Į mūsų galvas praėjusiame šimtmetyje buvo įkalta, kad kažkas kitas – ne aš pats – sprendžia, ar kalbu „gerai“, t. y. taip, kad tiktų kažkam, kam patikėta prižiūrėti viešą kalbą dėl mūsų visų bendrojo gėrio ir kilnaus tikslo.
Toks tikslas buvo – reikėjo įlietuvinti jauną Lietuvos valstybę paskelbus Nepriklausomybę, įtvirtinti XIX amžiaus pabaigoje sukurtą bendrinę lietuvių kalbą, išplėsti lietuvišką terminiją (šiaip lietuviškus mokslo ir meno terminus jau kūrė pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius Konstantinas Sirvydas), paskui, okupacijos metu, – gintis nuo rusų kalbos invazijos.
Todėl XX amžiaus pirmojoje pusėje įsėdome į kalbos vežimą, ant kurio buvo užrašytas šūkis „kalbininkas žino geriau“. Dėl įvairių priežasčių – ir objektyvių, ir subjektyvių – išvažinėjome gilias socialines ir kultūrines vėžes.
Atvažiavome į XXI amžių, kai kalba pakeitė savo būvį, nes, kaip ir visa mus supanti tikrovė, persikėlė į virtualią aplinką (apie tai šiek tiek vėliau). Bet bandome tebesivėžinti tuo pačiu vežimu, su tuo pačiu „kalbininkai žino geriau“ šūkiu ir toliau.
Atsiprašinėjame dėl kalbos klaidų arba jausdamiesi labai kieti maištaujame prieš abstrakčius kalbininkus kaip blogį ad hoc. Tuo metu kasdienybėje kalbos specialistai tiesiog dirba savo tiesioginius darbus: redaguoja, tvarko raštus, konsultuoja, tiria, moko. Geras redaktorius ir savo darbą išmanantis raštų tvarkytojas – tikrai nėra blogio įsikūnijimas.
Atvirkščiai, tai pati tikriausia Dievo dovana. Tą patvirtins kiekvienas, kuris rašo tekstus arba kuria dokumentus. Galbūt galių šitie neapibrėžti represuojantys kalbininkai turi dėl to, kad patys savo socialinėje vaizduotėje jų suteikėme ir socialinį spaudimą su(si)kūrėme išnykusią istorinę būtinybę pavertę netikru baubu.
Tiesa, praėjusio amžiaus vežime su mumis kartu sėdi ir mūsų valstybinės institucijos – Kalbos komisija ir Kalbos inspekcija, – kuriose dirba tiesiog žmonės, kartais kaip ir mes visi perlenkiantys lazdą. Juk šioms institucijoms valstybė nėra delegavusi funkcijos nuspręsti, kaip laisvoje visuomenėje kalbėti laisvam žmogui. Turėtume rinktis, mieli bičiuliai ir bičiulės, mes patys.
Ar atrodo, kad skatinu kalbėti ir rašyti taip, kaip šaus į galvą, nepaisant bendrinės kalbos taisyklių, ignoruojant normas, nusistovėjusius kanonus, žanrų ir kalbos kodų reikalavimus? Ne. Jeigu nevertinate savo reputacijos, manote, kad kalbos vartojimas nėra įvaizdžio dalis ir tikslų siekimo priemonė – prašom, tai jūsų reikalas, ir niekam dėl to galvos neturėtų skaudėti. Jūsų kalba – jūsų atsakomybė.
Tiksliau pasakius – ne dėl mitinių represuojančių kalbininkų turėtume pasirinkti, kaip norime kalbėti konkrečioje komunikacinėje situacijoje, o dėl savęs paties, savo įvaizdžio, karjeros, sėkmės istorijos.
Burną praveriame, kompiuterio klaviatūrą liečiame ir rašiklį paimame tik tada, kai turime tikslą. Net tada, kai į naršyklės paieškos lauką įvedame pirmus į galvą atėjusius žodžius – gali būti, kad mūsų tikslas tą akimirką yra prasklaidyti nuobodulį arba atitolinti nerimą. Kokią kalbą kada vartoti – ar taisyklingą bendrinę, ar kalbėti tarmiškai, ar profesiniu žargonu – turime rinktis tik mes patys, nes intuityviai jaučiame, o sąmoningai galime išskaičiuoti, kad tai bus efektyviausias būdas gauti, ko norime.
