Tarptautinė bendruomenė Irano Islamo Respublikos atžvilgiu nėra visiškai abejinga. Spalio 26 d. Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus Teisių ekspertai pasmerkė Irano saugumo pajėgų represijas prieš protestuotojus, t. y. „savavališkus areštus, seksualinį smurtą, besaikį jėgos naudojimą, kankinimus, grobimus.“ Praėjus kelioms savaitėms, lapkričio 11 d., Vokietija bei Islandija dešimčių šalių vardu pateikė prašymą sušaukti specialiąją JT Žmogaus teisių tarybos sesiją dėl blogėjančios žmogaus teisių padėties Irane. Lapkričio 24 d. sesijoje nuspręsta įkurti nepriklausomą tarptautinę faktų nustatymo misiją, kurios pagrindiniai tikslai: nuodugniai ištirti žmogaus teisių pažeidimus protestuose, nustatyti šių pažeidimų aplinkybes, konsoliduoti ir analizuoti pažeidimų įrodymus, bendradarbiauti teisminiuose procesuose ir kt. Nors tyrėjai į šalį greičiausiai nebus įleisti.

Gruodžio 14 d. JT atšaukė vieną groteskiškiausių savo sprendimų – įtraukti Irano atstovus į Moterų teisių komisiją (CSW). O sausio 18 d. Europos Parlamentas balsavo už tai, kad Irano revoliucijos gvardijos korpusas (IRGC) atsidurtų teroristinių organizacijų sąraše. Tai paskatino „brutalūs IRGC veiksmai malšinant protestus ir dronų tiekimas Rusijai.“ Šis žingsnis iškart sulaukė atsako. Irano užsienio reikalų ministras Hosseinas Amiras-Abdollahianas griežtai sukritikavo „emocionalų EP požiūrį, prieštaraujantį politiniam racionalumui ir pilietiškumui.“ Nepaisydama to, sausio 23 d. Europos Sąjunga (ES) įvedė sankcijas daugiau nei 30 Irano pareigūnų ir organizacijų, įskaitant revoliucinės gvardijos asmenis.

Ir nors kai kurios Europos šalys nori IRGC įtraukti į teroristų sąrašą, kas suduotų skaudų smūgį režimui, ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams Josepas Borellis pažymi, kad taip gali nutikti tik, jei ES šalies teismas „nustatys, jog IRGC yra kalta dėl terorizmo.“ Tokiu politiko argumentu savo tviterio paskyroje piktinosi aktyvistė Masih Alinejad: „Privalote išgirsti mus, iraniečius, sakančius, kad IRGC yra terorizmo šaltinis. Tai ne antipatijos, o gyvybės reikalas.“ IRGC įkurta 1979 m. balandžio 22 d. valdančiai dvasininkų sistemai apsaugoti. Nors kariuomenę, laivyną, oro pajėgas bei „Basij“ savigynos būrius jungiantis darinys neretai pasitelkiamas protestams malšinti.

Masiniai protestai Irane kilo 2022 m. rugsėjo 16 d., kai šalį supurtė žinia apie 22 metų kurdės Mahsos (Jina) Amini mirtį. Mergina sulaikyta moralės policijos dėl „netinkamo“ hidžabo dėvėjimo. Pasak BBC, liudininkai teigė, jog Mahsa buvo sumušta dar policijos furgone, dėl ko vėliau nualpo sulaikymo centre. Išgabenta į ligoninę, po trijų dienų, nepabudusi iš komos, mergina mirė. Incidentas bemat įžiebė visuomenės pyktį, į ką valdžia atsakė smurtu.

„Ten yra didelis kalėjimas“ – rodydama į gremėzdiškus vartus, žyminčius Irano sieną, CNN žurnalistui sakė iranietė, sutikta Haje Omerano kaimelyje (Irako Kurdistanas). Kertantieji sieną kartoja, jog „kilpa veržiasi: protestuotojai šaudomi, pasienio miesteliuose įvesta komendanto valanda, gyventojų namuose vyksta naktiniai reidai.“ Nors Irano vyriausybė uždarė sienas neakredituotiems užsienio žurnalistams, reguliariai išjungia internetą ir slopina disidentų balsus, tačiau liūtų žemėje (aliuzija į senąją, ikirevoliucinę Irano vėliavą su liūtu ir saule) net plūstantis kraujas nenumaldo žmonių laisvės troškimo.

