Tačiau be karo užbaigimo strategijos būtina ruošti ir kitą strategiją: kokia po pralaimėto karo bus Rusija, tiksliau, kokią Rusiją po karo projektuoja karo laimėtojai – kolektyviniai Vakarai.

Bijau, kad apie Rusijos pertvarkymo strategiją (koncepciją) rimtos kalbos dar nepradėtos. Veikia du esminiai faktoriai, kurių NATO, ES ar Ukrainos vadovai negali aiškiai prognozuoti ar jų lemti.

Pirma, tai Kremliaus elito permainos, pertvarkos arba galimas perversmas. Žinant, kad du trečdaliai diktatorių krinta po perversmų, tos galimybės tikrai negalime atmesti. Tuo labiau prisimindami 1991 m. rugpjūčio mėnesį įvykusį Michailo Gorbačiovo nušalinimą arba 1993 m. spalį nepavykusį Rusijos parlamento šturmą. Kita vertus, šiame scenarijuje svarbus Vladimiro Putino likimas: ar jis nužudomas, ar tik nušalinamas ir izoliuojamas. Bet kuriuo atveju, labai tikėtina, kad Kremliaus elito permainas vykdys pats Kremliaus elitas bei oligarchai, o ne karą laimėjusių kolektyvinių Vakarų vadovai ar jų spec. tarnybos. Politikos ekspertai neatmeta net pilietinio karo galimybės, kur bus kovojama ne dėl idėjų, o dėl gamtinių resursų kontrolės. Ir tokį karą inicijuos ne socialinės grupės ar partijos, bet oligarchai, kovojantys už savo turtų išsaugojimą ar jų padidinimą.

Kitas faktorius, kuriam mažą įtaką daro Vakarai, – Rusijos teritorijos pokyčiai. Neaišku, ar kils tautiniu pagrindu egzistuojančių autonominių vienetų nepriklausomybės sąjūdžiai. Tai būtų stiprus Rusijos teritorijas dezintegruojantis vektorius. Prisiminkime, kaip 1922 m. buvo suskaidyta Osmanų imperija – ją padalijant pagrindinį vaidmenį suvaidino Vakarų diplomatija. Imperijos teritorija buvo tiesiomis linijomis padalyta pagal vadinamąjį Sykeso-Picot susitarimą.

Vis dėlto tai buvo dirbtinis padalijimas, nepaisant tautinių, gentinių, geografinių ar net religinių (sunitų ir šiitų) ribų. Šiandieninėje Rusijoje yra aiškios tautinės autonomijos su seniai nusistovėjusiomis ribomis, administraciniais centrais (sostinėmis), savomis administracijomis (tautiniais politikais bei biurokratija), nacionalinėmis kalbomis, herbais, himnais ir pan. Tad Rusijos atveju Vakarai mažai pajėgūs paveikti teritorinę Rusijos dezintegraciją, bent jau tokiu dirbtiniu būdu, kaip tai įvyko Osmanų imperijos atveju. Rusijoje viskas daug labiau priklausys nuo teritorinių mažumų ambicijų ir ekonominės galios santykio su centru Maskvoje, kuris gali nebelikti ,,stiprus centras“, kaip buvo iki šiol. Didelį dezintegracinį vaidmenį gali suvaidinti Kinija, kuri turi stiprią ekonominę bei demografinę įtaką Rusijoje. Įtakos stiprėjimas Sibire akivaizdus nuo 1990 m., o nuo karo Ukrainoje, pačiai Rusijai puolus į ekonominį Kinijos glėbį, dar išaugo.

Taigi Vakarai turi konceptualiai apsispręsti, kaip elgsis su Rusija po Ukrainos pergalės, ir čia reikia pasiekti bendrą susitarimą iš anksto, o ne pradėti galvoti apie jį tą dieną, kai karo baigtis bus aiški. Priminsiu: lemtingoji Jaltos konferencija karo pabaigos gaires nustatė trys mėnesiai prieš galutinę Hitlerio kapituliaciją.

