Tačiau pirmieji B. Browderio ir S. Magnickio paskelbti skaičiai tebuvo ledkalnio viršūnė. V. Putino valdymo laikotarpiu per užsienio šalių įmones, fondus, ypač lengvatinio apmokestinimo įmones (vadinamuosius ofšorus), išplauta trilijonas, o gal ir daugiau dolerių. Tačiau plovimas vyko ne tik besivystančio pasaulio šalyse (2016 m. nuskambėjo garsusis „Panama Papers“ skandalas), bet ir Vakarų valstybėse, pasinaudojant solidžiais bankais. Deja, Vakarų teisinė bei finansinė sistema ištisus dešimtmečius neturėjo imuniteto pasipelnymui ir padėjo Kremliaus oligarchams perpumpuoti iš Rusijos milžiniškas lėšas.
Savo knygoje B. Browderis rašo: „[...] po aukščiausio lygio susitikimo, įvykusio 2018 m. rugsėjį Helsinkyje, „Danske Bank“ pagaliau paskelbė savo audito rezultatus. Auditoriai nustatė tikrą nešvarių pinigų kiekį, kuriuos išplovė Rusija ir kitos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos per minėtą Estijos filialą per 10 metų. Suma siekė 234 milijardus JAV dolerių! [...] Labai gaila, bet buvęs „Danske Bank“ Estijos filialo vadovas Aivaras Rehe nusižudė savo namuose Taline, kol dėl jo veiksmų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. [...] Per kitus mėnesius tiriamosios žurnalistikos atstovai išaiškino dar du skandinaviškus bankus, susijusius su pinigų iš Rusijos plovimu.“ Turimi omenyje ir Lietuvoje veikiantys SEB bei „Swedbank“.
Pasak autoriaus, asmeninis V. Putino turtas galėtų būti vertinamas 200 milijardais dolerių. Tiesa, šios sumos nerasime jokiose deklaracijose, nes absoliuti dalis turto oficialiai ir neoficialiai valdoma Rusijos prezidentui artimų oligarchinių klanų, pažadėjusių visišką lojalumą ir pasidalijimą kapitalu už ramybę. Rusijos oligarchus gerokai išgąsdino V. Putino ilgus metus kalinto ir didžiulio turto netekusio Michailo Chodorkovskio pavyzdys.
Priėmus Magnickio aktą Rusijos oligarchų turtas ir įtaka atsidūrė pavojuje, o B. Browderis tapo asmeniniu V. Putino priešu. Jį keliskart kėsintasi nužudyti, o vienas tokių atvejų įtartas 2020 m. sausį Davose (Šveicarijoje) surengtame Pasaulio ekonomikos forume. Netikėtos ir neišaiškintos su aferomis susijusių žmonių mirtys rodė, kad tolesnės nešvarių pinigų paieškos tapo mirtinai pavojingos.
Interviu Vakarų žiniasklaidai B. Browderis tvirtina, kad tikrųjų Rusijos išorinės agresijos bei įsiveržimo į Ukrainą priežasčių reikia ieškoti visai ne ten, kur įprasta. Kalbėdamas apie išorės grėsmes, „grėsmingą“ NATO plėtrą, „didžios šalies istorinį pažeminimą“, vieną po kito keldamas karus, V. Putinas tiesiog siekia nukreipti savo piliečių dėmesį nuo tikrosios blogybės: visiško šalies apiplėšimo, nuskurdinimo jo paties rankomis.
Prasidėjus karui Ukrainoje, civilizuoto pasaulio valstybėms įvedus sankcijas, didelės dalies Rusijos oligarchų Vakaruose esantis turtas (netiesiogiai priklausantis ir V. Putinui) buvo įšaldytas ir galbūt keliaus nuo agresijos nukentėjusiai Ukrainai atstatyti. Tačiau dar anksti sakyti, kad V. Putinas liks be skatiko ir greitai bus nepajėgus kariauti. Karas vyks tol, kol Vakarai pagaliau ryšis nukirpti paskutines režimo finansavimo gyslas.
