimų akivaizdoje „visi pagrindiniai dalyviai – Maskva, Kyjivas, Vašingtonas, Briuselis, NATO, o kartu su jais ir minios militarizuotų gerbėjų, sėdinčių kavinėse ir restoranuose, viešbučiuose ir jaukiuose butuose, taip pat daugybė internetinės žiniasklaidos komentatorių – visi reikalauja tęsti karo veiksmus, fantazuoja apie kažkokias pergales, perėmimus ir posūkius.“
Pasak Javlinskio, karo tąsa reiškia, kad tūkstančiai žus, ūkis karo zonoje bus visiškai sunaikintas, smarkiai padidės tikimybė, kad kils pasaulinis karas.
Visų Europos Sąjungos (ES) narių priimta idėja, kad žmogaus gyvybė, orumas ir teisės vertinamos aukščiau už bet kokias valstybių sienas, tapo taikos Europoje garantu. Jis ragina tučtuojau paskelbti paliaubas, priešingu atveju pasekmės bus katastrofiškos ir veikiausiai negrįžtamai destruktyvios. „O svarbiausia, kad žmonės, kurie kas valandą žus per šią katastrofą, niekada nebus sugrąžinti: nei pusantrų metų Makaras ir penkiolikmetė Ania iš Dnipro, nei penkiametė Milana iš Donecko, nei devynmetis Ivanas ir aštuonmetė Nina iš Jeisko.“ Straipsnį baigia raginimu kiekvienam, „kuris nenori žudyti nekaltų žmonių ir nenori, kad tai būtų daroma jo vardu“, primygtinai reikalauti, kad karo veiksmai būtų sustabdyti.
Straipsnis buvo smarkiai kritikuojamas rusų socialinėse medijose, pritariančių beveik nebūta. M. Galperinas rašė, kad moteris prievartaujama, G. Javlinksis ateina ir šaukia: sustokite, abu sustokite, ir tučtuojau.
Aida Sasybajeva nurodė, kad Vladimiras Putinas grasina pasauliui branduoline lazda, bet Volodymyras Zelenskis turėtų liautis! O ką V. Zelenskis turėtų nutraukti? Ar turėtų nustoti ginti savo šalies sienas? Ar turėtų atiduoti Ukrainą be kovos? Vadinasi, G. Javlinskis net neigia Ukrainos teisę gintis? Bet kuo tai skiriasi nuo V. Putino retorikos?
Ruslanas Šavedinovas įtalpino šią pastabą: Sustok! V. Putinas neturi pralaimėti, aš nenoriu prarasti savo dvaro Rubliovkoje – taip turėjo vadintis G. Javlinskio komentaras.
Aleksejaus Navalno biuro vadas Leonidas Volkovas teigia, kad G. Javlinskis, ragindamas „atiduoti Putinui okupuotas teritorijas, kitaip jis smogs branduoline bomba“, pažodžiui kartoja tą, ką (kiekvienas savo kalba ir savo auditorijai) sako Dmitrijus Peskovas, Dmitrijus Medvedevas, Sergejus Lavrovas; tai pagrindinis dabartinės Kremliaus politikos tikslas. L. Volkovas primena, kad Ivaną ir Niną iš Jeisko nužudė lygiai tas pats V. Putinas, kuris nužudė Makarą ir Anią iš Dnipro ir tūkstančius kitų vaikų. Bet G. Javlinskis kažkodėl ragina SUSTOTI V. Zelenskį, Joe Baideną ir Olafą Scholzą.
Nėra abejonių, kad V. Putinas pirmasis privalo sustoti, jis pradėjo neteisėtą karą, jis nutarė pulti Ukrainos infrastruktūrą ir civilius, siekdamas palaužti jų valią, nors turėjo žinoti, kad Antrojo pasaulinio ir kitų karų patirtis parodė, kad tokios pastangos terorizuoti ir įbauginti žmones yra bergždžios ir veikiau stiprina ryžtą kovoti toliau. Pagaliau V. Putinas turi įsakyti savo ginkluotosioms pajėgoms sustoti pažeidinėti karo taisykles, nebevykdyti nusikaltimų prieš žmoniją.
