Visų pirma, skirtingi ekonominiai rodikliai suponuoja nevienodą situacijos vertinimą. Remiantis Tarptautiniu valiutos fondu, Rusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) kitais metais turėtų augti 0,3 proc. Nors ir tokie preliminarūs duomenys neatrodo itin įspūdingai, tačiau dar praeitais metais Pasaulio Banko, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ir Tarptautinio Valiutos Fondo ekspertai prognozavo, kad dėl taikomo Vakarų spaudimo Rusijai jos BVP trauksis nuo 2,3 iki 5,6 proc. Kaip matome, prognozė iš minuso pavirto į pliusą, taigi panašu, kad pagal šį rodiklį Rusijos ekonomika atsilaiko prieš sankcijų spaudimą.
Vis tik nereikėtų skubėti ekonominių sankcijų poveikio visai „nurašyti“. Vertinant Rusijos federalinės vyriausybės biudžetą, 2023 m. sausio mėn. jo deficitas sudarė 1,76 trln. rublių, arba apie 23 mlrd. eurų. Tai didžiausias sausio mėn. vyriausybės biudžeto deficitas nuo 1998 m. Remiantis Rusijos Finansų ministerijos duomenimis, pajamos, palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo 35,1 proc., būtent dėl daug mažesnių įplaukų iš naftos ir dujų, kurios sumažėjo dėl ES ir Vakarų taikomų sankcijų Rusijos energetikai. Skelbiama, kad valstybės pajamos iš naftos ir dujų smuko 46,4 proc., tai yra beveik perpus. Tad reikia sutikti, kad pajamos, kurias Rusija gauna iš energetikos eksporto į ES ir Vakarus, akivaizdžiai mažėja, tačiau ne tokiais sparčiais tempais, kaip mums to norėtųsi.
Vis tik vertinti reikėtų ir realius skaičius absoliučia jų išraiška. O jie liudija, kad kai kurių Europos šalių prekyba ar net importas iš Rusijos nuo karo Ukrainoje pradžios išaugo. Reikia suprasti, kad iškastinio kuro kainos, pasiekusios neregėtas aukštumas praeitais metais, generavo beveik dvigubus viršpelnius. Todėl, net ir akivaizdžiai mažinant prekybą su Rusija energetikos srityje, neracionaliai išsipūtusios energetikos rinkos kainos, būtent dėl Kremliaus manipuliacijų, sugeneravo tuos didelius pelnus. Dabartinės Didžiojo septyneto (G7) ir ES sutartos viršutinės ribos draudžia Vakarų laivybos, draudimo ir kitoms bendrovėms finansuoti, drausti, prekiauti, tarpininkauti ar vežti Rusijos žalios naftos ir naftos produktų krovinius. Nebent jie būtų nupirkti už nustatytą viršutinę kainos ribą arba už mažesnę kainą. Šis nuo vasario 4 d. įsigaliojęs susitarimas tarp ES šalių ilguoju laikotarpiu turėtų atgrasyti ES veikiančias įmones nuo bendradarbiavimo su Rusija energetikos srityje.
Kalbant apie geopolitinius lūžio taškus, įdomu yra pastebėti, kad politiškai artimos Centrinės Azijos šalys išlieka neutralios Rusijos karo prieš Ukrainą klausimu. Netgi dar daugiau: nė viena Centrinės Azijos šalis nepalaikė Rusijos invazijos į Ukrainą ir kaip tik pradėjo tolti nuo bet kokių regioninių saugumo susitarimų su Kremliumi. Ekonomiškai ir saugumo prasme priklausomos valstybės galėtų būti potencialiai išnaudojamos Rusijos, taip bandant apeiti sankcijas. Pavyzdžiui, eksportuojant per šias šalis sankcionuotus produktus, nurodant kitą jų kilmės šalį. Tokių tendencijų, bent jau šiuo metu, nėra užfiksuota, tačiau prekybos apyvarta tarp Centrinės Azijos valstybių ir Rusijos 2022 m. išaugo vidutiniškai 40 proc. Taip pat 3 mln. darbuotojų iš šių šalių papildė Rusijos darbo rinką. Tai rodo, jog Centrinės Azijos šalių besivystančios ekonomikos yra priklausomos nuo prekybos su Rusija. Todėl šios šalys vis dar tebėra pavaldžios Rusijos politinei įtakai. Pavyzdžiui, remiantis Carnegie instituto tyrimu, 2022 m. Kazachstano buitinės technikos importas iš ES smarkiai išaugo, tikėtina, dėl mikroschemų, kurios po to dėl galimo karinio panaudojimo yra perparduodamos Rusijai. Todėl antrinės sankcijos trečiosioms šalims, kurios prekiauja su Rusija tiekdamos sankcionuotus produktus, išlieka būtinybe.
Esminis iššūkis yra energetikos sektoriaus sankcijų apeidinėjimas. Net jeigu šiuo metu ir būtų taikomas absoliutas embargas visam Rusijos energetikos sektoriui, jos klientai Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje toliau dvigubai pigiau pirktų išteklius. Šios šalys jau ne pirmą kartą atsisako jungtis prie Vakarų koalicijos prieš Maskvą. Todėl ES ateityje privalo pradėti svarstyti dėl antraeilių sankcijų šalims, kurios kenkia bendrijos interesams. Šią esminę bėdą, tai yra trečiųjų valstybių prekyba su Rusija, privalu įtraukti į tolimesnes derybas dėl sankcijų. Juk prekybos, o konkrečiai naftos eksporto apimtys per 2022 m. su tokiomis šalimis, kaip Kinija ir Indija, išaugo nerealiai dideliu mastu. Pavyzdžiui, rusiškos naftos importas į Indiją išaugo net 33 kartus! Vidutiniškai Indija metų pabaigoje importavo apie 1,2 milijono barelių per dieną. Tokie skaičiai palaipsniui turėtų sumažėti, kadangi Rusijai netolimoje ateityje techniškai taps sudėtinga gabenti naftą tanklaiviais. Tai lems naujos sankcijos, kurios neleis Rusijai turėti prieigos prie Vakarų šalių technikos, tanklaivių ir kitų mašinų, reikalingų naftos žaliavai gabenti.
Vis dėlto verta paminėti, kad atskyrus Rusiją nuo Vakarų ekonomikos grandžių, ji turės pati gamintis prekes arba priimti brangesnes ir prastesnės kokybės prekes, kaip pavyzdžiui iš Kinijos. Tikėtina, kad Rusijai teks grįžti prie ne tokių modernių technologijų, kaip buvo įpratusi, kadangi didžiosios Vakarų technologijų kompanijos pasitraukė dar karo pradžioje. Reikia suprasti, kad Vakarų daromas spaudimas, pasitelkiant sankcijas, yra skirtas paveikti Rusijos ekonomiką taip, kad jos potencialas karo lauke sumažėtų. Negalint importuoti technologijų bei kitų reikalingų ginkluotei komponentų, ilguoju laikotarpiu Rusijos armijos pajėgumai neabejotinai pradės menkti. Greitai ir skausmingai sužlugdyti Rusijos ekonomiką dabar atrodo vargiai įmanoma. Tačiau antrai naftos produktų sankcijų bangai dar tik ką įsigaliojus, nereikėtų skubėti su išvadomis.