Visi įtemptai stebime Švedijos ir Turkijos dialogą, teisingiau, nesusikalbėjimą dėl paramos Švedijos narystei NATO. Atrodė, kad lūžis įvyko Madride, kai NATO Viršūnių susitikime Turkija, Švedija ir Suomija pasirašė Memorandumą, kuriuo Švedija ir Suomija įsipareigojo „ryžtingai kovoti su PKK (Kurdistano darbininkų partija) ir kitomis teroristinėmis organizacijomis“, o Turkija savo ruožtu įsipareigojo palaikyti NATO sprendimą pakviesti abi šalis į NATO.
Matyt, buvo ir daugiau nedeklaruotų įsipareigojimų. Turkija tikėjosi sulaukti įtariamų PKK narių ekstradicijos iš abiejų šalių, ypač iš Švedijos. Bet jie neįvertino, kad Švedija iš tiesų yra demokratinė valstybė, kurioje teisės viršenybės, taip pat ir teisminės valdžios nepriklausomumo nuo politinės valdžios principai turi ne tik dekoratyvinę reikšmę. Politikai negali liepti teismui priimti sprendimą, kuris prieštarautų šalies įstatymams. Nors ir ne viskas klostėsi sklandžiai, bet iš esmės derybos tarp šalių buvo konstruktyvios ir, pasak švedų pareigūnų, buvo jau finišo tiesėje.
Neturėtų stebinti, kad Rusija yra pasirengusi panaudoti visus turimus resursus, asmeninius ryšius, agentūrą, kad Švedijos stojimo į NATO procesą bent jau pristabdytų. Ir šiuo atveju, ko gero, pajuto terpę savo įsikišimui. Daryčiau prielaidą, kad būtent Rusijos specialiosios tarnybos užčiuopė jautrią ir gana pažeidžiamą sritį. Žodžio ir nuomonės reiškimo laisvė Vakarų visuomenėse yra absoliuti ir nekvestionuojama vertybė. O bet kokie išpuoliai prieš Islamo vertybes gali akimirksniu įžiebti sunkiai suvaldomą radikalų įsiūtį.
Prisimename, kai 2015 metais Paryžiuje savaitraštyje „Charlie Hebdo“ buvo atspausdinta pranašo Muhamedo karikatūra ir dėl to Islamo radikalai nužudė 12 redakcijos darbuotojų. Žurnalistai gynė teisę į laisvą žodį, visas laisvas pasaulis reiškė savo solidarumą, bet viso to kaina buvo žmonių gyvybės. Atsakyti į klausimą, kas dėl visko kaltas, nėra sunku – kalti tie, kurie, apakinti fanatizmo, negali toleruoti kitokios nuomonės ir net yra pasirengę dėl to žudyti. Dar ir dabar tęsiasi diskusijos, ar verta tokiais būdais įrodinėti radikalams savo teisybę. Kol vieni diskutuoja, kiti nepraleidžia progos tuo pasinaudoti savo tikslais.
Nebuvo labai sudėtinga „susirasti“ propagandinio Rusijos kanalo „RT“ („Russia today“) bendradarbį Changą Fricką, kuris Stokholmo savivaldybėje sumokėjo už kraštutinės dešinės antiislamiškos partijos aktyvisto Rasmuso Poludano akciją, per kurią šis priešais Turkijos ambasadą sudegino Koraną. Turkiją papiktino dar ir tai, kad Korano deginimo akcija vyko viešai, saugoma policijos.
To pakako, kad Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nutrauktų bet kokius pokalbius dėl paramos Švedijos narystei NATO. Čia, matyt, būtina paminėti, kad artėja birželio mėnesį vyksiantys Turkijos prezidento rinkimai, kuriuose R. Erdogano laukia nelengva kova ir jam taip pat tiesiog būtina konsoliduoti savo elektoratą.
Štai, dilema. Ar ir toliau leisti niekam neatstovaujantiems, bet iš tiesų atliekantiems Rusijos „naudingų idiotų“ vaidmenį politikams tiesiogine prasme toliau pilti žibalą į ugnį, ar vis tik sustabdyti ir neleisti jiems dangstytis žodžio laisve, sąmoningai kurstyti aistras, neapykantą, o šiuo atveju netgi kenkti savo šalies saugumo interesams.
Yra panašumo su Rusijos propagandinių TV kanalų veikla, kuomet, prisidengiant žiniasklaidos laisve, sąmoningai skleidžiamas melas Vakarų auditorijoms. Dar mėginama tą melą pateikti kaip „kitokią nuomonę“. Teisė sąmoningai skleisti melą, vargu, ar patenka į žodžio laisvės sąvoką ir sunkiai galėtų vadintis žurnalistika, bet tos pačios laisvės labui iki tam tikros ribos visa tai dar galima toleruoti.
O ta riba pasiekiama tuomet, kai kurstoma neapykanta, propaguojama prievarta ir karas. Būtent dėl tokios priežasties ne kartą Lietuvoje buvo sustabdyta kanalo „RTR Planeta“ transliacija. Ir tai buvo padaryta teisėtai, nepažeidus jokių Europos konvencijų ar Lietuvos įstatymų.
Turime ir Lietuvoje naudingų idiotų, kurie neva kovoja su tiesos ir nuomonės monopoliu, bet ta savo kova tarnauja Kremliaus interesams.