Šiandien revoliucija nevyksta, todėl kilnumas ir idėjos kol kas yra drungnos, bet jos ateityje gali virsti karštu ir nevaldomu informaciniu geizeriu. Plikančiu, beje, visus be išimties, net ir idėjų autorius.
Štai Seimo dirbtuvėse baigiamas perkonstruoti Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Tyliai ir ramiai yra siekiama, kad politikams būtų suteikiama galimybė gauti ne apibendrintą ir tarnybų paruoštą informaciją, bet, sakykime – gryną medžiagą, paprastai žinomą išklotinių pavadinimu.
Tai viena. Antra, kad tie patys politikai, kurie palaiko paminėto informacinės medžioklės ploto atidavimą savo kolegoms, piestu stoja prieš piliečių teisę sužinoti, ar jie buvo kada nors sekami.
Kažkas čia ne taip. Kritikas pasakys, kad ne taip yra su mano teiginiu, mat politikams mūsų pokalbių niekas klausytis neleis, o išklotines siūloma duoti ne visiems politikams, o tik aukščiausiems valstybės vadovams: Seimo pirmininkui, prezidentui, premjerui.
Jei tik tiek neatitikimo, tai parašysiu: aha, taip ir patikėjau. Išklotinių vaidmuo naujausioje Lietuvos istorijoje kelia labai nemalonius prisiminimus dar ir iki ketinimų jas be stabdymo atiduoti valstybės vadovams skaityti. Išklotinės, o ypač tos, kurios turi politinį atspalvį, žiniasklaidoje neretai išklojamos dar iki tol, kol būna paklojamos teismui ant stalo.
Kitas dalykas: ar įsivaizduojame situaciją, kai patys vadovai varto, skaito ir žymi išklotinėse pastabas, ieško sąsajų ir panašiai? Tiesą sakant – įsivaizduoju. Čia ir yra bėda: matant mūsų politinę politikų kultūrą, tokia situacija ne tik įsivaizduojama, bet ir visiškai įmanoma. Kokios tokių išklotinių kūrybinio skaitymo pasekmės, kai skaitomi tekstai yra politinių oponentų pokalbiai, – sunku net įsivaizduoti.
O numatyti galima. Politiniam Lietuvos klimatui nebus nieko gero.
Štai žmogiškasis faktorius. Konkrečius duomenis tikrai ne visada skaitys ir analizuos patys valstybės vadovai. Vadinasi, tai darys kažkas iš jų kabineto. Objektyviai ar su galima užduotimi? Nežinau, bet kūrybiškai žvelgiant...
Pasitikėjimo faktorius. Koks pasitikėjimas kyla, kai girdime slaptus duomenis komentuojant, tarkime, prokurorą ir politiką? Ypač apie kitus politikus.
Dar prisiminkime amžinatilsį Robespjerą. Jo ketinimai sugriauti monarchiją ir jos vietoje sukurti Prancūzijos respubliką buvo kupini labai gerų idėjų. Ypač tų, kurios iš esmės siejosi su žmonių išlaisvinimu, teisių suteikimu. Priemonės, kurias kūrė naikinimui, kontrolei, nieko gero nedavė, galų gale pražudė ir jį patį.
Verta suklusti politikams, kurie nori suteikti išklotinių skaitymo malonumus laikinai valstybės vadovais tampantiems asmenims. Visi esame laikini. Kol esi valdžioje, o ypač kadencijos viduržiemyje, atrodo, kad kontroliuoji pasaulį, t. y. išklotines, o metai žybt žaibu, ir žiūrėk, tavo išklotinės jau kitose rankose.
