NVS darinys neturi kokios nors didelės politinės ar ekonominės svarbos, bet po SSRS griuvimo leidžia Rusijai save laikyti svarbiu geopolitiniu, regioniniu galios centru ar net carinės Rusijos ar Sovietų imperijos tradicijos tęsėja. Kalbos apie Kremliaus imperines ambicijas nėra laužtos iš piršto, jas liudija ir 2007 m. išleista Michailo Jurjevo politinės fantastikos knyga ,,Trečioji imperija“ su būsimu Rusijos imperijos žemėlapiu, kur imperija apima visą buvusią SSRS, visą (!) likusią Europą, Siriją, Izraelį ir net Grenlandiją. Dar daugiau – knygoje pateikiamas nuoseklus laiko grafikas, kada Rusija turi pulti prarastas žemes: Ukrainos ir Baltijos šalių pakartotinė okupacija numatyta 2019–2022 m. Vladimiro Putino ideologas Aleksandras Duginas šios knygos viršelyje parašė: ,,Už tokią Rusiją norisi ir mirti, ir žudyti.“ Taip ir vyksta – Ukrainoje ir miršta, ir žudo.

NVS darinį Rusija efektyviausiai naudoja kaip geopolitinės įtakos instrumentą. NVS sutartis ir dvišalės sutartys leidžia Rusijai spręsti ekonomines problemas, pavyzdžiui, tranzitinių naftotiekių ir dujotiekių tiesimo, naudingų iškasenų žvalgybos ir gavybos. Dar svarbiau, kad Rusija gali laikyti ir kurti savo karines bazes kai kuriose NVS valstybėse ir iš ten kontroliuoti gretimas ne NVS valstybes. Žinome, kaip Rusija spaudžia ir atakuoja Ukrainą iš Baltarusijos teritorijos. Net neabejotina, kad Rusija panaudoja ir baltarusių karinę techniką bei amuniciją Ukrainos puolimui karo mūšiuose. Tiksliau pasakius, nusavina ir praranda ją karo mūšiuose.

Baltarusijos padėtis, kai šalis de facto neteko suvereniteto, buvo aiškus signalas kitoms NVS šalims, kurios suprato, kuo gali baigtis flirtas su Putino režimu, tam naudojant NVS sutartį. Štai Kazachstanas nuo pat karo pradžios prieštaravo invazijai į Ukrainą. Armėnija prieš mėnesį pareiškė, kad rusų ,,taikdariai“ Kalnų Karabache neatlieka savo misijos, o realiai tik žarsto nesantaikos žarijas konflikte su Azerbaidžanu.

Rusija apdairiai bandė integruoti NVS šalis ne tik ekonomiškai ar politiškai, bet ir kariniu požiūriu. Jau 1992 m. buvo įkurta Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO), kuri realiai veikia tik nuo 2002 metų. Rusija KSSO kūrė kaip Varšuvos sutarties palikuonį ar net kaip atsvarą NATO. Tačiau KSSO pirmiausia skirta NVS šalių priežiūrai kariniu būdu. Tiesa, realiai jungtinės KSSO pajėgos naudotos Tadžikistane 2021 m. ir pernai sausį Kazachstane. Tačiau jau lapkritį Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas pareiškė, kad KSSO išsisėmė ir yra nereikalinga. Ir štai, ką tik, sausio 10 d., Armėnija paskelbė, kad atsisako rengti bendras KSSO karines pratybas su Rusija Armėnijos teritorijoje. Labai protingas žingsnis, suvokus, kad dalyvaujant KSSO stiprės Rusijos įtaka, o armėnų ginkluotė gali nukeliauti į frontą Ukrainoje.

