Praktiškai visose civilizuoto pasaulio valstybėse mažėja gimstamumas. Mažiausias gimstamumas pasaulyje šiuo metu yra Pietų Korėjoje, Japonijoje, Hong Konge, Italijoje, Ispanijoje. Lietuvoje gimstamumas taip pat nuosekliai mažėja: 2019 m. gimė 9,8, 2020 m. – 9, 2021 – 8,3 naujagimiai 1000-iui gyventojų.
Didžiausias gimstamumas pasaulyje – Nigerio Respublikoje (45,6 naujagimiai 1000 gyventojų), Somalyje (44), Čade (43,85), Konge (42,31), Nigerijoje (37,47), Ugandoje (37,25) ir kitose Afrikos valstybėse. Azijoje daugiausia naujagimių sulaukiama Afganistane (36,05) ir Pakistane (27,97). Didžiausias gimstamumas tarp Europos valstybių – Moldovoje (12,48), Islandijoje (12,3) ir Airijoje (11,2).
Priežastys, lemiančios mažėjantį gimstamumą Vakarų pasaulio valstybėse – moterų aktyvumas profesiniame gyvenime ir karjeros siekis, atlygio nelygybė gimus vaikui, itin didelės vaiko auginimo išlaidos, socialinių sprendimų (įsipareigojimų) vėlinimas, vertybių kaita.
Į darbo rinką įsitraukusių moterų skaičius, vyrų atlygiui prilygstantis moterų darbo užmokestis, moterys vadovaujančiose pareigose – rodikliai, kurių siekiama ne vieną dešimtmetį. Moterų galimybės išpildyti save profesiniame gyvenime, dirbti įdomų darbą, teisingai uždirbti – privalo būti realizuotos, tačiau turi ir savo – mažėjančio gimstamumo – kainą.
Vis daugiau moterų ryžtasi iš viso neturėti vaikų. Lietuvoje taip pat per dešimtmetį (nuo 2011 iki 2021 m.) 6,6 proc. padidėjo vaikų nesusilaukusių moterų skaičius (Lietuvos statistikos departamentas, 2022).
Neteisinga sakyti, kad vien moterų atsidavimas profesiniam gyvenimui ir sąmoningas sprendimas neturėti vaikų yra lemiama mažėjančio gimstamumo priežastis. Moterų atlyginimai prilygsta vyrų atlyginimams iki pirmo vaiko gimimo, po kurio moterų atlygis krenta ir ima atsilikti nuo vyrų (skaičiuojama 18 proc. Didžiojoje Britanijoje, 20 proc. Danijoje ir Norvegijoje bei iki 40 proc. JAV - 2021 m., USC, Princeton Universitetų tyrimai), tuo tarpu vyrų atlygis po pirmo vaiko gimimo paauga 6 proc., atmetus infliaciją.
Dar viena svarbi priežastis kodėl jaunoji karta atsisako turėti vaikų – didelės vaikų auginimo išlaidos. Lietuvoje, SEB banko 2022 m. užsakyto tyrimo duomenimis, užauginti vaiką kainuoja vidutiniškai 3000-5000 Eur per metus.
Skaičiuojant 500 Eur per mėnesį, vaiko išlaidos per 18 metų sudaro virš 100 tūkst. Eur. Jei dar prieš keletą dešimtmečių finansiniu požiūriu vaikas reiškė tik dar vieną vandens puodelį sriubos katile, šiandien gerovės standartai nepalyginamai didesni: nuo materialių daiktų, būsto, sveikatos priežiūros (pvz., dantų gydymas ir tiesinimas) iki aukštos kartelės ugdymo, išsilavinimo kokybei.
Todėl šeimos, vertindamos galimybę susilaukti vaikų, įvertina ir finansinę, ne tik moralinę, kainą. Tenka atsisakyti kelionių, pramogų, prabangos pirkinių. Dėl šios priežasties jaunos šeimos atideda vaiko gimimą po 30-ies.
Jei praėjusį amžių galime vadinti „reikia" ar pareigos amžiumi, pastarasis – „noriu", laisvės amžius. Gyvenimas be įsipareigojimo ar, kitaip tariant, pilnas laisvės nuo įsipareigojimų – dalies jaunosios kartos prioritetas. Iš tėvų gavus gyvenimo dovaną pačiam, nebėra moralinės pareigos suteikti ją kitam.