Peržiūrėjęs „The Guardian“ pateiktas sužeistų protestuotojų nuotraukas „Amnesty International“ vyresnysis patarėjas ginklų ir karinių operacijų klausimais Brianas Castneris teigė, jog „sužeidimai atitinka paliekamus lygiavamzdžio šautuvo šratų, skirtų medžioklei, o vienoje iš nuotraukų matyti didelė, vientisa kulka, skirta medžioti elnius.“

Šimtai internete plintančių vaizdo įrašų, nuotraukų rodo saugumo pajėgas, įskaitant civiliais rūbais vilkinčius pareigūnus, protestuose naudojančius lygiavamzdžius šautuvus. Nors užtaisyti specialiomis kulkomis jie laikomi „mažiau mirtinais“ nei koviniai ginklai, bet jais vis tiek draudžiama šaudyti iš arti. Antai, rugsėjo 30 d. („Kruvinasis penktadienis“) Zahedane (Beludžistano ir Sistano ostano provincijos centras) saugumo pajėgos, pasitelkusios kulkas bei „mažiau mirtinus“ ginklus, nužudė 82 žmones. Be to, nors „Basij“ buvo apmokyti valdyti minias, realybėje to nepaiso. „Kai kurie mano junginyje taikosi į žmones, siekdami sužeisti juos į krūtinę, galvą ar nužudyti. O jei ką nužudysi, bėdų nebus“, – interviu „France24 Observer“ sakė anonimu likęs „Basij“ pareigūnas. To pavyzdys – 23 metų Reza Shahparnia, žuvęs rugsėjo 20 d. Kermanšahe, kurio kūne rasta 70 šratų. Peržiūrėjęs „The Guardian“ pateiktas sužeistų protestuotojų nuotraukas „Amnesty International“ vyresnysis patarėjas ginklų ir karinių operacijų klausimais Brianas Castneris teigė, jog „sužeidimai atitinka paliekamus lygiavamzdžio šautuvo šratų, skirtų medžioklei, o vienoje iš nuotraukų matyti didelė, vientisa kulka, skirta medžioti elnius.“

„France24“ taipogi rado įrodymų, kad režimas naudoja prancūzų-italų įmonės „Cheddite“ šovinius, kas reiškia, jog 2012 m. ES įvestos sankcijos Iranui pažeidžiamos. „Nors dauguma gilzių pagamintos Irane, 13 jų iš 8 skirtingų miestų turi „Cheddite“ firmos logotipus.“ Vienintelis būdas joms patekti į kraštą per Turkijos „Yavascalar YAF“ įmonę (Turkija nėra ES, todėl sankcijų netaiko), kuri šovinius pardavė Mianmarui. Kaip išsiaiškino Italijos nevyriausybinės organizacijos, 2018 m. rugsėjį „Cheddite“ prašė leidimo eksportuoti 600 tūkst. 12-to kalibro šovinių į Pietryčių Aziją, bet po mėnesio prašymą atšaukė. Tad įmonė turi atlikti patikrą savo prekybos grandinėje ir nutraukti tiekimą, „jei kyla rizika, kad prekės bus nukreiptos žmogaus teisių pažeidimams vykdyti,“ – sakė „Amnesty International“ tyrėjas Patrickas Wilckenas.

Vis dėlto, baisiausia, jog protestuotojai sužeidžiami lyties pagrindu. Slapta gydantys demonstrantus Irano medikai „The Guardian“ teigė, jog pirmą kartą pastebėjo tendenciją, kai moterų žaizdos skiriasi nuo vyrų, kuriuos šratai dažnai kliudo į kojas, sėdmenis ar nugaras. Moterims šauliai taiko į veidus, krūtis bei lytinius organus. „Gydžiau 20 metų moterį, kuriai dviem šratais peršautos genitalijos, o dešimt šratų įstrigę vidinėje šlaunies dalyje. Pastaruosius buvo lengva išimti, o šratai genitalijose tapo iššūkiu, nes buvo įsprausti tarp šlaplės ir makšties angos, – sakė gydytoja iš Isfahano. – Buvo rimta rizika makšties infekcijai, todėl liepiau pacientei kreiptis į patikimą ginekologę.“

Dienraščiui „The New York Times“ atsiųstos kompiuterinės tomografijos nuotraukos rodo siaubingai šratų išmargintus žmonių veidus. Vieno 22 metų protestuotojo akių obuoliai buvo įtrūkę, o kurdų žmogaus teisių grupei skambinęs tėvas atviravo neturintis pinigų apmokėti šešių aštuoniolikmečio sūnaus, netekusio tinklainės, operacijų. „The Times“ atsiųstuose medikų, šeimos narių ar pačių pacientų įrodymuose, kuriuos valdžia bandė nuslėpti, gausu pažeistų tinklainių, nukirstų regos nervų, pradurtų rainelių ar net akių obuoliuose styrančių įstrigusių šratų.