Leidyklos „Briedis“ pristatomoje B. Browderio knygoje „Kruvini pinigai. Tikra istorija apie korupciją, pinigų plovimą ir žmogžudystes Putino Rusijoje“ gausu sensacingų ir skandalingų faktų. Kaip ir pirmoji autoriaus knyga ta pačia tema „Red Notice“, ši taip pat atsidūrė „The New York Times“ bestselerių sąraše.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
2016 M. PAVASARIS
Beveik prieš metus, 2015 m. gegužės viduryje, blyškiu mėlynumu nušvitus rytiniam dangui virš Sen Tropezo, dvylika uniformuotų pareigūnų iš Prancūzijos nacionalinės policijos išsirikiavo prie įvažiavimo į prabangią vilą, įsikūrusią šalia Gražiosios Isnardos plento. Nebuvo girdėti sirenų, nemirgėjo švyturėliai.
Vyresnysis pareigūnas paspaudė durų skambutį. Pagaliau atidarė vidutinio amžiaus moteris šviesiais plaukais, dar mieguista po nakties. Ji nustebo ir prancūzų kalba su ryškiu rusišku akcentu nervingai pasiteiravo, kodėl pareigūnai atvyko. Jų vyresnysis moteriai parodė kratos orderį. Po to visi suėjo į vidų ir per dvylika valandų apvertė jos namus aukštyn kojomis. Galiausiai moterį suėmė, nuvežė į policijos nuovadą Provanso Ekse ir ten apklausė. Kitą dieną ją nugabeno į Paryžių ir ten vėl apklausė. Šįkart tai buvo teisėjas Renaudas Van Ruymbekė – pareigūnas, atsakingas už Prancūzijoje vykdytą su Magnickio byla susijusį tyrimą dėl pinigų plovimo.
Po moters apklausos, teisėjas Van Ruymbekė apkaltino rusę pinigų plovimu ir tą pačią akimirką areštavo 9 milijonus JAV dolerių, laikytus bankų sąskaitose Prancūzijoje, Liuksemburge ir Monake. Tai buvo penktasis turto arešto aktas Magnickio byloje.
Krata, sulaikymas ir turto areštas – tiesioginis mūsų skundų rezultatas; juos pateikėme gavę prieigą prie „Moldovos bylos“. Joje sukaupti dokumentai nurodė ne tik tokias šalis kaip Jungtinės Valstijos ir Prancūzija, bet ir kitas Europos bei viso pasaulio valstybes. Jie padėjo atskleisti painų pinigų plovimo tinklą.
Pinigų plovimo schemos yra ir sudėtingos, ir paprastos.
Pati konstrukcija yra sudėtinga. Dabar viskas veikia kitaip nei prieš 40 metų, kai pinigų plovėjas galėjo ateiti į banką, nešinas pilnu lagaminu grynųjų pinigų, ir atsidaryti sąskaitą. Šiandien didžiausia grynųjų pinigų suma, kurią galimą įnešti arba paimti iš sąskaitos, yra 10 000 JAV dolerių, jei tik viršysi sumą, tau reikės ją deklaruoti ir pasiaiškinti nustatytoms tarnyboms.
Taigi, todėl pinigų plovėjai daugiau nebenaudoja grynųjų pinigų. Jie vykdo plovimo operacijas, naudodami pinigų pervedimus. Dešimtyse įvairių bankų atsidaro šimtus sąskaitų, priklausančių daugybei fiktyvių įmonių, o tada begalę kartų perveda pinigus, suskaidę įvairiomis sumomis, ir tikisi, kad niekas neturės nei kantrybės, nei galimybių tų pinigų susekti, o gal ir visai jų nepastebės.
Tačiau schemos konstrukcija yra ir paprasta. Pinigų plovimas – tai paprasčiausiai pinigų pervedimai, o kiekvienas pervedimas palieka neišdildomą pėdsaką, kaip Johnas Moscow ir nurodė dar 2008 metais. Visais atvejais, kai Rusijoje plaudavo pinigus, jų judėjimas prasidėdavo pačioje Rusijoje. Paskui jie tranzitu keliaudavo per kelias valstybes, tokias kaip Moldova, Kipras, Lietuva, Latvija, Estija, kol galiausiai buvo pervedami į paskirties šalis, tokias kaip Prancūzija, Šveicarija ar Jungtinės Valstijos. Kai pinigai pasiekia galutinį tašką, jie kaupiami bankuose arba investuojami į nekilnojamąjį turtą, kartais įsigyjama ištaigingų pirkinių, tokių kaip jachtos, papuošalai, meno kūriniai, nuomojami privatūs lėktuvai.