Įtampą tarp Rusijos ir kitų NVS šalių didina Putino doktrina visur ginti rusakalbius ir jų teises. Rusakalbių gausu visose NVS šalyse, ypač jų pagausėjo po rugsėjo mėnesį paskelbtos dalinės mobilizacijos Rusijoje. Karui priešiški ar tarnybos fronte bijantys rusai pirmiausia pabėgo į NVS šalis. Gruzija net vizų režimo Rusijos piliečiams nebuvo įvedusi. Tad rusų į Gruziją atvyko iki 100 tūkst., o tai kelia ir naujų grėsmių.

Putinui tai naujas šansas ginti rusakalbių teises, nušaunant du zuikius: atkeršyti nuo jo režimo pabėgusiems rusams ir rasti pretekstą didinti savo karinį kontingentą bet kurioje NVS šalyje.

Išvardytos aplinkybės leidžia spėti, kad NVS šalys pradeda adekvačiai vertinti veikimą su Rusija NVS ar KSSO formatuose kaip realią grėsmę savo šalių suverenitetui. Todėl spėtina, kad NVS ir KSSO struktūros eižėja, šios organizacijos gali subyrėti. Primenu, kad NVS praeityje susitraukė nuo 12 iki 9. KSSO pradžioje jungė 9 šalis, dabar – tik 6. Nenustebsiu, jeigu NVS ir KSSO subyrės dar iki formalaus Rusijos pralaimėjimo Ukrainoje.

Taip Rusija praras regioninio lyderio vaidmenį, niekaip negalės patenkinti savo piliečių imperinių ambicijų ir pradės atrodyti kaip nevykėlė, kurios fiasko prasidėjo sulig karu Ukrainoje. NVS šalims – tai išsigelbėjimo, savo suvereniteto stiprinimo, atsiribojimo nuo Rusijos išteklių galimybė. Štai čia ir yra didysis NATO ir ES šalių bei jų diplomatinių tarnybų iššūkis bei šansas.

Viena vertus, Vakarų šalims spartus NVS ir KSSO subyrėjimas – tai Putino režimo silpninimas nenaudojant ginklų. NVS ir KSSO žlugimas reikalaus Putino imtis karo bent keliuose frontuose ir silpnins jo pajėgas Ukrainoje. Dėl silpstančios ekonomikos bei ginkluotės Rusija gali atsisakyti jėga išsaugoti NVS ir KSSO. Tuomet Putinas rusų akyse taps visišku nevykėliu, ir tai gali vesti prie kardinalių visuomenės pokyčių visais klausimais.

NVS ir KSSO griūtis yra pirmasis motyvas ir argumentas NATO ir ES diplomatijai dirbti su NVS šalimis. Antrasis motyvas yra nuo Rusijos meškos pabėgusių NVS šalių geopolitinė orientacija artimiausioje ateityje, tų šalių ekonominių, pilietinių laisvių ir demokratijų permainos.

Spartūs NVS ir KSSO pokyčiai yra ir Lietuvos interesas. Kartu tai mūsų pareiga ir galimybė. Po karo Ukrainoje pradžios Vakarų šalys jau ne kartą net viešai pripažino, kad Lietuva buvo teisi seniau, perspėdama apie Putino režimo kėslus. Šiandien Lietuva ir mūsų diplomatinė tarnyba vėl gali prisistatyti kaip NVS regiono ar bent jo europinės dalies kvalifikuota ekspertė. Pagrindo tam tikrai yra – Lietuva turi ilgametę patirtį veikdama Rytų partnerystės formate. Lyderystę Lietuva parodė ir tvirtindama santykius su Baltarusijos režimo opozicija (Europos humanitarinio universiteto įsikūrimas, „Radio Free Europe“, politinės opozicijos telkimas Vilniuje).

Visa tai skatina mus didinti savo politinį bei ekonominį ir diplomatinį dalyvavimą byrančioje NVS erdvėje, kurioje formuosis realiai nuo Rusijos įtakos pabėgusios valstybės, ieškančios savo vietos postimperiniame žemėlapyje. Nepamirštant Ukrainos! Nes be Ukrainos pergalės visas šis tekstas yra netikslus ar net beprasmis.