Pasirinkti efektyvią kalbinę raišką yra gana paprasta, kai gerai moki kalbą, išmanai kalbos technikas, turi supratimą, kad savo tikslų pasieksi efektyviau, jei pasirinksi klausytojui ar skaitytojui geriausiai suprantamą, priimtiniausią kalbinę raišką (tai vadinama kalbos kodais) ir savo siunčiamą žinią sudėliosi taip, kad tave ne tik gerai suprastų, bet ir įsidėmėtų (kitaip sakant, pasirinksi tinkamą žanrą). Kalbinė raiška yra rentgenas, nes išduoda, ar tu išsilavinęs, ar ne, kokia tavo kilmė, kokiai socialinei grupei priklausai, koks tavo požiūris į kitas kalbas bei kultūras. Kalbinė raiška – kaip ir drabužiai – žmogaus išorė.
Bet yra mažiau matoma kalbos pusė – jos vidus, reikšmės ir prasmė. Ir čia viskas sudėtingiau, nes mokykloje mūsų nemokė, kaip kalbiniai procesai veikia mūsų smegenyse. XX amžiaus kalbos vežime, kuriuo iki šiol važiavome, mosikavome vėliavėlėmis „kalba – tai komunikacijos priemonė“. Kitaip sakant, mus mokė, kad kalba reikalinga tam, kad galėtume bendrauti.
Tai, žinoma, tiesa, bet nemąstėme, kas vyksta mūsų smegenyse, kai kalbame. Žinojome tik, kad kalba – tai „juodoji dėžė“, kurioje apdorojama per klausymą bei skaitymą gauta informacija ir atiduodama per kalbėjimą bei rašymą sukurta informacija.
Senasis vežimas pavirto moliūgu, nes kalba atsidūrė greitkelyje. Ji persikėlė į kompiuterius, o tada paaiškėjo, kad ekrane yra skaitoma ir girdima kitaip. Susipynė garsas ir vaizdas, sutrumpėjo laikas, kurį galime skirti tekstui suvokti, atsirado copy-paste būdas kurti tekstus.
Pasaulį vis labiau valdome per jo skaitmenines kopijas internete. Kalba tapo reikalinga ne tik komunikacijai, bet ir kaip tikrovės valdymo įrankis, kurio pagrindas ne išorinė kalbos raiška, bet vidus – reikšmės ir iš jų susidarančios prasmės. Iškilo uždavinys išmokyti negyvas mašinas suprasti kalbą ir kalbėti. Žmonija pradėjo kurti kolektyvinį protą – dirbtinį intelektą (DI), kuris su žmonėmis bendrauja jų gimtosiomis kalbomis. Todėl mokslininkams teko susitelkti ties naujais kalbiniais uždaviniais.
Neuromokslininkų ir DI kūrėjų tyrimai parodė, kad kalbą suprantame ir generuojame kaip milžinišką tinklą nuolat judančių ryšių mūsų smegenyse. Atsiradusios naujos žinios apie kalbą atvėrė kelius gilesniam jos supratimui.
Smegenyse kiekvienas turime reikšmių lauką, kurio ryšiai aktyvuojami konkrečios komunikacijos metu. Paprasčiau sakant, kas yra ranka, suvokiame tik dėl ryšio su kūnu, ką reiškia lašnoti, suvokiame tik dėl ryšio su lyti, o kas yra gyvenimas apibrėžiame tik per ryšį su mirtimi. Reikšmių tinklas yra labai sudėtingas, didžioji dalis ryšių yra universalūs, nes atspindi realią tikrovę.
Sparnas visame pasaulyje yra paukščio dalis. Pačios įdomiausios jungtys yra būdingos tik konkrečioms kalboms, nes atsiranda iš konkrečios kalbinės bendruomenės patirčių. Lietuvos praeitį žinančiam žmogui lietuvių kalboje skolinys latkės turės ryšį ne tik su lietuviškos virtuvės bulviniais blynais, bet ir su litvakų istorija, kibinas – ne tik su karaimais, bet ir su Vytautu Didžiuoju ir t. t. Be pamatinių ryšių komunikacijos metu smegenys aktyvuoja ir daugybę kitų – susijusių su bendromis ir individualiomis asociacijomis, asmenine patirtimi, žodžių kilme, daryba, panašumu ir t. t.
Kalbos technologijų specialistai geba sukurti smegenų reikšmių tinklo modelius.