Rusijos pinigų plovėjai visai nesitikėjo susidurti su tokiais žmonėmis kaip mes arba ATPONK, o ypač nesitikėjo turėti reikalų su Vadimu Kleineriu. Gavęs prieigą prie „Moldovos bylos“ jis paruošė skundus, kuriuos pateikėme daugiau nei tuzinui skirtingų šalių. Daugeliu atveju buvo pradėti tyrimai, po kurių Vadimas galėjo susipažinti su dar daugiau duomenų apie bankinius pervedimus. Kai tik gaudavo naujos informacijos, ją suvesdavo į savo duomenų bazę, ir taip palaipsniui vis labiau aiškėjo, kur nukeliavo tie 230 milijonų JAV dolerių.
Tai, kas iš pradžių santykinai atrodė tik dalis pinigų pervedimų rinkinio, įmonių pavadinimų, bankų ataskaitų sąrašo, pavirto į vieną aiškiausių duomenų bazių apie Rusijos pinigų plovimą, vykdomą bet kur pasaulyje.
Jau 2016 m. Vadimas tapo tuo žmogumi, į kurį derėjo kreiptis visiems žurnalistams, norintiems sužinoti apie pinigų plovimą Rusijoje.
Tų pačių metų kovą man paskambino britų žurnalistas Lukas Hardingas. Lukas buvo gelsvai rusvų plaukų vyras, baigęs Oksfordą, gerokai įžengęs į penktą dešimtį ir dirbąs „The Guardian“ laikraščiui. Jis parašė daugybę straipsnių ir knygų, kuriuose atskleidė korupcijos mastus Rusijoje. Mus taip pat jungė ypatingas ryšys. Kaip ir mane, Luką sulaikė Maskvos Šeremetjevo oro uoste, areštinėje jis praleido naktį, o ryte jį deportavo atgal į Londoną. Jo vizą irgi panaikino visam laikui, ir nuo to karto jis niekada nebesilankė Maskvoje.
Jis paklausė, ar galėtų atvykti į mūsų biurą ir aptarti vieną vykdomą tyrimą. Kai paklausiau, kokį, Lukas tarė:
– Deja, negaliu apie tai kalbėti telefonu.
Posakis „jei esi paranoikas, tai dar nereiškia, kad tavęs niekas neseka“ puikiai apibūdino Luką. Kai jis gyveno Maskvoje su brite žmona ir dviem mažais vaikais, jam diena iš dienos nedavė ramybės FSB. Valstybės tarnybų agentai daugybę kartų buvo įsmukę į jų butą 10-ame aukšte, pakeisdavo kompiuterių ekrano užsklandas, nustatydavo žadintuvus, kad šie imtų skambėti viduryje nakties, ir netgi mažiausiojo vaiko kambaryje sugadindavo lango užraktą. Niekas nenukentėjo dėl šių veiksmų, bet jais siekta parodyti Lukui ir jo šeimai, kad juos nuolat stebi ir kad jie pažeidžiami.
Kovo 22 d. Lukas atvyko į mūsų biurą. Susirinkus pasitarimų salėje, jis paprašė manęs ir Vadimo palikti mobiliuosius telefonus ant darbo stalo. Sutikome tai padaryti, o grįžę pamatėme, kaip jis savo telefoną deda į Faradėjaus krepšį, mažą juodą maišelį, blokuojantį visus telefono signalus. Vadinasi, jei į jo telefoną kas nors įsilaužė, jie negali mūsų pasiklausyti.
Buvau pripratęs prie jo kasdienių saugumo priemonių, bet šįkart pamaniau, kad perlenkė lazdą.
– Kam visi šie slapukavimai? – paklausiau.
– Mes su kolegomis atliekame vieną labai svarbų tyrimą, – atsakė jis. – Negaliu nė kiek rizikuoti.
– Taigi, dabar galime pasikalbėti akis į akį. Kas vyksta? – paklausiau.
– Apgailestauju, bet prižadėjau savo informacijos šaltiniui, kad nieko nekomentuosiu, kol bus paskelbtas tyrimas. Vis dėlto, jei neprieštarausite, norėčiau paieškoti kelių pavadinimų jūsų duomenų bazėje ir išsiaiškinti, ar jie kaip nors susiję su Magnickio byla.
Nors šiuo atveju tik mes pasidalytume informacija, tokie pokalbiai padėdavo plėsti mūsų užduočių vykdymą, tad atsakiau, kad mielai jam padėsime.