27 proc. Z kartos JAV gyventojų neplanuoja turėti vaikų, iš jų 89 proc. pagrindine priežastimi nurodė – norą išsaugoti gyvenimo lankstumą (Forbes, 2022). Pasaulis smarkiai pasikeitė. Dar neseniai gyvenimo perspektyva buvo santuoka ir, geriausiu atveju, kraustymasis į sostinę, šiandien - komfortas, savęs išpildymas, galimybių aibė – visas pasaulis su visa savo įvairove ant delno. Vėlesni tampa ir socialiniai sprendimai - būsto įsigijmas, profesijos pasirinkimas, šeimos kūrimas. Lietuvoje taip pat mažėja santuokų skaičius, besituokiančių vidutinis amžius per dešimtmetį nuo 2010 iki 2020 m. padidėjo 2 metais (nuo 28,5 iki 30,3 metų vyrų; nuo 26,3 iki 28,2 metų moterų).
Vietoj vaiko dabar populiaru auginti šunį. Nesunku matyti, kad šuo tapatinamas su vaiku: kruopščiai renkamas vardas, perkamas guolis (lovytė), žaislai, rūbeliai, parenkama (šunų) mokykla ir klinika . Noras rūpintis kitu niekur nedingęs. Tik žmogiškas įsipareigojimas nesulyginamai mažesnis, o poveikis valstybingumui – niekinis.
Dar viena jaunimo įvardijama priežastis, dėl kurios atsisakoma turėti vaikų – klimato atšilimas, prie kurio nenorima prisidėti. Atsirado ir naujas terminas – kaltė dėl klimato (angl. climate guilt), šiuo jausmu manipuliuoja suinteresuotos grupės. Pasaulio populiacija didėja Afrikos ir Azijos valstybių dėka. Sumažėjęs europiečių skaičius, deja, turės mažą įtaką klimato atšilimui ir veikiausiai didelę neigiamą įtaką pasaulio pažangai.
Lietuvoje negirdėti rūpesčio dėl itin sumažėjusio gimstamumo ir siūlomų sprendimų jaunų šeimų naštai lengvinti. Dabartinė Lietuvos vyriausybė gimstamumo problemą siūlo spręsti kitaip. 2022 m. gruodį paskelbtos Lietuvos strategijos 2050 scenarijus Lietuvai "Šiaurinė žvaigždė" sako: „Išspręsta dvigubos pilietybės problema leidžia plėtoti glaudžius ryšius su diaspora – tampa nesvarbu, kur gyveni.
Įteisinta eutanazija, LGBT+ šeimos ir jų galimybės įsivaikinti. Visuomenėje darniai sugyvena žmonės ir robotai (pastarieji turi ir tam tikras žmogaus teises). (...) Įgyvendinta daugybinės pilietybės idėja, todėl tapo nebesvarbu, kur gyveni. (...) Dėl palankaus gamtinio ir socialinio klimato, sėkmingai įgyvendintų reformų Lietuva tapo patrauklia vieta gyventi, todėl šalis pritraukia nemažai atvykstančių žmonių (vykdoma valdomos imigracijos ir integracijos politika): sugrįžta dalis išeivijos, vykdoma tikslinė imigracijos iš kitų ES ir trečiųjų asmenų politika, derinant paskatas pritraukti aukštos kvalifikacijos profesionalų ir žemos kvalifikacijos darbuotojų.
Šalis išplėtojo sėkmingas imigrantų integracijos programas, suteikiančias jiems ilgalaikę perspektyvą šioje šalyje.
Į šalį vyksta ir nemažai klimato ir karo pabėgėlių, kuriuos valstybė privalo priimti nepriklausomai nuo nacionalinės migracijos politikos prioritetų. Lietuvoje nuosaikiai auga gyventojų skaičius ir jų etninė bei kultūrinė įvairovė. Lietuva vykdo šeimos politiką, kuri apima visas šeimų formas, skatina lyčių lygybę bei lankstų vaikų auginimo ir darbo / karjeros derinimą. Valstybė plečia ikimokyklinio amžiaus (ypač iki 3 m.) vaikų priežiūros tinklą bei vykdo subalansuotą paramos būstui (jaunoms šeimoms) politiką."
Kokį lietuvių procentą šalyje planuoja Lietuvos strategija 2050, neįvardijama. Panašu, kad gyvensime kitų, vaikus gimdančių tautų sąskaita. Deja, mažai tikėtina, kad imigrantai iš trečiųjų šalių ir klimato kaitos pabėgėliai prisidės prie darbo jėgos (tai rodo Vakarų valstybių, pavyzdžiui, Austrijos pavyzdys), tačiau atvykstantys gyventojai darys vis didesnę įtaką Lietuvos valstybės socialiniam ir politiniam gyvenimui.
Naivu tikėtis, kad jie rūpinsis mūsų gimtojo gerove ir tautos likimu, kaip tai darytume mes patys. Kad per 27-erius metus (tiek liko iki 2050) žmones pakeis tam tikras žmogaus teises turintys robotai – nerealu, ir neaišku, ar mums tai tinka.
Tad klausimas, ar norime išlikti kaip tauta bei kada imsimės adekvačių priemonių gimstamumui skatinti.
