Trečiadienio rytą autobusų stotelėje sėdėjome dviese: kaimynė laukė autobuso į Lazdijus, o aš – siuntą turėjusio atgabenti kurjerio. Prieš išeinant iš namų išlaktas stiprios kavos puodelis darganotą rytą skatino be jokios būtinybės malti liežuviu, todėl ne tik pasisveikinau, bet ir pradėjau klausinėti, kaip ji gyvena.
„Pensiją jau gaunu, padidino, tai ko man dar gali trūkti. Judviem su žmona bus sunkiau, nes reikės iki 72 metų dirbti“, – užtikrintu balsu pranešė bene populiariausią pastarojo meto melagieną, tąsomą televizijos, radijo ir interneto žiniasklaidos ne pirmą mėnesį. Taip ilgai, kad vien antraštes skaitanti ir viena ausimi žinias klausanti liaudis jau spėjo ją įsiminti, kaip dar vieną kenkėjišką ir taip ne itin mylimos valdžios darbą. Nors galėčiau lažintis su kaimyne iš pintinės obuolių, kad nei šiemet, nei kitais metais Seime net nebus svarstomas joks pensinį amžių keičiantis įstatymo projektas.
„Tokiam sprendimui, kad pensinis amžius būtų didinamas iki 72 metų, pakankamai greitai tikrai ne laikas. Šioje vietoje tikrai galime dėti tašką“, – sausio pradžioje sakė Prezidento vyriausioji patarėja Irena Segalovičienė.
„Pensinio amžiaus ilginimo Vyriausybė tikrai nesvarsto ir nesiūlys“, – kalbėjo šią savaitę į Veisiejus užsukusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.
Ar to užteko, kad nežinia iš kur atsiradusios klaidingos žinios aptarinėjimas žiniasklaidoje pasibaigtų? Nieko panašaus, bauginam žmones toliau.
„Nors jau ne kartą paaiškinome, kad Europos Komisija nei siūlo, nei rekomenduoja lietuviams į pensiją išeiti nuo 72 metų, šis mitas vis sugrįžta“, – apgailestavo šią savaitę Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. Nes būtent Europos Komisijai (EK) dažniausiai priskiriama tariama rekomendacija ilginti mūsų šalyje pensinį amžių.
Iš kurgi tas mitas atsirado? Dar 2021 m. sausio mėnesį EK publikavo konsultacijų dokumentą – „Žaliąją knygą dėl senėjimo“. Joje yra matematinis skaičiavimas, kad norint nuo 2020 m. iki 2040 m. išlaikyti tokį patį vyresnių ir darbingo amžiaus žmonių skaičiaus santykį, siekdama užtikrinti pensijų adekvatumą ir viešųjų finansų tvarumą, Lietuva, kaip ir Liuksemburgas, turėtų prailginti darbingą amžių iki 72 metų.
„Tačiau, skirtingai nei teigiama viešojoje erdvėje, tai nėra nei politikos pasiūlymas, nei rekomendacija. Tai – matematiniai skaičiavimai situacijai ir iššūkiui iliustruoti. Ir tik vienas iš teoriškai įmanomų sprendimų pensijų adekvatumui ir viešųjų finansų tvarumui užtikrinti. Kiti – dalyvavimo darbo rinkoje didinimas, darbo našumo augimo skatinimas. Ir dar daugiau kitų. Kokią šalies pensijų sistemą kurti, sprendžia Lietuva, o nuspręsti, kiek iš viso truks profesinė karjera, – mūsų kaip piliečių teisė“, – komentavo Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje.
Ar man vienam kognityvinį disonansą sukelia dviejų populiariausių pasakų apie mūsų ateitį tarpusavio prieštaravimai? Viename mums ir mūsų vaikams teks dirbti iki 72 ar dar daugiau metų, kol iš gamyklos cecho, autobuso vairuotojo ar prekybos centro kasininko kėdės mus išgabens tiesiai į krematoriumą, lavonų kompostavimo aikštelę ar kaip ten tuo metu bus madinga laidotis. Sako, kad taip gali nutikti dėl demografinių priežasčių, nes nepagimdžiau 3–4 vaikų, kurie, kai aš būsiu senas, dirbtų gamyklose ir mokėtų įmokas „Sodrai“, iš kurių man būtų mokama pensija. Vietoje to susilaukėme tik vienos menotyrininkės, kuri ir pati neskuba veistis bei daugintis.