Kai akį praradusios psichologės Raheleh Amiri kažkas paklausė „Ar buvo verta?“ Ji nedvejodama atsakė: „Taip, visiškai.“ Tokiu žiaurumu režimas mėgina pažeminti protestuotojus. Lapkričio 15 d. Bandare Abaso mieste studentė Ghazal Ranjkesh ėjo iš darbo, kai netikėtai buvo užpulta. Instagramo paskyroje nuotrauką po sužeidimo paviešinusi mergina rašė: „Paskutinis vaizdas, kurį mačiau dešine akimi, – į mane šaunančio policininko šypsena.“ Bet tai jos neįbaugino; kitoje nuotraukoje, nepaisant prarastos akies, ji šypsosi. „Mano istorija nebaigta. Mano akis skirta išvysti dieną, kuri dar neatėjo, bet jau arti,“ – rašė Ghazal turėdama omenyje teokratijos griūtį.

Daugelis patarimais dalijasi privačioje „WhatsApp“ grupėje, kuri veikia kaip oftalmologų karštoji linija. Kita vertus, gydyti sužeistuosius bando menką arba visiškai medicininio išsilavinimo neturintys savanoriai. Jie plikomis rankomis traukia iš demonstrantų kūnų šratus ar perriša žaizdas. Taigi nėra patikimų duomenų, kiek žmonių patyrė sužalojimus ar nuo jų mirė, negavę tinkamo gydymo.

Žinodama, kad sužeistiesiems prireiks medicinos pagalbos, valdžia sustiprino sekimą ligoninėse. „Apsaugą keičia saugumo pareigūnai, kurie šnipinėja pacientus ir trukdo gydymą,“ – „The New York Times“ sakė Londone gyvenantis oftalmologas Shahramas Kordastis, kalbėjęsis su gydytojais Irane.

Šie įsibrovėliai neleidžia gydytojams užbaigti operacijų, verčia išrašyti neišgijusius pacientus, užsirašo atvykusiųjų duomenis ar paprasčiausiai juos pagrobia. Gydytojas iš Širazo užsiminė, kad lauke prie skubios pagalbos oftalmologijos skyriaus išstatyti pareigūnai kiekvieną kartą tikrindavo įeinančius ir išeinančius asmenis.

Žinoma, ligoninė ir pati gali atsisakyti suteikti pacientui pagalbą. Tad daugelis patarimais dalijasi privačioje „WhatsApp“ grupėje, kuri veikia kaip oftalmologų karštoji linija. Kita vertus, gydyti sužeistuosius bando menką arba visiškai medicininio išsilavinimo neturintys savanoriai. Jie plikomis rankomis traukia iš demonstrantų kūnų šratus ar perriša žaizdas. Taigi nėra patikimų duomenų, kiek žmonių patyrė sužalojimus ar nuo jų mirė, negavę tinkamo gydymo. Maža to, Irano Kurdistane, kur režimas blokuoja ištisus miestus, savanoriai nelegaliai gabena medikamentus pėsčiomis kalnų keliais, kas lemia greitesnį jų suėmimą.

Islamo Respublikos įkūrėjas ajatola Ruholla Chomeinis savo judėjimą pradėjo 1962 m., kai Irano šachas suteikė moterims balsavimo teisę. Ajatola tai sukritikavo teigdamas: jei moterys galės balsuoti, netrukus taps prostitutėmis. Tad po 1979 m. revoliucijos moterų teisės suvaržytos, o antivyriausybiniai maištai – seksualizuoti. Kitaip tariant, seksas valdžios rankose virto protestų malšinimo įrankiu. Pasak iraniečių kilmės žurnalisto, žmogaus teisių aktyvisto Maziaro Bahario, XX a. 9 deš. daugybė mirties bausme nuteistų moterų verstos tekėti už revoliucijos sargų, kurie šias išprievartaudavo, nes, pagal šariatą, skaisčiai merginai įvykdyti egzekucijos negalima.

