Žinia, nekaltumo prezumpcija yra visus įpareigojanti konstitucinė nuostata. Ši nuostata nuo atsakomybės neatleidžia nė vieno Lietuvos Respublikos piliečio, nesvarbu, ar jis politikoje dalyvaujantis pilietis, žurnalistas, advokatas, ar socialinių tinklų komentatorius. Teisingumą vykdo tik teismas, ir, kol teismo nutarties nėra, žmogaus kaltė neįrodyta.
Seksualinis nepilnamečių, mažamečių prievartavimas arba išnaudojimas – sunkus nusikaltimas. Ypač sunki yra pačių nukentėjusiųjų padėtis. Todėl teisinis reguliavimas į pirmą vietą iškelia jų apsaugos klausimus. Tiek ikiteisminio proceso metu, tiek teisminiame nagrinėjime, tiek ir po jo pirmiausia turi būti paisoma konfidencialumo jų atžvilgiu ir teikiama jiems visokeriopa pagalba.
Tad visai suprantamas yra informacijos visuomenei ribojimas, ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso uždarumas pačių nukentėjusiųjų labui. Tik ne įtariamojo labui, nors tai ir komplikuoja jo teisę gintis viešuose teismo posėdžiuose.
Ir kitose šalyse, ir Lietuvoje tokie nusikaltimai nėra retenybė. Šiuos nusikaltimus padaro ir heteroseksualūs, ir homoseksualūs, ir biseksualūs žmonės. Pedofilijos atvejai sukrečia įvairias bažnyčias, vienuolynus, parlamentus ir ugdymo įstaigas.
Vien Lietuvoje praėjusiais metais buvo registruoti 247 galimo vaikų seksualinio išnaudojimo atvejai. Tokių atvejų tyrimas reikalauja ir teismo medicinos ekspertų, ir vaikų psichiatrų arba psichologų, vaikų teisių apsaugos specialistų, mažamečių bylų advokatų, tyrėjų ir teisėjų, jų deramo pasirengimo bei tyrimui reikalingo laiko. Deja, tokių specialistų Lietuvoje trūksta. Juo labiau, kad tokiose bylose yra labai daug subjektyvių dalykų.
Štai kodėl čia negali būti nei minios linčo teismo, nei greito teismo, nei visuomenės smalsumo kuo daugiau sužinoti. Deja, jau turėjome pakankamai patirties, kai nepaisyta proceso sudėtingumo, o tragiški įvykiai tik dar daugiau tenkino dalies visuomenės polinkį tai aiškinti suokalbio teorija, kuri lengvai įtikina, kad „viską valdo pedofilų klanai“. Neabejoju, kad ir dabar tokie samprotavimai ras nemažą atgarsį.
Dar blogiau tai, kad įtarimai pareikšti ne bet kam, bet buvusiam Seimo nariui. Tad jau pilna šio sunkaus, kaip įtariama, padaryto nusikaltimo politinių interpretacijų. Ir tai nestebina. Stebina kas kita. Stebina, kad Seimas ir vėl nesugeba reaguoti atitinkamai situacijos sudėtingumui.
Pamėginkime aptarti scenarijų, kuris galėjo būti realizuojamas kitaip, nei kad yra dabar.
Pirma, prokuratūra informuoja Seimo Pirmininkę apie galimą Seimo nario neliečiamumo panaikinimo atvejį. Antra, Seimo Pirmininkė iš karto sukviečia uždarą Seimo valdybos, kurioje yra ir pozicijos, ir opozicijos atstovai, posėdį, kuriame informuoja apie tokį prašymą. Taip ji neprisiima atsakomybės pati viena spręsti, kaip elgtis šiuo ypač jautriu atveju, tik kolektyvinis apsvarstymas padeda ieškoti bendro sprendimo.
Tarkim, tuo pat metu gaunama žinia, kad Seimo narys, nors yra komandiruotėje Čilėje, įteikia prašymą Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) atsisakyti mandato. Ši žinia irgi iš karto apsvarstoma Seimo valdyboje. Toks žingsnis padidintų supratimą, kad šis atvejis yra iššūkis ne tik Seimo pozicijai, bet ir opozicijai, Seimui bei jo reputacijai. Tuomet atkristų ir klausimas, kas atskleidė informaciją įtariamajam, nes procese nuo pat pradžios dalyvautų visa Seimo valdyba. Tuomet būtų tikėtina, kad informacija įtariamąjį pasiekė iš kitur.
Ir įtariamojo Seimo nario veiksmai galėjo būti kitokie. Jeigu esi nekaltas, tai viešas mandato atsisakymo svarstymas VRK tik suteikia galimybę paneigti keliamus įtarimus. Tad mandato atsisakančiojo nedalyvavimas VRK posėdyje sukėlė tik dar daugiau abejonių jo atžvilgiu. Seimo valdyba galėjo pasitarti ir su VRK, kad ši nepriimtų sprendimo nutraukti mandatą skubos tvarka.
Po tokios nesusikalbėjimų pradžios argi Seimo Pirmininkė negalėjo žengti kito žingsnio – imtis iniciatyvos sukviesti neeilinę sesiją, surengti uždarą Seimo posėdį, pateikti informaciją ir pasiūlyti Seimui sudaryti laikinąją komisiją informacijos nutekinimui ištirti? Komisijos pirmininku derėjo pasiūlyti tapti vienam iš opozicijos atstovų. Taip pat derėjo pasiūlyti Seimui kreiptis į prokuratūrą, kad ši, remdamasi Baudžiamojo kodekso 247 straipsniu, ištirtų, kas įspėjo įtariamąjį apie jam inkriminuojamo ikiteisminio proceso pagrindus.
Akivaizdu, kad įtariamasis galėjo ne tik mandato atsisakyti, bet, tarkim, ir savo kompiuterio duomenis, susirašinėjimus, nuotraukas bei kontaktus ištrinti. Juk kartais būna, kad tokia veikla gali būti susijusi su platesniu tinklu. To nepadarius praleidžiama proga ikiteisminiam tyrimui gauti daugiau reikiamos informacijos. Taigi, tai nėra vien tik mandato atsisakymo problema, bet ir galimų įrodymų sunaikinimo problema.
Seimo Pirmininkė taip pat pasiūlo Seimui svarstyti, ar nereikėtų tokiais atvejais sugrąžinti ankstesnės tvarkos, kad Seimo narys, kuriam yra pareiškiami tokie sunkūs įtarimai, atsisakydamas mandato, pats dalyvautų VRK posėdyje.
Dabar, deja, matote eilines klaidas... Tarsi tai būtų pozicijos ir opozicijos „karas“, tarsi čia vieni laimėtų prieš kitus. Tad sesijos nešaukime, informacijos nutekėjimo nesvarstykime, prokuratūros neįpareigokime, mandato atsisakymo procedūros pakeitimo nesvarstykime. Opozicija tegul renka parašus neeilinei sesijai.
Panašu, kad pozicija blokuos visas opozicijos iniciatyvas, laikas bus prarandamas, ir ta, liaudiškai tariant, š… virvė bus tampoma iki kitų rinkimų. Ar to tikrai reikėjo ir reikia Lietuvai? Ar tai nesuteiks peno daliai visuomenės skleisti gandus, kad „valdo mus pedofilų klanas“? Kadangi dažnas pedofilijos problemą suvokia ne racionaliai, o emociškai, naujų suokalbių interpretatoriai veiklos turės į valias.