Kitoje ateities vizijoje dirbtiniu intelektu aprūpinti robotai atims iš mūsų darbo vietas – kasininkus jau dabar keičia savitarnos kasos, algoritmai kuria nuotraukas, o tuoj į gatves išriedės ir automobiliai be vairuotojų.
Jeigu darbininkus keičia robotai, tai kur problema – jie galės dirbti, o mes poilsiausime? Bauginantieji mus pensinio amžiaus didinimu iki 72 metų klaidingai įsivaizduoja, kad ekonomika, mokesčiai ir socialinio draudimo sistema ateityje liks tokia pati, kokia ji buvo sukurta garo mašinų, dūmijančių fabrikų ir daugiavaikių šeimų amžiuje.
Keistis turės viskas nuo Kelių eismo taisyklių, kurios dabar nepritaikytos nustatyti programinės įrangos klaidų sukeltų eismo įvykių kaltininką, iki viešųjų paslaugų ir socialinės globos finansavimo šaltinių.
Europos Komisija jau dabar aktyviai ieško modelio, kaip apmokestinti didžiąsias technologijų kompanijas, kad jų pelnas neiškeliautų į „mokesčių rojaus“ salas. Jeigu laiku nesureaguosime, darbo vietas išnaikinę robotai iš tikrųjų dirbs mokesčių išvengiančiose korporacijose, o socialines jų veiklos pasekmes teks spręsti nacionalinėms valstybėms ir Europos Sąjungai.
Nėra jokio reikalo bauginti žmones vis naujomis grėsmingomis antraštėmis apie pensinio amžiaus vėlinimą – į pensiją mano karta išeis 65 metų.
Bet politikams jau seniai laikas atsikratyti iliuzijų, kad savo sprendimais jie gali pakeisti visame pasaulyje veikiančius demografijos dėsnius. Tik Talibanas ir islamistiniai judėjimai Afrikoje turi keletą receptų, kaip sulėtinti gimstamumo mažėjimą: tereikia daugumą šalies gyventojų įkalinti skurde, uždrausti mergaitėms lankyti mokyklą, panaikinti visas moterų teises ir religines dogmas bei kaimo prietarus paversti įstatymais. Lietuvoje taip pat turime nuoseklių jų pasekėjų, susibūrusių į kelias smulkias nė vienuose rinkimuose piliečių pasitikėjimo nepelniusias partijas. Bet aptarinėti jų vizijas būtų visai kita tema.
Tiems, kas neplanuoja priversti istorijos smagračių suktis atgal į Tamsiuosius amžius, teks sugalvoti, kaip robotų ir dirbtinio intelekto pasaulyje veiks pensijų sistema.
Gal ją teks integruoti į bazinių pajamų modelį, kai visi šalies piliečiai reguliariai gaus iš valstybės su jų veikla niekaip nesusijusias vienodo dydžio išmokas.
Gal „Sodros“ pensijos dalį teks finansuoti iš bendrųjų mokesčių, o skirsis tik ta dalis, kurią kiekvienas sukaupsime antrosios pakopos pensijų fonduose.
Bet reformuoti tai, kas veiks ne vieną dešimtmetį, įmanoma tik įsivaizduojant ateities, o ne praeito amžiaus visuomenės sąrangą, ekonomiką ir gamybos technologijas. Nes jeigu straipsnius už mane rašys dirbtinis intelektas, užpildydamas vaizdingais palyginimais spragas tarp senatvinės demencijos sukeltų minties šuolių nuo vienos temos prie kitos, tai dirbti iš savo lūšnelės tarp pelkių galėsiu iki 100 metų.
Jau dabar bendrovės „OpenAI“ vystomas kalbos apdorojimo algoritmas, sugebantis sugeneruoti sklandžius atsakymus į įvairias užklausas, sukėlė nemažai džiaugsmo su pokalbių robotu „ChatGPT“ bendravusiems žmonėms, tai pagalvokite, kaip ši technologija ištobulės per artimiausią dešimtmetį.
Būsiu seniai miręs, bet jūs to nežinosite, o mano vardu įgalioti pasirašinėti dirbtinio intelekto algoritmai toliau kartą per savaitę kurs to paties stiliaus tekstus aktualiausiomis temomis.