Jis ėmė klausinėti:
– Ar jūs, vyručiai, kada nors girdėjote apie fiktyvią įmonę Mergelių Salose pavadinimu „Sonnette Overseas“?
Vadimas suvedė pavadinimą nešiojamajame kompiuteryje. Po akimirkos jis atsakė:
– Ne.
– O apie „International Media Overseas“ arba „Sandalwood Continental Limited“?
Vadimas pakartojo veiksmus.
– Deja, nieko nerandu.
– Ar ką nors esate girdėję apie rusą vardu Sergejus Rolduginas?
Vadimas užsimerkė ir kiek pamąstęs tarė:
– Ne. O ar turėčiau jį pažinoti?
– Nebūtinai. Jis nelabai garsus violončelininkas iš Sankt Peterburgo. Man rūpėjo, ar jo vardą surastumėte savo duomenų bazėje.
Vadimas patikrino.
– Deja, jo čia nėra.
Kiek nuliūdęs Lukas ėmė kalbėti kita tema, ir aptarėme Vladimiro Kara-Murzos nunuodijimą, „Prevezon“ įmonę ir kitus su Rusija susijusius įvykius. Kai baigėme, Lukas tarė:
– Stebėk, ką rašo „The Guardian“. Kai straipsnis pasirodys, manau, jis tave labai sudomins.
Iš tikrųjų, straipsnis mus sudomino. Balandžio 3 d. „The Guardian“ jį išspausdino – pavadintą „Atskleista: 2 milijardų JAV dolerių lengvatinio apmokestinimo kompanijose pėdsakai veda iki Vladimiro Putino“. Lukas buvo vienas iš tų 370 žurnalistų iš 80 skirtingų šalių, kurie atskleidė skandalą, vėliau pavadintą „Panama Papers“. Dėmesio centre atsidūrė nutekinti duomenys, daugiau nei 11 milijonų dokumentų, kuriuos saugojo Panamos teisės firma „Mossack Fonseca“. Iš šių dokumentų paaiškėjo šimtų tūkstančių lengvatinio apmokestinimo įmonių finansiniai duomenys ir sąskaitos, priklausiusios turtingiems žmonėms visame pasaulyje.
Yra daugybė priežasčių, kodėl žmogus norėtų įkurti lengvatinio apmokestinimo kompaniją. Kartais tai daroma siekiant anonimiškumo arba asmens saugumo, kartais tam, kad būtų lengviau investuoti užsienio šalyse, bet nutinka, kad tokias kompanijas žmonės įkuria norėdami atlikti nusikaltimus.
Po duomenų nutekinimo netgi paaiškėjo, kad man priklausė kelios lengvatinio apmokestinimo kompanijos, kurias įsteigė „Mossack Fonseca“. Vis dėlto, kitaip nei kitos nutekintuose dokumentuose minimos įmonės, maniškės buvo įsteigtos tam, kad būtų atliktas turto planavimas, ir jų veiklą galėjo kontroliuoti Vakarų šalių mokesčių bei kitos priežiūros tarnybos.
Žurnalistai nesidomėjo tokiomis sąžiningomis įmonėmis, juos domino slaptingos kompanijos, priklausančios valdžios atstovams ir politikams, besipelnantiems iš korupcinių schemų.
Balandžio 3 d. pasirodęs straipsnis buvo suskirstytas į dalis, kuriose apžvelgtos atskiros valstybės, ir kiekvienoje valstybėje – sava įžymybė. Rusijos žvaigžde tapo Sergejus Rolduginas.
Lukas papasakojo, kad Rolduginas nebuvo eilinis violončelininkas, o Putino geriausias draugas dar nuo 8-ojo dešimtmečio. Nors Rolduginas buvo atvirai pareiškęs, jog vairuoja seną automobilį ir groja nenauja violončele, jis valdė įmones, kurios nuo 2000 m. sukaupė milijardus JAV dolerių kainuojantį turtą, dėl kurio, iš esmės, rusas tapo turtingiausiu pasaulyje muzikantu.
Skambėjo absurdiškai. Vis dėlto, greitai suvedę į „Google“ paiešką raktinius žodžius, sužinome, kad turtingiausi muzikantai yra Jay-Z, seras Paulas McCartnis ir seras Andrew Lloydas Webberis, kiekvieno jų turtas siekia apie 1,25 milijardo JAV dolerių. Yo-Yo Ma tikriausiai yra pats turtingiausiais pasaulyje violončelininkas, o jo turtas įvertintas „tik“ 25 milijonais JAV dolerių.