Manau, kad to neneigtų ir G. Javlinskis, bet pridurtų, kad kitos valstybės irgi turi pareigą liautis. Nepaisant jo straipsnio trūkumų, G. Javlinskis kelia klausimus, kuriuos turėtų kelti Ukraina ir jos rėmėjai. Priėmus, kad žmogaus gyvybė yra aukščiausia vertybė (tai mano ne tik ES), kiek galima jų paaukoti, siekiant kitų kilnių tikslų, tarkime suvereniteto apgynimo, agresoriaus pažabojimo, tvarios taikos užtikrinimo? Kaip derinti šiuos tikslus, kuriems skirti pirmenybę ir kokia apimtimi?
Jeigu per tą laikotarpį, kai Ukrainos pajėgos pradeda pulti Krymą ir jį galutinai atkariauja, nuo Rusijos antpuolių žūtų 100 tūkst. ukrainiečių, ar puolimas būtų pateisintinas? O jei žūtų 200 tūkst.? Ar reikia kreipti dėmesį į tai, dėl kurios teritorijos kovojama? Suprantama, kad dėl Lvivo ir Kyjivo išvadavimo būtų kovojama itin atkakliai, bet didžioji Krymo gyventojų dauguma yra rusai, kurie nori gyventi Rusijoje. Ar tai sudaro skirtumą?
Kokį vaidmenį reiktų skirti Ukrainos sėkmės tikimybei? Kuo tvirtesnis pagrindas manyti, kad pasiseks išvyti Rusijos kariuomenę, tuo prasmingiau rizikuoti savo karių ir piliečių gyvybėmis. Aukos būtų bergždžios, jei Rusija atremtų puolimus, juolab, jei būtų pagrindo manyti, kad taip įvyks. Ir kokia, jei išvis, atsakomybė tenka tiems, kurie ragina tęsti puolimus, sėdėdami kavinėse ir restoranuose, viešbučiuose ir jaukiuose butuose? Tai svarbūs ir sudėtingi klausimai, kurie ligi šiol mažai diskutuoti.
Šis karas yra neprognozuojamas. Mažai, kas jį numatė, dar mažiau numatė Rusijos karių nekompetenciją ir ukrainiečių drąsą, kad Ukraina vykdys sėkmingus kontrpuolimus Ukrainos šiaurėje ir rytuose. Nenumatė ir to, kad šįmet vasarį Rusijos, o ne Ukrainos pajėgos bent laikinai perims iniciatyvą mūšio lauke. Esama žinovų, manančių, kad karas baigsis patu, nes nė viena pusė negebės įgyti lemiamo pranašumo.
Analitikai, pavyzdžiui, Samuelis Charapas iš „Rand Corporation“, mano, kad, nors Ukrainai nepaprastai svarbu kontroliuoti savo teritoriją, JAV turi svarbesnių tikslų, būtent išvengti Rusijos ir NATO karo bei Rusijos branduolinio ginklo panaudojimo. Vašingtonui turėtų būti svarbiau išvengti ilgo karo nei sudaryti sąlygas Ukrainai perimti didesnės savo teritorijos dalies valdymą. Ilgą karą prognozuoja „Wagner“ įkūrėjas Jevgenijus Prigožinas, karas gali tęstis ne vienus metus, Rusijai gali prireikti nuo pusantrų iki dvejų metų visiškai užtikrinti Donbaso regiono kontrolę.
Gal net daugiau ekspertų tiki, kad Ukraina gali pasiekti totalią pergalę, į savo kontrolę perimti Krymą ir kad V. Putinas neatsisakys savo ekspansinių siekių, nepatyręs šitokio pralaimėjimo. Kuri pusė įžvalgiau vertina padėtį, ilgainiui sužinosime, nors gal ne šįmet. Bet aišku, kad nebus paliaubų, kol abi pusės mano, kad dar gali pasiekti žymią pergalę mūšio lauke.