Kai žmonės suprato, kokie mechanizmai vyksta, suprato ir tai, kodėl kartais patiriame komunikacinę nesėkmę, nors, atrodo, žinutė, kurią siuntėme, buvo gera. Kartais iš pirmo žvilgsnio nekaltas žodis pražudo karjeras, išduoda kruopščiai slepiamą melą. Pradėjo aiškėti, kad kalbant pasirenkami žodžiai yra ne banalus rentgenas, bet rimtas tomografas, nes išmanant kalbos vidinio veikimo mechanizmus atskleidžiamos giluminės nuostatos, paslėpti tikslai, maskuojamos (ne)vertybės. Šiuolaikinės žinios apie kalbą kaip nuolat kintantį reikšmių tinklą ir tai, kad ji tapo skaitmenine, mus skatina kitaip vertinti ir mūsų kalbinį elgesį.
Būk atidus ne tik tam, kaip kalbi, kad nesusigadintum įvaizdžio, galvok, ką kalbi, kad pasiektum savo tikslus, bet ir atidžiai, sąmoningai ir atsakingai rinkis žodžius, kad padarytum tinkamą poveikį klausytojui arba skaitytojui ir neužliptum ant propagandos ir manipuliacijų grėblio.
Reikšmės implikacijos yra toks kalbinis reiškinys, kai pavartotas žodis dėl to, kad jo reikšmė smegenyse esančiame tinkle yra įvairiais ryšiais susijusi su kitomis reikšmėmis, ištraukia iš mūsų atminties konkrečias asociacijas, sukelia nuspėjamų jausmų, daro įtaką reiškinių vertinimui ir t. t.
Į reikšmės implikacijų svarbą komunikacijoje nelabai kreipėme dėmesį, bet ištiko tragedija. Ukrainoje prasidėjo konvencinis karas ir su nauja jėga pasauliui smogė hibridinis karas. Propagandos mašinos veikia nesustodamos dieną naktį, trolių fabrikai niekad nemiega, informacinis blogis gaminamas megatonomis, nes pralaiminčiai Ruzzijai, kaip J. K. Rowling psichams, reikia išsiurbti žmonių energiją, sukėlus jiems abejones, paniką, baimę, nepasitikėjimą tais, kurie stovi laisvės, demokratijos, teisingumo pusėje.
Implikacijų reiškinys čia puikiai tinka ir propagandistai bei troliai tą puikiai žino. Iš pirmo žvilgsnio neutralios žodžių reikšmės aktyvuoja ryšius, kurie informaciniame sraute pasimetusį žmogų veikia toksiškai, sukelia abejonių, neigiamų jausmų, daro įtaką jo vertybiniams pasirinkimams. Pavyzdžiui, karo pradžioje žiniasklaidoje pasirodė žinutė „Ukrainos kariškiai teigia iki šiol numušę 88 Rusijos lėktuvus ir sraigtasparnius bei pagrobę kelis pilotus.“ Įsivaizduokite tekstą, pavyzdžiui, „Lietuvos policija per reidą pagrobė kelis girtus vairuotojus.“ Neįmanoma. Todėl implikacija ukrainiečiai yra grobikai galėjo (su)veikti Ruzzijos propagandistų naudai, kai informacijos vartotojas negalėjo apsispręsti tarp viešojoje erdvėje dominavusių naratyvų Rusija užpuolė Ukrainą ir Ne viskas taip vienareikšmiška.
Kodėl pradėjau nuo mitinių kalbininkų? Todėl, kad pasikeitus kalbos būviui ir pradėjus kalbą suvokti ne tik kaip pagrindinę komunikacijos priemonę, bet ir kaip nuolat kintantį reikšmių tinklą, tapo aišku, kad jokiam kalbininkui, tikram ar pusiau susigalvotam, atsakomybės už savo kalbą nebeperkelsime. Mes išmokstame intuiciją – kad kažkas su šita kalba (šituo kalbėtoju) negerai – paaiškinti objektyviai ir parodyti, kur veda, kokius pasirinkimus gali implikuoti sąvokos, terminai, epitetai ir t. t. Todėl padėkime vėliavėles „kalbininkas žino geriau“ į muziejus ir pasidarykime naujas: „mano kalba – mano nauda“. Suvokime, kad kalba duoda gerokai didesnę nei įvaizdžio naudą mums siekiant poveikio ir asmeninių, bendruomeninių, vertybinių tikslų. Žalą pasikeitusiomis aplinkybėmis taip pat gali padaryti baisią, ypač, kai agresorius į nelaisvę paima protus.
Kitas dalykas, kurį turime padaryti, – tai iš moliūgu pavirtusio kalbos vežimo persėsti į kokybišką, greitą, ekologišką kalbos automobilį, kurį vairuotume mes patys, atidžiai iš(si)nagrinėję kalbos veikimo mechanizmų žemėlapius, o kaip techninio aptarnavimo komandą pasikvietę ne mitinius, bet realius kalbos technologijų ir neurolingvistikos specialistus.
