Tiesiog, pora pavyzdžių. Štai, artėjant liepos mėnesį vyksiančiam NATO Viršūnių susitikimui Vilniuje, vis dažniau pasigirsta laukiami šio svarbaus, istorinio susitikimo rezultatai, lūkesčiai, tikslai. Renginio darbotvarkę nustato NATO, o ne šalis, kuri rengia susitikimą, tačiau vien jau tai, kad jis vyks Lietuvoje, savaime pritraukia dėmesį mūsų regiono problemoms ir iššūkiams. Ne be pagrindo tikimės, kad Viršūnių susitikimo sprendimai dar labiau sustiprins NATO Rytų flangą, įgalins dislokuoti daugiau pajėgumų, užpildys oro gynybos spragas, transformuos Oro policiją į Oro gynybą. NATO Generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas iškėlė dar vieną tikslą. Jis viliasi, kad bus priimti tvirti įsipareigojimai skirti Aljanso šalių gynybai ne mažiau nei 2 procentus bendrojo vidaus produkto.
Tikslas suprantamas, bet jis buvo aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluotas dar prieš 20 metų. NATO gynybos ministrai buvo priėmę būtent tokį sprendimą, kuris nebuvo viešas, todėl spaudoje nebuvo aptarinėjamas. Bet tai nereiškė, kad šalys nėra įsipareigojusios. Tuo metu pasiteisinti buvo mėginama tuo, kad Šaltasis karas, jau pasibaigęs, vyksta dialogas su Rusija. Karo grėsmė Europoje atrodė labiau hipotetinė, o nuolatiniai iššūkiai tokiose srityse kaip sveikatos apsauga, socialinė rūpyba, švietimas savaime nustatė biudžeto prioritetus. Nepavyko nei man, tuo metu dirbusiam Krašto apsaugos ministru, nei kitiems kolegoms, nesvarbu, iš kokio politinio flango jie būtų, įtikinti savo Vyriausybes adekvačiai finansuoti krašto gynybą. Tik prieš penkerius metus pirmą kartą Lietuva prisiėmė tokį įsipareigojimą. Dar 2018 metais šį normatyvą vykdė tik 5 Aljanso šalys. O ir dabar tik 10 iš 30.
Jei prieš 20 metų galėjo atrodyti, kad karinės grėsmės yra nuslopusios, tai žadintuvo skambutis turėjo būti 2008 metais įvykusi Rusijos agresija prieš Sakartvelą, kuomet buvo okupuota 20 procentų tos šalies teritorijos. Daugeliui kolegų Aljanse net tada nesinorėjo nei matyti, kas vyksta, nei girdėti mūsų įspėjimų ir raginimų principingiau reaguoti į įžūlėjančios Rusijos veiksmus. Porą metų po šios invazijos aptarinėjome NATO Saugumo strategiją. Nemažai sąjungininkų vis tiek primygtinai reikalavo dokumente įvardyti Rusiją kaip strateginę NATO partnerę. Mūsų protesto balsai buvo mažumoje, bet įtikinome, kad ne Rusija yra strateginė partnerė, o santykiai su Rusija turi strateginę reikšmę. Taip ir užfiksavome Strategijoje. Pernai atnaujintame dokumente Rusija jau įvardijama kaip grėsmė. Šiek tiek užtruko pamatyti, išgirsti ir suprasti.
Grįžtant prie pinigų gynybai ir NATO įsipareigojimų, įsiminė JAV Gynybos sekretoriaus Roberto Gateso kalba, kurią jis, atsisveikindamas su savo postu, pasakė 2011 metais Briuselyje uždarai saugumo ir politikos ekspertų auditorijai.
Ta kalba tikrai buvo šaltas dušas visiems be išimties. Jis griežtai įspėjo, kad JAV netoleruos Europos sąjungininkų pasyvumo finansuojant savo šalių gynybą ir nesiruošia mokėti už visus. Jis atkreipė dėmesį, kad į Kongresą atėjo nauja politikų karta, kuri nežino, kas yra Šaltasis karas ir vis dažniau kvestionuoja Amerikos išlaidas visame pasaulyje užuot sprendus susikaupusias problemas namuose.
Reikėtų pabrėžti, kad sekretorius Gatesas atstovavo Prezidento Baracko Obamos administracijai. Bet, kad visi išgirstų tuos įspėjimus, prireikė dar šešerių metų, kad ateitų Prezidentas Donaldas Trumpas ir „stukteltų plaktuku per galvas“.
Dabar visų žvilgsniai nukreipti į Ukrainą. Brutali Rusijos invazija prasidėjo ne prieš 11 mėnesių, kaip kai kam vis dar atrodo, o beveik prieš 9 metus, kuomet buvo aneksuotas Krymas. Stebėtis Putino vertinimais Ukrainos atžvilgiu, kuriuos jis išdėstė prieš pat vasario 24 dienos invaziją, taip pat nereikėtų.
Puikiai prisimenu Putino kalbą 2008 metais Bukarešte vykusiame NATO–Rusijos Tarybos posėdyje. Tuomet jis priekaištavo Aljanso šalių lyderiams, kad šie gaišta laiką bendradarbiaudami su Ukraina, kuri net nėra normali valstybė, o tėra kažkoks dirbtinis darinys. Tuomet Danijos Premjeras Andersas Rasmussenas visų vardu atsikirto Putinui: „Ponas prezidente, mes taip nekalbame apie savo partnerius“. Šis elegantiškas atsikirtimas nereiškė, kad buvo išgirsta, tuo labiau suprasta, kas yra Putino galvoje. Vėlgi, prireikė 14 metų.
Kartais politinis „negirdėjimas“ gali atitolinti ar sušvelninti problemą, bet kartais gali turėti skaudžių, netgi sunkiai pataisomų pasekmių.