Šiomis dienomis išsprogo klausimas: o ką Sanremas? Elegantiškame Italijos kurorte nėra nei karinių bazių, nei aerodromų, nei kariuomenės. Strategine prasme absoliučiai nereikšmingas Ligūrijos pajūrio miestukas. Alytaus dydžio. Problema yra ta, kad čia kiekvieną pavasarį vyksta renginys, kurio pavadinimas skamba taip: „Festival della canzone italiana“ – itališkų dainų festivalis. Pats festivalis gal ir nebūtų problema, netgi atvirkščiai: šis konkursas jau užsitarnavo smagaus vakarojimo klausant itališkos pop muzikos reputaciją.
Šįmet festivalis nutarė pasikviesti Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį. Ir iškilo problema. Labai didelė!
Nuotaika Italijoje tokia, tarsi Bachmuto mūšis būtų persikėlęs į Apeninus. Tik sproginėja jame ne raketos ir granatos, o klaviatūros, televizijos laidos ir naujienų portalai. Sanremo festivalis Italiją perskėlė į du frontus: vienas – už Zelenskį „Ariston“ koncertų salėje, kitas – prieš. Ar Ukrainos prezidentas pakviestas dainuoti? Ar jis pagaliau užsivilks smokingą ir išeis į festivalio sceną? Gal paspaus ranką renginio vedėjui, kurio vardas Amadeus? Pabendraus su publika?
Ne. Viso šito nebus, nes kariaujančios Ukrainos prezidentas nė negalvoja atvykti į Sanremą. Paskutiniame konkurso koncerte jis – festivalio garbės svečias – nuotoliniu būdu iš ekrano kreipsis į publiką ir kažką pakalbės. Gal penkias minutes. O gal septynias. Pasakys porą itališkų žodžių, pavyzdžiui, „buonasera“ – labas vakaras. Pakalbės panašiai, kaip jau kalbėjo Kanų kino festivalyje, Venecijos kino festivalyje, „Golden Globe Awards“ premijų vakare JAV.
Dainingoji Italija pasiuto. Visais žiniasklaidos ir socialinių tinklų kanalais nubangavo siaubingas klausimas: kaip galima kariaujančios valstybės vadovą kviesti išdėstyti savo poziciją pop dainų festivalyje, kuriame dainuojama apie meilę, apie taiką, apie gerumą?
Atsirado vietinių taikos įtakotojų, rimtais veidais susigalvojusių dar vieną siaubingą klausimą: o kur paritetas? Jeigu kalba Kyjivas, gal derėtų suteikti žodį ir Maskvai? Su visomis iš paritetinio marazmo išplaukiančiomis kandidatūromis: gal kviečiam į Sanremą pasisakyti Putiną? Arba Lavrovą su Medvedevu? O gal leidžiam pasireikšti madam Zacharovai? Juolab, kad neseniai garsiam italų televizijos žurnalistui tiesioginiame eteryje ji pranešė: „Zelenskis yra Vakarų kekšė.“
Štai jau dvi trys savaitės kaip Italijoje siautėja aršus Sanremo dainų gynimo nuo Zelenskio batalionas. Jis reikalauja: a) demilitarizuoti festivalį, b) išjungti jį iš karinių aktualijų konteksto, c) suteikti dainų klausytojams bent vieną savaitgalį šventą galimybę atsipalaiduoti muzikos garsų pasaulyje.
Nes patys suprantate: išaugusios elektros kainos, grėsmingai didėjančios bankinės palūkanos, kova su mafija labai nuvargino paprastus Italijos žmones. O čia dar tas komikas Zelenskis į ekraną lenda su savo maskuojančios spalvos prezidentiniu megztuku.
Kas jie – Italijos antizelenskininkai? Tai labai margas ir kovingas batalionas. Politikai iš valdančiosios koalicijos – dešinieji. Vienas ministras ir vienas Parlamento vicepirmininkas. Yra ir kairieji intelektualai – žinomas istorikas, žinomas aktorius, žinomas karikatūristas, žinomas rašytojas – ir jie sutartinai gieda: „Zelenskis – JAV marionetė.“ Yra verslo pasaulis ir vienas milijardierius. Gal net ne vienas. Yra žinomi epidemiologai, praradę koronavirusu užkariautą auditoriją. Jie sako, kad Zelenskis festivalyje yra blogai.
