Ką reiškia tokie įtarimai vienam Seimo nariui, 2020 m. pirmą kartą įrašytam į TS-LKD kandidatų sąrašus ir surinkusiam pakankamai pirmumo balsų, kad gautų parlamentaro mandatą ne už kažkokias asmenines savybes ir nuopelnus, o tik dėl „Dviračio žiniose“ suvaidinto personažo patrauklumo?
Ar teisūs tie paribių politikai, kurie dabar visą Seimą vadina pedofilų irštva, o galimą Kristijono Bartoševičiaus aistrą mažamečiams sieja su valdančiosios daugumos pastangomis mažinti Lietuvoje LGBT asmenų diskriminaciją?
Nuo Garliavos psichozės visiškai nepasveikusiai tautos daliai tokia galimybė atrasti tikrą gyvą pedofilą Seime yra lyg netikėtai suvartota stiklinė degtinės dešimtmetį negėrusiam alkoholikui.
Jiems nereikia sulaukti nei oficialaus įtarimų pareiškimo, nei teismo nuosprendžio – K. Bartoševičių su visa TS-LKD jie jau nuteisė ir mielai šiandien pat vėl atsigabentų prie Seimo kartą ten jau eksponuotas kartuves bei savo rankomis įvykdytų teisingumą.
Visi kiti daugmaž supranta, kad nesveiką aistrą vaikams jaučiantys žmonės puikiai moka slėpti savo iškrypimą. Dauguma pedofilų nugyvena visą gyvenimą taip nė karto ir neleidę savo jausmams tapti nusikalstamais veiksmais, laikosi atokiau nuo vaikų ir netgi vengia alkoholio bei kitų savitvardą atpalaiduojančių medžiagų, kad, neduok Dieve, neišsiduotų ar neprasitartų. Kartais jie sukuria šeimas, susilaukia vaikų ir netgi sugeba apsimesti, kad yra laimingi. Ir tik nedaugelis, susiklosčius palankioms aplinkybėms, nepajėgia atsispirti pagundai. O kartą išvengę atsakomybės už bejėgio pasipriešinti vaiko žalojimą savo iškrypėliškam polinkiui tenkinti, vėl ir vėl ieško panašių progų.
Ar galėjo partijos vadovybė, siūlydama visuomenėje žinomam žmogui prisijungti prie kandidatų į Seimą komandos, kažkaip nujausti ar atspėti, kas dedasi jo galvoje?
Jokie klausimai anketose ar pokalbiai tikrai nepadėtų, nes nusikalstamą polinkį jaučiantys žmonės ir juo labiau praktikuojantys pedofilai puikiai moka slėpti savo nuodėmę. Jeigu egzistuotų paprastas būdas atskirti pedofilus nuo normalių žmonių, tai nuo vaikų tvirkinimo skandalų kenčianti Katalikų bažnyčia jau seniai jį naudotų.
Ar visuomenei pakaks TS-LKD prezidiumo atsiprašymo ir užuojautos visoms smurto aukoms? Tiktai tai jos daliai, kuri pedofilijos skandalo Seime nesutiko džiaugsmo šūkiais: „Pagaliau jie prisidirbo!“ O kas laukė progos atkeršyti konservatoriams už viską nuo Landsbergio sugriautos gimtojo kolūkio fermos iki pandemijos ribojimų be Galimybių paso patekti į striptizo barą, tam neužtektų net ir visos TS-LKD vadovybės atsistatydinimo bei partijos likvidavimosi.
Vis dėlto ne tik ištikimiausi TS-LKD rinkėjai, bet ir nuosaikioji opozicinių partijų elektorato dalis, dar prisimenanti, kokia isterija buvo apėmusi šalį per Garliavos skandalą, tikisi iš savo išrinktų politikų atsargaus ir apgalvoto elgesio. Kad ir kokia didelė būtų pagunda politikams panaudoti prieš pat savivaldos rinkimus kilusį pedofilijos skandalą konservatoriams sutriuškinti, nenuoširdūs bandymai išplėsti vieno žmogaus nusikaltimą iki visos partijos ar viso Seimo pasmerkimo labai lengvai gali atsisukti prieš juos pačius.
Nes rinkėjai puikiai jaučia, kas bando manipuliuoti jų jausmais ir kur nuoširdus rūpestis nusikaltimo aukomis virsta įsivaizduojamų pedofilų medžiokle su varovais.
K. Bartoševičiaus byla taps brandumo egzaminu ne tik mūsų politinei sistemai, bet ir žiniasklaidai. Skaitytojų ar žiūrovų smalsumo patenkinimas ir padidėjusios publikacijų peržiūros negali pateisinti karštligiškų bylos nukentėjusiųjų paieškų. Jeigu kas nors pristigs sąžinės ir, sužinojęs nuskriaustų vaikų tapatybę, pavers tai dienos sensacija, bus pasielgęs ne ką padoriau už įtariamą prievartautoją. Nes viešumas tokiomis aplinkybėmis žeidžia ne ką mažiau už gašlias pedofilo letenas.
TS-LKD dar turi laiko iki oficialios savivaldos rinkimų kampanijos pradžios atsitokėti nuo patirto šoko ir visuose debatuose aiškiai komunikuoti, kad galimas vieno žmogaus nusikaltimas jokios kolektyvinės kaltės jai neužkrauna.
O Seimo pavasario sesijoje TS-LKD frakciją papildys gerokai aktyvesnis už K. Bartoševičių politikas – buvęs Krašto apsaugos viceministras Vilius Semeška. Jo principingumas siekiant Vijūnėlės dvaro Druskininkuose nugriovimo ir derybiniai sugebėjimai, pademonstruoti perkant už Andriaus Tapino surinktus iš Lietuvos žmonių pinigus „Bayraktarą“, kaip tik bus labai reikalingi vis sunkiau sugebančiai priimti nepopuliarius sprendimus Seimo daugumai.
Ne be reikalo Laurynas Kasčiūnas taip nenori įsileisti savo partiečio V. Semeškos į Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, paverstą jo politinių ambicijų perimti iniciatyvą iš liberaliojo konservatorių sparno įrankiu.
O tai, kad vėliausiai patekusiam į Seimą V. Semeškai liko tik Kultūros komitetas, skamba kaip liūdnas poros dešimtmečių senumo anekdotas, atspindintis politikų požiūrį į kultūrą.