Iki šiol Irano kalėjimuose gajus seksualinis smurtas leidžia prižiūrėtojams su kaliniais elgtis kaip nori. Sausio 27 d. „Amnesty International“ ataskaita mini tris vyrus, kuriems gresia mirties bausmė. Vienas jų – 19 metų Mehdi Mohammadifardas „kalėjimo sargybinių buvo išprievartautas ir smarkiai sumuštas, dėl ko patyrė išangės sužalojimus ir kraujavimą iš tiesiosios žarnos.“ O sausio 7 d. pakartas 22 metų karatė čempionas Mohammadas Mehdi Karamis, anot „BBC Persian“, per susitikimą su tėvais teigė, jog „sargybiniai kiekvieną dieną lietė jo lytinius organus, grasindami išprievartauti.“

Moterų padėtis Irano kalėjimuose žmogaus teisių ekspertams kelia didžiausią nerimą. Šokiruojančio CNN tyrimo metu nustatyta bent keletas moterų ir vyrų prievartavimo atvejų sulaikymo centruose. „Jie rinkdavosi gražias ir jų apetitą atitinkančias moteris... tada vieną jų pareigūnas vesdavosi į mažesnę patalpą, kur seksualiai išnaudojo,“ – sakė CNN tyrime dalyvavusi Hana, praleidusi parą Urmios nuovadoje. Liudininkų parodymai atskleidžia, kad policijos centrai naudojami kaip filtravimo punktai, kur suimtieji pirmiausia apklausiami, o kartais, nepranešus šeimai, iš vienos vietos perkeliami į kitą.

Pasak CNN, „daugiausia pranešimų apie seksualinį smurtą fiksuojama Irano vakaruose, kur gyvena kurdai.“ Kartais seksualiniai išpuoliai būna filmuojami ir pasitelkiami aukoms šantažuoti. Kurdistano žmogaus teisių tinklo vadovas Rebinas Rahmanis minėjo „dvi moteris, kurios sulaikymo centruose gąsdintos, jog pareigūnai išprievartaus jų seseris, jei šios nepripažins kaltės televizijos eteryje. Per vieną incidentą pareigūnai atvedė pas moterį jos paauglę seserį klausdami, ar ši „pasirengusi“ leisti jiems ją išprievartauti. Moteris pasidavė ir atliko išpažintį televizijoje.“ Tačiau kitoms tenka sunkesnė dalia.

20 metų Armita Abbasi suimta gimtajame Karadžo mieste, praėjus mėnesiui nuo protestų pradžios. Ji kaltinta socialinėje erdvėje skelbusi režimą kritikuojančius įrašus. O spalio 17 d. jau pervežta į Imamo Ali ligoninę, kur policininkai civiliais drabužiais draudė medikams su ja kalbėtis. Vis tik iš nutekintų medicinos personalo pokalbių internete išnyra sukrečiantis kalinės vaizdas. „Atgabenę pareigūnai sakė, kad jai kraujuoja tiesioji žarna dėl pakartotinio išžaginimo, – vienoje žinutėje rašė medikas. „Ji buvo mano pacientė. Nuėjau prie jos lovos. Pareigūnai buvo nuskutę jai plaukus. Ji buvo išsigandusi ir drebėjo“, – rašė kitas. A. Abbasi būklė buvo tokia prasta, jog liudininkai manė šią sergant vėžiu. Oficialiai valdžia skelbė, jog mergina gydoma dėl „virškinimo problemų“, bet ligoninės personalas tokius aiškinimus atmetė. „Ją gydė ginekologas ir psichiatras.“ Galop, mergina išvežta pro galinį ligoninės išėjimą, prieš atvykstant jos šeimai. Spalio 29 d. valdžia suimtąją įvardijo „riaušių lydere“, kurios bute aptikta „10 Molotovo kokteilių“. Netrukus A. Abbasi, kaip ir M. Amini bei Nika Shahkarami, Irane tapo protestų simboliu. Šiuo metu ji kalinama liūdnai pagarsėjusiame Fardiso kalėjime.

Visa tai verčia iraniečius ieškoti prieglobsčio kaimyniniame Irake, kur daugelis jungiasi prie kurdų kariuomenės. Tarp jų – ir kovoti už laisvę pasiryžusios moterys. „Atvykau į Kurdistaną, kur man davė ginklą. Esu čia ginti teises, kurių niekada neturėjau“, – „France24“ žurnalistei sakė viena moteris.