Mes jau matėme, kokie skirtingi NATO ir ES vadovų pasisakymai buvo pačioje karo pradžioje. Buvo siūloma Volodymyrui Zelenskiui palikti Kyjivą ir nesipriešinti. Buvo atsisakoma teikti ginklus. Didžiosios Britanijos diplomatijos šefė Liz Truss (vėliau 45 dienas pabuvusi ir premjere), Vokietijos kancleris Olafas Scholzas bei Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas vis ragino Ukrainą derėtis, rūpinosi Putino ,,veido išsaugojimu“ ir davė ženklus, kad jiems tinka taika net ir aukojant Ukrainos teritorijas. Ir tik vėliau, pirmiausia dėl JAV Prezidento ir sėkmingo Ukrainos pasipriešinimo, atsirado bendras vektorius – Ukraina gali ir turi laimėti, bet ši strategija realizuojama labai laipsniškai ir netvirtai. Tiesa, padėtį pašviesina sausio 9 d. pasirašyta NATO ir ES Bendradarbiavimo deklaracija. Joje pasakyta: „Rusija privalo nutraukti šį karą ir pasitraukti iš Ukrainos“. Tai tikrai panašu į suformuotą strategiją, po kurios nebebus siūlymų Ukrainai derėtis su okupantu, valdančiu okupuotas žemes.

Pasibaigus karui, tokia Vakarų kakofonija rodytų neišmoktas pamokas ir leistų Rusijai įkvėpti oro, kol Vakarai sukurs apčiuopiamą strategiją Rusijos atžvilgiu. Įsivaizduokime perversmą Kremliuje, naują lyderį, žadantį Vakarams taiką, stabilumą, ekonominį bendradarbiavimą – tik atšaukite ekonomines sankcijas. Toks ,,beveik demokratas“ gali būti masalas Vakarams ir bemat pasigirs siūlymų atšaukti sankcijas (juk Putino nebėra), o naujasis Kremliaus lyderis, ,,beveik demokratas“, galės ruoštis pergalei 2024 m. prezidento rinkimuose. Be išankstinės strategijos Vakarai sulauks dar vieno Putino Maskvoje, su kuriuo anksčiau ar vėliau turės vėl kariauti, nes pasikeistų ne pati Rusija, o tik jos vadas. Toks Vakarų minkštumas, noras ir vėl pigiau ko nors pirkti iš Rusijos, patiklumas ,,naujaisiais demokratais“ būtų didžiulė, tiesa, jau ne pirma klaida santykiuose su Rusija. Tad kokią strategiją Rusijos atžvilgiu turi kurti NATO ir ES?

Strategijos tikslas – demokratiniai pokyčiai Rusijoje su politine ir pilietine valdžios kontrole. Ekonominės sankcijos gali būti atšauktos tik realizavus demokratinius rinkimus, užtikrinus spaudos ir susirinkimų laisvę, paleidus visus politinius kalinius – tarp jų ir tuos, kurie ,,specialiąją karinę operaciją“ išdrįso vadinti karu. Kitaip sakant, Rusijos ,,žvėris“ turi būti kontroliuojamas ne tik iš vidaus, bet ir tarptautinės bendruomenės pastangomis, pasitelkiant tarptautines institucijas.

Tai reiškia, kad be NATO ir ES įvestų ekonominių bei personalinių sankcijų teks panaudoti Hagoje esantį Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą (TBT), nes dėl karo nusikaltimų kalti asmenys turi būti teisiami. Kartu tai turi atgrasyti nuo Rusijos, Kinijos ar kitų šalių imperinių, teritorinių ambicijų.

Tarptautinė bendruomenė kartu su TATENA turi siekti Rusijos branduolinio nuginklavimo, leidžiant naudoti atominę energiją tik taikiems ekonominiams tikslams. Rusija turi sumokėti reparacijas sugriautos Ukrainos atstatymui – tai įprasta praktika. Atskira kalba apie visišką ar dalinį Rusijos demilitarizavimą. Tokios praktikos buvo taikomos Vokietijai bei Japonijai įvairiais laikotarpiais: nuo draudimo turėti savo karines pajėgas iki draudimų išvesti turimas pajėgas už šalies ribų ar atskirų ginkluotės rūšių ribojimo.

