Subyrėjus Pirmojo pasaulinio karo naštos neatlaikiusiai carinei imperijai, suomiams, kaip ir Baltijos kraštų tautoms, pavyko iškovoti nepriklausomybę, tačiau Maskvoje įsitvirtinęs bolševikų režimas liko toks pat imperialistinis, kaip ir senoji Romanovų valdžia.
Sovietų Sąjungos remiamiems „raudoniesiems suomiams" 1918 m. nepavykus užgrobti valdžios, SSRS ieškojo kitų būdų „susigrąžinti prarastas teritorijas". 1939 m. vasarą tarp nacių ir sovietų pasirašytame Molotovo–Ribbentropo pakte Suomija pripažinta sovietų įtakos zona. Stalinas nusprendė nedelsti ir iškart praryti gardų kąsnį.
1939 m. lapkričio 30 d., po pasienyje prie Mainilos surengtos provokacijos, kai sovietai patys apšaudė savo teritoriją, Raudonosios armijos pajėgos įsiveržė į nepriklausomą Suomiją. Šios šalies parlamentas nesutiko tenkinti įžūlių ir ultimatyvių Maskvos reikalavimų. Puikiai suvokta, kad pasidavimas Kremliaus teritoriniam bei politiniam šantažui reikštų nepriklausomybės praradimą.
„Suomijos klausimą" Kremliuje tikėtasi išspręsti per kelias savaites. Maskvoje suformuota Stalino parankinio O. Kuusineno marionetinė vyriausybė nekantriai laukė akimirkos, kai paskui raudonuosius durtuvus galės įžengti į Helsinkį ir kloti pamatus krašto inkorporavimui į SSRS sudėtį. Tačiau „išvaduojamasis žygis" į suomių žemes komunistinei ordai virto pačiu tikriausiu lediniu pragaru. Atkakli šiaurės tautelė kilusiame Žiemos kare sugebėjo apginti savo nepriklausomybę.
Knyga „Ledinis pragaras. Žiemos karas 1939–1940 m." itin aktuali dabar vykstančio karo Ukrainoje kontekste. Be to, 1939-ųjų Suomija dažnai lyginama su 2022-ųjų Ukraina. Istorija rodo, kad Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos užsienio politika mažai kuo skiriasi nuo Josifo Stalino laikų Sovietų Sąjungos politikos. Tie patys grasinimai, šantažas, provokacijos, o nepavykus – atvira ginkluota agresija, prisidengus vidinei publikai skirtais lozungais, tokiais kaip „darbo žmonių išvadavimas" ar „kova su nacizmu". Bet panašumai tuo nesibaigia. Ir 1939 m., ir 2022 m. Kremlius užlipo ant to paties grėblio: gerokai pervertino savo jėgas ir neįvertino agresijos aukos ryžto priešintis. Prasidėjus Žiemos karui, suomių „valstiečiai ir proletarai" nesukilo prieš teisėtą valdžią, o Rytų Ukrainos gyventojai, dažniausiai rusakalbiai, ne tik nepasitiko agresoriaus su gėlėmis, bet ir demonstravo lojalumą Kyjivui. 2022 m., kaip ir 1939-aisiais, išryškėjo lygiai tos pačios rusų kariuomenės problemos: visiškas neorganizuotumas, prastas karių bei karininkų parengimas, apgailėtinas aprūpinimas, kurį žūtbūt stengtasi kompensuoti „patrankų mėsos" masiškumu ir vykdomais žiaurumais.
O štai ukrainiečiai, lygiai kaip ir suomiai prieš daugiau nei aštuonis dešimtmečius, priešindamiesi okupantui demonstruoja tą patį ryžtą, tą patį sumanumą, tą patį išradingumą ir tvirtą motyvaciją siekti pergalės.
Williamo R. Trotterio knyga „Ledinis pragaras. Žiemos karas 1939–1940 m." buvo apdovanota Suomijos fondo premija menų ir literatūros srityje.