Peržiūrėjau Italijos žiniasklaidą ir suskaičiavau penkių medicinos profesorių, pandemijos garsenybių pasisakymus. Suklydau: ne penkių, o septynių. Ir jie visi rimtais veidais tvirtina: dainos ir karas – nesuderinamos temos.
Todėl bus taip: skambės įvairios dainos ir pulsuos arši kova: vasario 11-ąją, tuo metu, kai „Ariston“ teatre vyks baigiamasis festivalio koncertas, įvyks grandiozinis protesto mitingas „Ne – Zelenskiui!“ Grandiozinis ar ne – pamatysime.
Jeigu pabandytume suprasti, kuo vienam populiariausių Europos dainų festivalių pavojingas Ukrainos prezidentas, iš pirmo karto nepasiseks. Kodėl tie žmonės bijo? Gal todėl, kad Zelenskis paleis į sceną amerikiečių dovanotą „Stinger‘į“? Arba iš ekrano padėkos už karinę paramą? O gal todėl, kad paprašys F-16 naikintuvų, kurių Italija neturi? Arba tankų „Leopard“, kurių ji irgi neturi? Sunku čia kažką atspėti. Bet baimė yra! Todėl greta klausimo „leisti ar neleisti pasisakyti festivalyje Zelenskiui?“ atsirado kitas, ne mažiau rimtas: „O kaip mes jį sukontroliuosime?“
Taip gimė absurdiška, gėdinga preventyvios cenzūros idėja. Ją vykdys Sanremo dainų festivalio organizatorė – nacionalinė Italijos televizijos kompanija RAI. Schema būtų tokia: Zelenskis įrašo kreipimosi vaizdo įrašą ir siunčia jį į Romą, RAI laidų direktoriui. Laidų direktorius peržiūri, tada siunčia generaliniam direktoriui. Generalinis peržiūri, pateikia nuomonę tarybos nariams. Jeigu viskas gerai, tada vaizdo įrašas bus paleistas. Viskas čia lyg ir aišku.
Neaišku štai kas: o jeigu kažkas iš RAI cenzūros nuspręstų, kad ne viskas prezidento įraše yra gerai? Lieptų perdaryti? Ar išvis uždraustų? Tokiu atveju iškiltų įvairių diplomatinių neaiškumų, ir galiausiai dainų apie meilę festivalis įgautų naują kokybės statusą: taptų bjauriu pasaulinio lygio skandalu.
Gal vis tik galima nekreipti dėmesio į nuotaikas, sklindančias Ligūrijos pajūrio kurorte? Ne, negalima. Nes Sanremo dainų festivalis italams yra kaip mums Eurovizija. Kiek kartų bandėme nugalėti – tiek kartų nenugalėjome, bet vis vien bandome, be proto jaudinamės, ginčijamės, džiaugiamės, liūdime. Vis tik italams Sanremo dainų festivalis yra gerokai svarbesnis negu mums. Nes ir pati Eurovizija gimė iš italų festivalio: iš pradžių buvo Sanremas, o paskui – „Eurovision Song Contest“.
Aš manau, kad Ukrainos ambasada Romoje diplomatiniais kanalais perdavė Kyjivui: Italija, tam tikra Italijos dalis nenori prezidento festivalyje. Kitas jo vietoje pasiųstų itališkas daineles ten, kur skęsta rusiški kreiseriai. Galėtų netgi įsižeisti. Bet Zelenskis neįsižeidė. Kodėl?
Ukrainos prezidentas puikiai supranta: dainos ir festivaliai irgi yra politika. Ypač tokio lygio festivaliai, kaip „Eurovizija“ arba Sanremas. Pastarasis labai žiūrimas ir mėgstamas Rytų Europoje. Ir ypač anapus Ukrainos fronto linijos – Baltarusijoje ir Rusijoje. Todėl Kyjivo užsienio politikos strategija yra tokia: neįsižeisti, dalyvauti.
Nes charizmatiškas Volodymyro veidas, tiesiogiai transliuojamas iš Sanremo Maskvai, Putinui ir jo pavaldiniams, galimai suteiks nemažą porciją to, kas itališkai vadinama felicità, – laimės.
Bent jau aš tikiu, kad bjauriausią Sanremo festivalių istorijoje dainą „Zelenskis – JAV marionetė“ nustelbs aplodismentai ir galingas tūkstančių itališkų gerklių choras „Slava Ukraini!“