Rusijos pradėtas karas parodė ir svarbiausios pasaulinės Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) beviltišką neatitikimą laiko iššūkiams. Juk absurdiška, kai karą pradėjusi Rusija yra nuolatinė JTO Saugumo Tarybos narė ir turi veto teisę net tada, kai svarstomi jos vykdomi nusikaltimai. Kam nors šiandien atrodytų neįmanoma, vis dėlto juk JTO įkūrimą 1945 m. inicijavo būtent Antrojo pasaulinio karo nugalėtojos, kurios tokiu būdu sukūrė naują instrumentą Vokietijai sutramdyti. Pati JTO pakeitė Tautų Sąjungą, kuri buvo sukurta 1919 m. po Pirmojo pasaulinio karo ir formavo naują pokarinę pasaulio architektūrą. Pasaulis po Rusijos pralaimėjimo vėl turės permąstyti ir kurti naują politinį pasaulio vaizdinį, o Tautų Sąjungos ir JTO kūrimo istorija tik patvirtina, kad naujo globalaus politinio darinio kūrimas yra beveik neišvengiamas. Lyderystės čia turi imtis JAV, kurios yra didžiausios JTO finansuotojos (22 proc. visų pajamų).

Savo ruožtu, sprendimų priėmimo mechanizmus turi peržiūrėti ir NATO bei ES. Ypač ES taikoma vienbalsio sprendimų priėmimo praktika pasirodė nelanksti, kai bent vienos šalies nepritarimas gali išmesti į šiukšlių dėžę visos Bendrijos pastangas.

Rusijos atžvilgiu teks taikyti ir teritorines sankcijas. Vakarai nesikiš į pačios Rusijos teritoriją, kuri, labai tikėtina, dezintegruosis dėl minėtų autonominių darinių nepriklausomybės siekių ar Kinijos įtakos. Tačiau iš Rusijos kontrolės privalo būti perimtos teritorijos, kurias Rusija užėmė pažeisdama tarptautinę teisę. Helsinkio baigiamasis aktas, priimtas 1975 m., skelbia, kad ,,jokia okupacija ar panašaus pobūdžio pažeidžiantis tarptautinę teisę teritorijos įsigijimas negali būti pripažintas teisėtu.“

Tai reiškia, kad Rusija turės išvesti savo karines pajėgas iš Abchazijos ir Pietų Osetijos, kurias atplėšė iš Gruzijos ir okupavo 2008 m. Taip pat ir Padniestrė, okupuota 1992 m., turės būti grąžinta Moldovai. Natūralu, kad Rusija, pralaimėjusi Ukrainai, neteks okupuoto Krymo bei Donecko, Luhansko ir Chersono sričių.

Kas nors ims ginčytis, ar tokios priemonės Rusijos atžvilgiu įmanomos, ar jos nėra per griežtos. Tad priminsiu, kad dar 1919 m. Versalio sutartis numatė draudimą Vokietijai turėti ginkluotę ruože prie Reino. Tai buvo per maža bausmė agresyviai Vokietijai. Todėl 1945 m. Jaltos ir Potsdamo konferencijose priimti sprendimai visiškai demilitarizuoti Vokietiją, likviduoti jos karinę pramonę, o pačią šalies teritoriją suskaidyti į 4 okupacines zonas, kurias kontroliavo karo laimėtojos JAV, Britanija ir Prancūzija, o Sovietų Sąjungai net buvo leista savo kontroliuojamoje zonoje įkurti atskirą valstybę – Vokietijos Demokratinę Respubliką.

Patikėkite, Hitleriui pradėjus karą Europoje 1939 m., niekas nebūtų patikėjęs, kad Vokietija puls taip žemai. Bet puolė, prarasdama dalį savo suvereniteto. Tuo pačiu rizikuoja ir Rusija. Ir kuo ilgiau ji vykdys savo nusikaltimus, tuo griežčiau elgsis NATO ir ES šalys.