Vienas nacių karo nusikaltėlių sakė, kad kai girdi žodį „kultūra“, jam norisi išsitraukti šautuvą.
Aš ne nacis ir net ne nusikaltėlis, tačiau, kai paskaitau apie kultūros naujienas, man norisi sudaužyti kompiuterį, arba bent jau jį išjungti.
Manęs nežavi pasipuošusios glamūro figūros (labiausiai todėl, kad pavydžiu: manęs tai nekviečia į tuos apdovanojimus, o kodėl turėtų kviesti, aš nei dainuoti moku, nei slidinėjimo kostiumą turiu), bet, Dievas mato, jau geriau tie provincijos raudonieji kilimai ir sodžiaus apdovanojimai, negu vaizdai, kai kultūros žmones pradeda vieni kitiems kandžioti gerkles ir kitas vietas.
Nuo tų laikų, kai buvau studentas (o praėjo trys dešimtmečiai) aš niekaip negaliu suprasti, kodėl mes taip didžiuojamės mūsų teatru, ir ne tik todėl, kad ten tarpsta idėjiniai nesusipratėliai, nelabai suprantantys, kieno pusėje jie yra, ar Lietuvos, ar didžiosios rusų kultūros ir vyriausiojo pasaulio režisieriaus Putino. Ir ne tik todėl, kad ten didelė dalis yra verksniai, zyzliai ir ištižėliai: vieni verkia, kad kine parduoda spragėsius, ir juos tai žeidžia morališkai, antri vis premijos negauna, o jau nori, treti eina į Prezidentūrą prašyti verkiančiais balsais (LMTA išmokė verkti ir spausti ašaras), kad jiems padidintų valstybė algas teatre.
Ne, man visą laiką buvo apgailėtini teatralų nesibaigiančios rietenos tarpusavyje – dėl direktorių, režisierių, gastrolių, pastatų.
Transparantai, protestai, piketai, plakatai, pareiškimai, manifestai, streikai, čiupinėjami smakrai, suvelti plaukai, nudribę paakiai ir portveino smarvė. Visi prieš visus, visi neįvertinti, sąmokslai ir intrigos, nuolatinis blogo meksikietiško serialo jausmas, tik viskas vyksta ne gražiose Meksikos ir Brazilijos lokacijose, o apdrožtuose sovietmečio pastatuose, tose musių nutupėtose kultūros šventovėse su nutrintu aksomu ir nušiurusiais bufetais, kur sovietiniame brendžiuke laidojo smegenis ir kepenis kelios bohemos kartos, kurios paskui susiraukšlėjo ir tapo legendomis.
Visada klausdavau: o jūs ko į teatrą atėjote – rietis vieni su kitais ar vaidinti spektakliuose? Kodėl aš nieko negirdžiu apie tai, kad kokie senovės aktoriai būtų reikalavę Šekspyro atsistatydinimo?
Ar nepastebite, kad teatrą, kuris turi būti stebuklas, jūs nuolatos verčiate žiurkių peštynėmis prie šiukšlių konteinerio? Turbūt pastebite, bet kitaip negalite. Tai žiauriai netauru.
Žinau, kodėl taip. Nes nuo sovietinių laikų Lietuvos kultūra yra ištvirkinta ir sugadinta valstybės pinigų. Visi tie neramūs maištininkų didvyriai režisieriai su savo Ezopo kalba ir špygom kišenėje, su jų dvasine emigracija ir cigarečių virtuvėje degeneracija mito iš to paties valstybinio tešmens, o atėjusi Lietuvos nepriklausomybė pratęsė tą ydingą paprotį: valstybiniai teatrai ir valstybinės galerijos (pavadinimas „nacionalinis“ tėra mandagus eufemizmas, kai nesinori sakyti „ministerijos piniginė“, čia panašiai, kaip „susitiksiu su rimtu vyriškiu už paramą“), valstybiniai fondai ir kitokios ėdžios, kur vykdoma valstybinė meno politika, kuri iš tiesų tėra mecenato veiklos imitacija. Kaip ir aukštasis mokslas, kuris dažniausiai skirtas karšinti tiems, kas nesusiranda kito darbo, taip ir chaltūros bei meno valstybinis rėmimas tėra šalpos projektas, gigantiškas XXI amžiaus elgetynas.
