Labai toli nuo Rusijos Federacijos – bei jos bombonešių, tankų, Medvedevo bezdalų garso, išeinančio iš jo sutrūkinėjusių lūpų – ir kitų Dievo prakeiktų valstybių, valdomų psichopatinių diktatorių arba mokinukų, apsženijusių su savo mokytojomis, Ramiojo vandenyno pakraštyje, stukso nuostabios gamtos kampelis – salynas pavadinimu Naujoji Zelandija. Gyvena ten tik dvigubai daugiau žmonių negu Lietuvoje (taip pat trijų rūšių pingvinai).
Naujosios Zelandijos nedarbo lygis – kiek daugiau nei 3 proc., infliacija – apie 7 proc., valstybės skola – apie 35 proc. Ekonomika auga. Eksportas – rekordinis. Trumpai tariant, jiems sekasi geriau negu mums, o pamatyti virš savo slėnių Su-35 arba iskanderį daugiabučio lange šansų beveik nėra.
2017 metais Naujosios Zelandijos premjere tapo 37-erių metų Jacinda Ardern – jauniausia moteris, tapusi valstybės vadove, žmonijos istorijoje. Bent jau taip sako Vikipedija. Man atrodo, kad karalienė Viktorija atsisėdo į sostą aštuoniolikos metų, bet, kaip sakant, who cares? Vikipedija sako – Vikipedija žino.
Kaip jums tikriausiai jau papasakojo ponas Kojala, Naujojoje Zelandijoje vyriausybės kadencija trunka trejus metus. Pirmąją kadenciją Jacinda atlaikė. Antros – nepaisant to, kad valstybei sekasi puikiai – nebe. Sako, kad pavargo. Nebegali.
Šitą naujieną ir Jacindos atvirumą pasaulis sutiko plojimais. Daug žmonių pasakė, kad būtent tai ir yra lyderystė. Kad daugiau tokių reikia. Kad būtų gerai, kad ir vyrai lyderiai panašiai elgtųsį dažniau (kaip gi nepakalbėsi apie vienos lyties demonstruojamą didesnę išmintį ir emocinį intelektą tokia proga?). Aš tikiuosi, kad kitą kartą mūsų nacionalinė krepšinio rinktinė nuspręs nežaisti ketvirtfinalio dėl nuovargio. Noriu pamatyti, kaip reaguosime į tokią lyderystę.
Kad prieš ateinant į valdžią Jacinda pažadėjo per dešimtmetį perpus sumažinti vaikų skurdą savo šalyje, bet viską metė pusiaukelėje, visi kažkaip patogiai pamiršo. Ne tame esmė! Esmė – dvasingumas, atvirumas, nuovargis, pasitraukimas. Tai – lyderystė. Ko trūksta? Taip. Dokumentinio filmo per "Netflix". Jei bus, aš tikriausiai Jacindą kalbinsiu kitų metų LOGIN konferencijoje.
Aš, žinoma, pradėjau ieškoti panašių pasitraukimo pavyzdžių kitose valstybėse. Pirma (ir vienintelė) mintis – Benediktas XVI. Aišku, lyginti šių lyderių negalima. Vatikanas – valstybė, kurioje gyvena mažiau nei tūkstantis piliečių. Be to, Vatikanas yra absoliuti monarchija. Tačiau nepaisant šitų darbą lengvinančių aplinkybių, Benediktas nesusitvarkė. Greitai pavargo ir metė viską. Išėjo studijuoti ar tai knygų rašyti – nepamenu. Nenuostabu, kad niekas neplojo ir negyrė socialiniuose tinkluose. Net kai mirė, nedaug pagyrų sulaukė. Prastas lyderis. Ne. Ne todėl, kad vyras. Tiesiog.
Pasitraukti laiku – labai svarbu. Kai per ilgai užsibūni toje pačioje vietoje, atsitinka nelaimės. Pažiūrėkite, kaip gerai gyvena Baltarusija. O ką Vova pridarė? Kai kas tvirtina, kad iš tikrųjų kalta yra Angela, kuri, bejei, ilgai laikė valdžią ir, anot kai kurių analitikų, sudarė Vovkai puikias sąlygas pralobti, prisigaminti raketų ir patikėti, kad gali pašikti mūsų kieme nebaudžiamas. Aš taip nemanau. Sakyti, kad Angela buvo prasta lyderė – tas pats, kaip aiškinti, kad Jacinda yra silpna. Angela juk negalėjo numatyti, kad kiaulė Vova ją (ir kitus) išdurs. Ji juk nėra kažkokia mokslų daktarė. Tiesiog paprasta, patikli moteris, kuria pasinaudojo eilinis, niekuo iš kitų neišsiskiriantis svoločius. Taip yra sutvertas šitas mūsų netobulas pasaulis. Ir tiek.
Bet visa tai yra nesvarbu. Visa tai vyksta per toli nuo mūsų, kad iš tikrųjų rūpėtų. Vienintelis dalykas, kurį galima būtų padaryti – pabandyti pasimokyti iš šitų pavyzdžių.
Žvelgdamas į šituos įvykius norom nenorom galvoju apie tėvynę. Mūsų lyderiai, deja, nėra tokie stiprūs kaip Jacinda arba tokie silpni, kaip Benediktas. Kada gi pavargs Pinskuvienė, Širinskienė, Žemaitaitis, Gražulis, Sysas, Matijošaitis, Skardžius, Kirkilas, Butkevičius, Gentvilas, kitas Gentvilas, Gapšys, Kupčinskas, Kreivys, Puidokas, Razma, Skvernelis? Ko nepaminėjau, parašykite komentaruose.
Mūsiškiai užsispyrę kaip asilai, t.y. stiprūs kaip ąžuolai, ir išmintingi, kaip Dostojevskis. O tikra lyderystė – mesti viską, nesulaukus kadencijos pabaigos. Laikas veikti ir parodyti, kad ir mes galim. Laukiam.