Kviečiame perskaityti knygos ištrauką:
Stalino generolams, kaip ir visiems kitiems kariškiams, didžiulį įspūdį padarė labai sėkminga Vokietijos panaudota žaibo karo taktika. Tankų priešakiniai būriai perskrosdavo pagrindinę priešo gynybos liniją ir sukeldavo sumaištį, prasiveržę į užnugarį. Jiems iš paskos sekdavo gausūs pėstininkų padaliniai – jie, išnaudodami prasilaužimą, stengdavosi sudoroti apeitus pasipriešinimo židinius. Priedangą tokiai operacijai teikdavo taktinė aviacinė parama, ją sustiprindavo gausiai naudojama artilerija. Sovietų Sąjunga neabejotinai turėjo visą reikiamą ginkluotę ir karių žaibo karui surengti. [...]
Bet Raudonosios armijos generolai neįvertino, kiek daug laiko ir jėgų Vermachtas aukojo tobulindamas taktinį bendradarbiavimą tarp kariuomenės rūšių, užtikrindamas patikimas ir besidubliuojančias komunikacijos linijas, mokydamas karo lauko vadus siekti didesnių tikslų ir imtis iniciatyvos. Jei kas nors išdrįsdavo sublizgėti tokiomis savybėmis Raudonojoje armijoje, greičiausiai sulaukdavo ne paaukštinimo, o bilieto į lagerį. Daugelis bataliono ir pulko vadų, vesiančių raudonarmiečius į ataką, buvo tapę nieko vertais keliaklupsčiaujančiais pakalikais, kurių kiekvienam sprendimui karo lauke turėdavo pritarti politinis komisaras, prieš perduodant juos kareiviams.
Apibendrinant galima pasakyti, kad žaibo karas buvo ištobulintas galvojant apie išpuoselėtą, raumeningą, puikiai parengtą ir nepaprastai motyvuotą kariuomenę. Būtent tokias ginkluotąsias pajėgas sukūrė Vokietijos generalinis štabas, pasinaudodamas tarpukario dešimtmečių patirtimi. Tačiau žaibo karas visiškai netiko dramblotai prastai parengtų kareivių armijai, kuriai vadovavo pernelyg daug baikščių karininkų, prižiūrimų tokio pat gausaus būrio nepatyrusių partijos ideologų. Be to, ji buvo pasiųsta užkariauti šalies, kurios visa teritorija sukuria nenutrūkstamą gamtinę kliūtį karo veiksmams.
Gal sovietų generolai įsivaizdavo, jog kopijuoja vokiečius, bet iš tikrųjų puldami jie vadovavosi sena rusiška tradicija, kad, net naudojantis primityvia taktika, galima laimėti, turint mases vyrų ir ginkluotės persvarą. Šiuo atveju siekta paprasto tikslo – sutriuškinti ar įbauginti suomius.
Tam rengti didžiuliai sausumos puolimai kiekviename fronto ruože, kur tik buvo įmanoma tai padaryti, taip pat organizuoti antskrydžiai, siekiant nutraukti priešo susisiekimo linijas ir terorizuoti civilius. Tiesa, ta liaudis jau turėjo būti nevaldoma, nes sovietų planuotojai numatė, kad jų pastangas sustiprins giliai užnugaryje veikianti penktoji kolona.
Įvykiai pakrypo visiškai netikėta linkme. Raudonosios armijos karo lauko vadai neturėjo laisvės imtis iniciatyvos, todėl, net susidūrę su smulkiais pasipriešinimo židiniais, siekdavo juos nušluoti, rengdami masinius frontaliuosius puolimus. Dėl to sovietų kariai patirdavo daugybę nereikalingų
nuostolių. Karininkai vadovavo nepasitikėdami savimi, reagavo per lėtai ir aklai laikėsi tos pačios primityvios taktikos – vis kartojo tą patį, neatsižvelgdami į faktinę situaciją. Skirtingiems daliniams priklausantys kariai buvo parengti labai nevienodai. Vienuose pulkuose tarnavo puikūs,
gerai išmokyti ir aprūpinti kariai, o kituose į ataką žygiavo paskubomis suformuoti padaliniai, sudaryti iš žalių šauktinių. Daugelis jų net nežinojo, kokią valstybę puola.
Ištisos divizijos kirto Suomijos sieną, neturėdamos įrodymais pagrįstos žvalgybos informacijos apie tai, koks pasipriešinimas laukia, vadovaudamosi beviltiškai netiksliais žemėlapiais, tačiau prisikrovusios pilnus sunkvežimius propagandinės medžiagos, įskaitant plakatus ir pučiamųjų orkestrų instrumentus. Į vienus tankiausių miškų pasaulyje jie atsigabeno šimtus tiesia trajektorija šaudančių pabūklų, kurie praverčia nebent taikant iš labai arti, ir santykinai nedaug haubicų, galinčių šaudyti virš medžių. Kiekviena raudonarmiečių kolona atsitempė į mišką visą šiuolaikinių prieštankinių pabūklų komplektą, nors sovietų žvalgyba negalėjo nežinoti, kad Suomija neturi veikiančios šarvuotosios technikos. Šių pabūklų buvo beveik neįmanoma panaudoti kitais tikslais. Dešimtis jų užgrobę suomiai, nieko nelaukdami, atsuko pabūklus į buvusius šeimininkus.
Labiausiai akį rėžia tai, kad užpuolikai buvo visiškai nepasiruošę žiemai. Tik tada, kai kruvina nesėkme baigėsi pirmieji Mannerheimo linijos puolimai, sovietams į galvą atėjo mintis nudažyti tankus baltai, kad neišsiskirtų iš aplinkos, arba apvilkti pėstininkus baltais apsiaustais. Vos dalelė
kareivių mokėjo šliuožti slidėmis, nors prieš pat kertant sieną kai kurie padaliniai sulaukė sunkvežimių, prikrautų visiškai nepatikimų vadovėlių apie slidinėjimą ir karybą. Regis, iš vyrų tikėtasi, kad reikiamus įgūdžius jie išsiugdys laisvalaikiu.
Nors sovietų planas turėjo didžiulių spragų, ne viskas buvo tik blogai. Žiema prasidėjo neseniai, todėl bent jau Karelijos sąsmaukoje sąlygos buvo palankios. Daugelis pelkių ir mažesnių ežerų jau pakankamai užšalo, kad kariai galėtų kirsti juos ledu, tačiau sniego dar buvo nedaug. Sąsmauka pasižymėjo gerais keliais, be to, didžiojoje jos dalyje augo reti miškai. Vis dėlto orai čia permainingi, todėl Mereckovo pajėgos turėjo dvi savaites suomiams įveikti. Jei nespėtų, jas neabejotinai galėtų užklupti negailestinga subarktinė žiema, kurios šėlsmas niekais paverstų kiekvieną planą. Atrodė logiška, kad rusai sutelktų visas jėgas, siekdami staigiai užpulti Karelijos sąsmauką.
Tačiau realybė buvo kitokia. Sąsmaukoje puolimas vyko lėtai, jam buvo prastai vadovaujama. Sovietams užtekdavo susidurti su menkučiu suomių pasipriešinimu, pasigirdus ariergarde paliktų suomių snaiperių šūviams, ir ištisos kolonos sustodavo net kelioms valandoms. Vykdydama operacijas prieš viduriniąją Suomijos dalį, esančią į šiaurę nuo Karelijos sąsmaukos, SSRS prarado tūkstančių kareivių gyvybes. Atrodo, kad tos operacijos ne tik buvo nusikalstamai aplaidžiai suplanuotos, bet jas daugiausia pavesta atlikti asmenims, neturintiems visiškai jokios kompetencijos.