Žiaurumas Islamo Respublikos kasdienybėje yra įprastas. Daugelis Irano vyriausybėje ir teismų sistemoje dirbančių asmenų susiję su 1988 m. masinėmis politinių kalinių žudynėmis. Buvęs žvalgybos karininkas Reza Malekas, asmeniškai matęs to įvykio dokumentus, atskleidė, kad 1988 m. nužudyta 33,7 tūkst. kalinių. Tai didžiausios politinių kalinių žudynės nuo Antrojo pasaulinio karo. Egzekucijas inspiravo ajatolos fatva, kuria įsakyta nužudyti kalinamus (ar bausmę atlikusius) opozicinės Irano Liaudies Mudžahedų Organizacijos (PMOI) narius bei pasisakančiuosius prieš Islamą. Kaliniai buvo netikėtai izoliuoti ir jiems surengti parodomieji teismai, primenantys inkviziciją.

Kaliniams teisti ajatola visoje šalyje įkūrė „mirties komitetus“, sudarytus iš trijų teisėjų. Teherano „Mirties komitete“ dirbo ir dabartinis Irano prezidentas Ebrahimas Raisi, todėl 2017 m. Kume, jam dalyvaujant rinkimuose žmonės skandavo: „Jis yra 1988 m. žudikas.“ Dėl nuolatinių kankinimų daugelis kalinių apkurto, liko paralyžiuoti ar susirgo lėtinėmis ligomis. O tie, kurie ištvėrė komitetų tardymą, negalėję pakelti fizinio bei psichologinio skausmo, nusižudė. Nuteistųjų skaičius buvo toks milžiniškas, kad žmones po šešis statydavo ant šakinio krautuvo ir kardavo ant krano kas pusvalandį.

Kūnai palaidoti slapta, masinėse kapavietėse, kurias valdžia iki šiol slepia nuo artimųjų. Daugelis jų sunaikintos ar užstatytos pastatais, o nemažai žmonių tiki, kad jų šeimos nariai vis dar gyvi, nes valdžia nekvietė į kalėjimus atsiimti daiktų. 2016 m. paviešinta beveik 100 „mirties komitetų“ narių pavardžių, nors 2019 m. valstybinis žurnalas „Mosalas“ rašė, kad 1988 m. fatva nėra atšaukta.

Sausio 10 d. ajatola Ali Chamenėjus tviteryje rašė: „Hidžabas yra privalomas religinėje teisėje ir nereikia tuo abejoti. Bet tos, kurios visiškai to nepaiso, neturėtų būti kaltinamos esančios netikinčios ar pasisakančios prieš Revoliuciją. Jos turėtų būti priimamos religinėse ir revoliucinėse ceremonijose su entuziazmu ir užsidegimu.“

Moterų statusas visada buvo centrinis veiksnys Islamo Respublikos ideologijoje. Tačiau šįkart, pasak tarptautinės pilietinės visuomenės tinklo (ICAN) įkūrėjos Sanam Naraghi Anderlini, „pirmą kartą istorijoje revoliucija yra vedama moterų, bet žinia apie moterų teises tapo aiškiu kvietimu prisijungti vyrams bei etninėms ir religinėms mažumoms, kas vargina režimą.“

Moterų statusas visada buvo centrinis veiksnys Islamo Respublikos ideologijoje. Tačiau šįkart, pasak tarptautinės pilietinės visuomenės tinklo (ICAN) įkūrėjos Sanam Naraghi Anderlini, „pirmą kartą istorijoje revoliucija yra vedama moterų, bet žinia apie moterų teises tapo aiškiu kvietimu prisijungti vyrams bei etninėms ir religinėms mažumoms, kas vargina režimą.“ Todėl egzekucijos bei demonstrantų žalojimai yra būdas sukelti visuomenės baimę, kad žmonės nedrįstų priešintis, o pareigūnai – dezertyruoti. Visas pasaulis remia iraniečių kovą už laisvę, kuri ne tik išlaisvintų valstybę iš teokratinės priespaudos, bet ir išvaduotų regioną nuo terorizmo.

Tuo tarpu Lietuvoje, nuo didžiųjų televizijos kanalų iki visuomenininkų, akcentuojama, kad šie kruvini įvykiai negali būti lyginami su karu Ukrainoje, lyg siekiant paniekinti Irano tautos laisvės viltį.

Beje, patys iraniečiai aktyviai remia ukrainiečius ir teigia kovojantys prieš tą patį blogį. Tad noriu abejingų lietuvių paklausti, ar galima vieno žmogaus gyvybę iškelti virš kito, ar kraujas jų gyslose teka skirtingas, o gal pakarto sūnaus motinos skausmas menkesnis nei žuvusio kare? Irane, kaip ir Europoje, vyksta karas, kur žūsta nekalti žmonės. Bet iraniečiai prašo tik vieno – tapkite MŪSŲ balsu. Jin, Jiyan, Azadi!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją