Šiandien – III eilinio laiko sekmadienį – Dievo žodžio sekmadienis. Bažnyčia mus kviečia atkreipti daugiau dėmesio į Šventojo Rašto svarbą, kad jis kasdien būtų uoliau skaitomas, iškilmingiau skelbiamas, giliau apmąstomas ir būtų mūsų maldos bei gyvenimo šerdis.
Ir šio sekmadienio Evangelijos tekste girdime Jėzaus kvietimą: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 17). Išties, širdies atsivertimas – perkeitimas – prasideda, kai atsiverčiame Šventąjį Raštą ir pradedame jį skaityti.
Psalmyne – vienoje iš Senojo Testamento knygų – randame nežinomo maldininko liudijimą Dievui: „Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105). Kiek santūrus, bet tikroviškas išpažinimas: keliaujant nakties tamsoje žibinto ar žvakės šviesa apšviečia kelią gana nedaug – du ar tris metrus.
Šių dienų žmogus, gyvenantis dirbtinių ir įspūdingų prožektorių šviesoje, nori matyti ir žinoti daug ir tuoj pat: I need now! (iš angl. – „Man reikia dabar!“) Tačiau tikriems dalykams reikia laiko ir kantrybės. Dievo žodis pamažu veda (tik)ėjimo keliu.
Žengiant ramiai į priekį – netrypčiojant vietoje, bet ir nelekiant kaip akis išdegus – žibinto šviesa negęsta ir apšviečia vis naują kelio atkarpą: tai, kas ką tik buvo tamsoje, tapo regima ir suprantama; tie dalykai, kurie galbūt kėlė baimę, nes dunksojo nežinioje, tapo viltingai apreikšti.
Vadinasi, kasdien atsiversdami ir skaitydami Bibliją, t. y. pasišviesdami Dievo žodžiu, pamažu pradedame suprasti, kas mūsų gyvenime yra tikra ir turi išliekamąją vertę, o kas tėra tik iliuzija ir gyvenimo imitacija.
