Pakalbėkime geriau apie tai, kuo galime didžiuotis čia ir dabar, ir apie ką, garbės žodis, nebūčiau pagalvojęs tais laikais, prieš trisdešimt penkerius metus, kai buvau jaunas ir kartu su savo karta kovojau dėl laisvos ir geros Lietuvos.
Pavyzdžiui, aš nebūčiau pagalvojęs, kad Lietuvos Respublikos pasas bus vienas geidžiamiausių pasų pasaulyje. Prisimenu, pavyzdžiui, kaip pirmuosius lietuviškus pasus planavome, ir labai šviesus ir vakarietiškas žmogus kalbėjo: turės būti mūsų pase užrašai prancūziškai, nes diplomatų kalba, angliškai, nes tarptautinė kalba, ir rusiškai. Kodėl? „Nes juk turėsime į Rusiją važinėti ir su jais bendrauti.“
Juokiuosi prisiminęs, kaip ir iš tų epizodų, kai Algirdas Brazauskas kalbėjo, kad Lietuva turi būti „suvereni SSRS sudėtyje“.
Nebūčiau pagalvojęs, kad kai bus paskelbtos žinios apie padidėjusį švediško banko pelną mano šalyje, daugeliui mano laisvos Lietuvos žmonių bus pikta. Nes kaipgi drįsta pelną gauti? O aš prisimenu tuos laikus, kai dingo indėliai valstybinėse taupomosiose kasose, kur buvo beverčiai rubliai, bet ir tie nuplaukė. Aš prisimenu, kai valiutos operacijos buvo baudžiamasis nusikaltimas. Ir kaip žmonės neturėjo pelnų, kaip atėjo į laisvę kiauromis kišenėmis. Ar galėjau tada pagalvoti, kad bus toks laikas, kai pelningas bankas bus fu, kokia gėda. Juokinga. „Kokios tavo problemos?“ „Šiaip nemenkos. Piniginė neužsidaro nuo šimtinių ir spaudžia batai su deimantais.“
Papasakokim trečiojo pasaulio (arba bent jau kovojančios Ukrainos) žmonėms apie tai, kokios mūsų problemos. „Siaubas, tik pagalvokite, mūsų bankai pelningi.“ Ką?
„O dar mes turime problemų, kad pertekliniai valstybiniai veltėdžiai, neturintys, ką veikti, normuoja lietuvėms moterims lietuviškų jų vyrų pavardžių lietuviškas galūnes.“ Aišku, kvaila ir apgailėtina – kaip ir „Atsikeli ir varai“ persekiojimas, bukaprotiškos kovos už trijų raidžių draudimą (atsiprašau, vis dar juokinga – tokių viduramžių raganų medžiotojų aistros, arba Rusijos šių laikų nurodymai taisyklingai vaizduoti vaivorykštes, jei nesinori į kalėjimą).
Taip, Lietuvoje yra apgailėtinų dalykų, pavyzdžiui, siaurinamos gatvės ir kova su vairuotojais, tai, kad tebeveikia įstatymas, saugantis nepilnamečius nuo knygų apie gėjus, tai, kad vis dar yra Rugsėjo pirmoji ir sekmadienis po trečios valandos, bet, garbės žodis, daugeliui pasaulio žmonių kad tik kas duotų tokias problemas, mainais į jų lukašenkas, putinus, Afrikos diktatorius arba Irano nukvakusių senolių teokratiją. Sakytų: jūs nežinote, kokie jūs laimingi.
Ir negalėjau pagalvoti tada, kad ateis toks laikas, kai skaitysiu, kad „Transparency International“ skelbs Lietuvos naujas aukštumas pagal tai, kaip mes esame jaučiami ir jaučiamės kaip 33 skaidriausia (mažiausiai korumpuota) valstybė pasaulyje.
Tai yra įspūdingesnis dalykas nei mūsų aukštesnis, palyginti su Portugalija, gyvenimo lygis (beje, Vladimiras Putinas turėjo svajonę prilygti Portugalijai, o dabar importuoja ginklus iš Šiaurės Korėjos; kaip keičiasi ambicijos). Korupcijos naikinimas yra viena revoliucinių civilizacijos pergalių, kurią žmonės vertina mažiau negu dviračių takelius, bet kuri keičia visuomenę iš vidaus.
Be to, korupcijos tirpdymas yra pilietiškiausias veiksmas: jis prasideda nuo atskiro žmogaus, kuris nebesiūlo kyšių policijai, ir tuo atskiru žmogumi ir baigiasi.
Paskui atsitinka taip, kad žmonės pradeda vieni kitais pasitikėti, pradeda neberakinti durų, atsiranda kioskai be pardavėjų, kur žmonės pasiima prekes ir įmeta pinigus, ir nustojama bijoti palikti telefoną ant staliuko kavinėje.
Aš prieš trisdešimt penkerius metus, alkanoje ir purvinoje Sovietų nudrožtoje Lietuvoje (kurioje žmonės nakčiai išiminėdavo automobilių akumuliatorius ir, eidami į parduotuvę, nešdavosi su savimi valytuvus, kad nepavogtų), nemaniau, kad atsitiks taip, kad Lietuvos parduotuvėse žmonės pirks savitarnos kasose, kurios dera tik civilizuotam pasauliui ir veikia tik civilizuotame pasaulyje.
Taip pat tik labai brandi ir civilizuota visuomenė geba be vargo ir juokdamasi klausyti istorijų apie devynerių metų berniuką, moti ranka ir eiti sau gyventi toliau, rinkti milijonus geriems darbams ir pirkti ginklus, kad galima būtų naikinti Kremliaus šėtoną.
Tai štai, apie tokius dalykus aš net negalėjau svajoti, kai stovėjau, būdamas kokių aštuoniolikos metų jaunuolis, Sąjūdžio mitinguose.