Apie Rolduginą parašė ne tik „The Guardian“. Tą pačią dieną ATPONK ir Maskvos opozicinis laikraštis „Novaja gazeta“ irgi paviešino ilgus tiriamuosius straipsnius, aprašydami kelias Roldugino naudojamas pinigų plovimo schemas. Bendras jų vaizduotas paveikslas tikrai pribloškė.
Buvo teigiama, kad pagal tam tikrą schemą kažkoks oligarchas sumokėjo dešimtis milijonų dolerių vienai iš Roldugino lengvatinio apmokestinimo įmonių už „investavimo konsultacines paslaugas“. Buvo sunku paaiškinti, kodėl milijardierius, galintis kreiptis į tokias firmas kaip „Goldman Sachs“, „JPMorgan“ ir „Credit Suisse“, norėtų mokėti tiek pinigų už investavimo patarimus kažkokiai neaiškiai kompanijai, vadovaujamai mažai žinomo violončelininko iš Rusijos.
Antrame tyrime buvo teigiama, kad kitas oligarchas už 2 dolerius „pardavė“ savo daugiau kaip 100 milijonų JAV dolerių vertės „turtą“ vienai Roldugino įmonei.
Kaip nurodoma ataskaitoje, pagal trečią schemą viena Roldugino įmonė gavo kelias kredito linijas, kurių bendra suma siekė daugiau nei 500 milijonų JAV dolerių iš lengvatinio apmokestinimo Rusijos valstybinio banko filialo. Teigiama, jog Roldugino įmonė nei įkeitė savo turto, nei kaip nors laidavo mainais už šią nemenką kredito liniją.
Iš viso daugiau nei 2 milijardai JAV dolerių – toks pinigų srautas perėjo per Roldugino įmones. Kodėl įtakingi Rusijos asmenys ir įstaigos perdavė krūvas pinigų violončelininkui priklausančioms lengvatinio apmokestinimo kompanijoms?
Rolduginas nesugebėjo įtikinamai paaiškinti. Vis dėlto, mano nuomone, atsakymas buvo toks: šis violončelininkas buvo savo seno draugo Vladimiro Putino patikėtinis.
Toks finansinis sutvarkymas išryškino vieną iš esminių Putino dilemų. Visi besidomintys Rusija žino, kad Putinas dievina pinigus. Kadangi jis užima prezidento postą, tai jam leistina uždirbti tik oficialų atlyginimą (per metus Putinas gauna apie 300 000 JAV dolerių). Jis negali disponuoti kitu turtu, išskyrus uždirbtą iki atėjimo į valdžią. Jeigu jis įgytų papildomo turto, visi, kas gautų banko pervedimo kopiją arba išrašą iš nekilnojamojo turto registro su įrašytu Putino vardu, galėtų šiuos duomenis panaudoti jį šantažuodami. Putinas tai puikiai žino, nes daugybę kartų yra naudojęs tokią pačią taktiką prieš savo priešus.
Būtent dėl to Putinui reikėjo turėti, kas pasaugotų jo pinigus, ir kad jokia dokumentų seka negalėtų atvesti iki jo paties. Šiai užduočiai atlikti reikėjo patikimų žmonių. Bet kokioje organizacijoje, panašioje į mafijos struktūrą, tokių asmenų labai reta. Labiausiai būdavo vertinamas patikimumas.
Būtent tokiu žmogumi Putinui buvo Rolduginas. Nuo to laiko, kai jie abu susipažino Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) gatvėse būdami kiek vyresni nei 20-ies, tapo kone broliais. Rolduginas pristatė Putiną savo pirmajai žmonai. Tapo Putino pirmagimės dukters krikštatėviu. Slenkant dešimtmečiams, jie išliko artimiausiais draugais.
Putinui atėjus į valdžią, žurnalistai ir Vakarų šalių vyriausybės žinojo, kad jis yra labai turtingas žmogus, bet niekaip negalėjo išsiaiškinti, kur saugo savo pinigus. Po „Panama Papers“ skandalo, jie bent jau išvydo nedidelį viso paveikslo fragmentą.
Mums tos naujienos galėjo būti dar svarbesnės. Jei per Rolduginą kaip nors sugebėtume susekti kokią nors sumą iš pavogtų 230 milijonų dolerių, kuri priklausytų Putinui, toks faktas viską neįtikėtinai pakeistų.