Kai vadinamieji kultūrininkai grūdasi prie valdiškos lesyklos, kaip garsiai kudakuojantys paukštyno gyventojai, nereikia stebėtis, kad jie nebeturi gebėjimų kažką kurti. Su visa pagarba vištoms, antims, žąsims ir kalakutams – daugelis jų man būtų jaukesni pašnekovai, negu amžinai nelaimingi ir persirieję nusipelnę respublikinės reikšmės kultūros veikėjai.
Nėra tvankesnės sovietmečio smarvės, negu ta, kuri tvyro virš kultūros dirvonų, nelyg chlorkalkių dvokas sovietinių kareivinių išvietėje.
Pakanka besti pirštu į tą atgyveną, kuri yra „kūrybinės sąjungos“, iš tiesų, tik dailininkų, rašytojų, muzikų ir kitų neva laisvų menininkų profsąjunginiai susibūrimai, per kuriuos sovietinė valdžia organizavo sau lojalių klounų šėryklas. Kam šiandien reikia to relikto? Kad galėtų skirstyti kelialapius į nudrožtus poilsio namus, kur dar kvepia Petro Cvirkos autkojais ir Sofijos Veiverytės kolūkinės tapybos terpentinu?
Parodykite man meno žmogų, kuris didžiuojasi esąs kūrybinės sąjungos narys, ir aš jums parodysiu žmogų, kuris daugiau neturi kuo didžiuotis.
Pakelkime nudribusius antakius ir pabandykime žiūrėti, kas darosi leidyboje? Kaip sovietų žmones svaigo, kad jų šalis – labiausiai skaitanti pasaulyje (tegu ir 20 proc. gyventojų neturėjo namie kanalizacijos), remdamiesi neskaitomų knygų milijoniniais tiražas ir komunistinės poezijos aparatčiko Eduardo Mieželaičio kūrinių vertimais į šimtą dvidešimt kalbų, taip ir Lietuvoje visi alpsta, ai kokią turim legendinę knygų mugę, reiškia, va kokie mes skaitantys.
Milijonai valstybinių pinigų skirstomi spaudos rėmimui – taip, būna vertingos literatūros, bet daugiausiai tai yra tas pats elgetynas, kur geriausiai gyvena tie, kas smarkiausiai purto valdišką taupyklę arba iš jos pincetu moka išsitraukti monetas. Vietoje knygų rašytojų aplink yra projektų rašytojai, „čia mes gauname finansavimą“, o šiaip knygų autoriai gauna vargo honorarus, redaktoriai dirba pragaro tempu, negalėdami nė pagalvoti apie kokybišką teksto tvarkymą ir drebėdami nuo kalbos Gestapo baimės, literatūros vertėjo profesija yra laikoma nesusipratimu, nes viską gali juk kompiuteriai išversti.
Aš daryčiau du dalykus.
Jokių valstybinių teatrų – tiesiog jokių. Atiduodam juos kolektyvams, kaip batų taisyklas ir kavines privatizavom prieš 30 metų. Gražu nebus, ir tada nebuvo, bet velniop, vis tiek bus geriau, nei dabar.
Valstybė atsako už kariuomenę, mediciną, policiją. Valstybė gali remti meną, ir turi, bet ne direktorius ir režisierius skirti ir ne parodų projektus tvirtinti.
Tada uždarom Kultūros ministeriją: kultūrai ministerijos nereikia, kaip ir mandagumui, humorui, meilei. Visus Lietuvos valstybinius pinigus, skirtus kultūrai remti, atiduodam kur nors į civilizuotą užsienį, gerai kalbantį angliškai, kur mūsų beveik niekas nepažįsta ir kur nėra ryšių ir giminių (ateina į galvą Naujoji Zelandija ar Taivanas), tegul ten būna kokia nors visuomeninė įstaiga Lietuvos kultūrai remti. Kas norės, tegu išsiverčia į anglų kalbą savo tas svajones ir pirmyn. Siųskite paraiškas.
Po trijų metų perduodam į kitą šalį (kad nelabai visokių draugelių kultivuotų), ir ten tegu vėl nauji ekspertai tegu galvoja, ką skirti Operos ir baleto teatro direktoriumi (vienintelė sąlyga: turi būti ne iš tos šalies ir ne iš Lietuvos, Rusijos ar Baltarusijos).
Ir, be abejo, nė vienos rusiškos pjesės. Kas nori, gali visus dėdes Vanias ir vyšnių sodus žiūrėti įrašuose. Metas naujiems horizontams.