Vadimas patikrino visų Roldugino įmonių, paminėtų balandžio 3 d. straipsnyje, pavadinimus mūsų duomenų bazėje. Nė vienos neradome.
Kad ir kaip būtų, šie pirmieji straipsniai tik sujudino paviršių. Kiti žurnalistai toliau rausėsi „Panama Papers“ dokumentuose, ir po dviejų dienų vienoje mažai žinomoje Lietuvos interneto svetainėje 15min.lt pasirodė naujas straipsnis apie Rolduginą. Straipsnyje paskelbta, kad 2008 m. gegužę (praėjus vos 6 mėn. po 230 milijonų dolerių pasisavinimo sukčiaujant) su Rolduginu susijusi kompanija gavo 800 000 JAV dolerių iš vieno Lietuvoje esančio banko sąskaitos. Ta sąskaita priklausė fiktyviai įmonei pavadinimu „Delco Networks“.
Vadimas paieškojo šio pavadinimo duomenų bazėje. „Delco Networks“ buvo mūsų sistemoje. Jis rado pervedimus, iš kurių supratome, kad 800 000 JAV dolerių suma buvo susijusi su 230 milijonų neteisėtai susigrąžintų mokesčių. Padarius pervedimą iš Rusijos, pinigai keliavo per kelis bankus Moldovoje, Estijoje ir galiausiai Lietuvoje.
Tuomet galėjome susieti nusikaltimą, kurį Sergejus Magnickis išaiškino ir dėl kurio buvo nužudytas, su Rolduginu, o per jį – su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
Ši schema viską paaiškino.
Nužudžius Sergejų, Putinas galėjo nubausti nusikaltėlius, bet to nepadarė. Kai tarptautinė bendruomenė pareikalavo teisingumo Sergejaus byloje, Putinas reabilitavo visus bendrininkus. 2012 m. priėmus Magnickio aktą, Putinas keršydamas uždraudė amerikiečių šeimoms įsivaikinti našlaičius iš Rusijos. Dar neįteisinus Magnickio akto, Putino vyriausybė netgi sutarė dėl Dmitrijaus Kliujevo, kadaise teisto nusikaltėlio, bei dėl jo advokato Andrejaus Pavlovo dalyvavimo ESBO Parlamentinės Asamblėjos suvažiavime Monake, nors jie abu buvo eiliniai piliečiai. Tie ponai turėjo paskatinti nepriimti Magnickio akto, lyg jie būtų kokie ypatingieji pasiuntiniai.
Kodėl Putinas ėmėsi tokių veiksmų, norėdamas apginti būrelį nedorų pareigūnų ir patyrusių nusikaltėlių?
Paprastų paprasčiausia – jis gynė save.
800 000 JAV dolerių nuo 230 milijonų yra menkniekis. Vis dėlto tokios sumos kaupiasi. Tai kaip imti 5 dolerių rinkliavą: nuo vieno automobilio tai niekis, bet pardavęs milijoną automobilių – sukaupsi nemenkus turtus.
„Mossack Fonseca“ buvo bene viena iš šimtų patikėtinių valdomų lengvatinio apmokestinimo bendrovių. Jei panašiai pavyktų gauti prieigą prie likusių įmonių buhalterinių knygų, buvau įsitikinęs, kad aptiktume kitus Vladimiro Putino patikėtinius, gavusius likusias 230 milijonų sumos dalis. Tai buvo tik vienas iš daugybės tūkstančių nusikaltimų, įvykdytų Rusijoje po Putino atėjimo į valdžią.
Mes pamatėme tik milžiniško ledkalnio viršūnę.
Magnickio akte numatyta, kad žmogaus teises pažeidžiančių rusų turtas Vakaruose bus areštuotas. Taip pat jame sakoma, jog visiems, pasipelniusiems iš 230 milijonų pavogtos sumos, bus taikomos sankcijos. Jau žinota, kad Putinas pažeidinėjo žmogaus teises, bet dabar išaiškėjo, jog jis susijęs su nešvariais pinigais.
Po Magnickio akto priėmimo visas prezidento turtas ir įtaka atsidūrė pavojuje. Būtent dėl to jis labai supyko.
Putino kryžiaus žygiai prieš Magnickio aktą nebuvo tik idėjiniai, jis taip elgėsi dėl asmeninių priežasčių.
Neabejotinai aptikome Vladimiro Putino Achilo kulną.
