Pirmiausia šalys narės turės sutarti dėl dviejų procentų gynybai, teisingiau pasidalyti išlaidų našta Aljanso viduje, nors dar neaišku, ar tie du nuošimčiai nuo bendrojo kiekvienos šalies vidaus produkto bus lubos, ar grindys.
Kita svarbi tema – vadinamojo Aljanso rytinio flango gynybos sustiprinimas, Rusijos atgrasymas, kuo pirmiausia suinteresuotos Baltijos valstybės, savaime suprantama, tarp jų ir Lietuva. Tikimasi, kad bus priimtos naujos narės, Suomija bei Švedija, kas savaime sustiprintų viso Baltijos jūros regiono gynybą, tačiau kol kas dar nerimą kelia žinia, kad Turkija ir Vengrija nėra ratifikavusios savo parlamentuose šių šalių narystės.
Kuris rytinio flango stiprinimo variantas bus pasirinktas prioritetiniu: ar NATO partnerių fizinis buvimas Baltijos šalyse, ar bus linkstama prie platesnio greitojo reagavimo pajėgų panaudojimo? O gal bus derinama ir viena, ir kita? Nepaisant jau Madrido NATO viršūnių susitikime priimtų sprendimų ir prasidėjusių realių pajėgų dislokavimo procesų, į šį klausimą nėra galutinai atsakyta, jis jau sukėlė nemažai diskusijų tarp šalių partnerių, taip pat ir Lietuvos su Vokietija. Pagaliau politikai turėtų išgirsti ir karinių ekspertų bei pačių kariškių nuomonę.
Trečiasis, nė kiek ne lengvesnis klausimas: Ukraina, pagalba jai bei jos narystės perspektyva. Nereikėtų pamiršti ir Sakartvelo bei Moldovos. Lietuvos ir Lenkijos prezidentai paskutiniame susitikime su Ukrainos vadovu Lvive pažadėjo aktyvų lobizmą dėl saugumo garantijų Ukrainai, narystės perspektyvos. Manyčiau, jog būtų naudinga, jei į šį procesą įsitrauktų daugiau šalių, pavyzdžiui, Latvija bei Estija.
Patys ukrainiečiai, jų gynybos ministro Oleksijaus Reznikovo žodžiais, laiko save de facto NATO nariais ir tikisi artimiausiu metu tapti jais de jure. Tai iš dalies tiesa, nes jų kariuomenė šiuo metu būtų tarp stipriausių pačiame NATO, ką jie įrodė mūšio lauke, tačiau nuo de facto iki de jure neretai veda ilgas ir ne rožėmis klotas kelias.
Prezidentas Volodymyras Zelenskis, regis, mąsto realistiškiau: „Nemanau, kad (Vilniuje – aut.) bus priimtas strateginis sprendimas dėl Ukrainos narystės NATO, ne… Tačiau šiandien reikia bendros žinios Ukrainos žmonėms, kad judame link to.“
Vis dėl to Ukrainos prezidentas galvoja, kad jo šalies kariuomenė jau įrodė, jog atitinka bene svarbiausią Aljanso narystės kriterijų – pajėgumą apginti savo šalį tiesioginėje akistatoje su agresoriumi. Tai tiesa, tačiau šalių narių sprendimus lemia daugybė kitokių motyvų. Kaip pamatėme, net daug paprastesnis klausimas – Švedijos ir Suomijos priėmimas į Aljansą, kuris daug kam atrodė tik formalumas, – nėra galutinai išspręstas lig šiol. Todėl de facto jie yra nariai, bet kada taps de jure – kol kas nežinia.
Dar palyginti neseniai Rusija turėjo strateginės partnerystės sutartį su Europos Sąjunga, jos gynybos ministras dalyvaudavo NATO–Rusijos tarybos posėdžiuose, jau nekalbant apie plačius prekybinius ryšius bei energetiką.
Klausimas, kur, į kokias technologijas teks investuoti pirmiausia? Karas Ukrainoje pakeitė ir dar keis daugybę šiuolaikinio kariavimo aspektų, sparčiai keis šalių gynybos doktrinas, per jį atsiskleidė, kas efektyvu, kas mažiau, kas nepasiteisino, į ką reikės orientuoti karo pramonę.
Priimti bendrą trisdešimties šalių, o gal jau, tikėsimės, ir trisdešimt dviejų, sprendimą dėl mažiausiai dviejų nuošimčių nuo bendrojo vidaus produkto nebus lengva. Šiuo metu tik trečdalis Aljanso narių – JAV, Jungtinė Karalystė, Lenkija, Baltijos valstybės, Kroatija, Graikija, Prancūzija, Rumunija ir Norvegija – skiria du ar daugiau procentų nuo bendrojo vidaus produkto gynybai. Vokietija, pavyzdžiui, nors ir gana smarkiai padidino gynybos biudžetą, kol kas skiriamomis lėšomis nepasiekė nė pusantro procento.
Tam yra įvairiausių priežasčių: norint padidinti gynybos išlaidas, reikia arba didinti mokesčius, arba mažinti socialines išlaidas, o tai nėra populiaru. Be to, teks vėl vystyti kai kuriais atvejais gana taršią gynybos pramonę, kas bent iš dalies prieštarauja Europos Sąjungos žaliajam kursui, jau nekalbant apie pačius karinius veiksmus Ukrainos, t. y. Europos teritorijoje.
Pagaliau ir visa Europos Sąjunga, ir net JAV – ties ekonominės recesijos riba, o be to, gerokai padidėjo išlaidos energetikai. Ir nors palyginti šilta žiema Europoje kol kas padeda, tačiau gynybos išlaidų didinimas daugeliui šalių – nemenkas iššūkis, kuriam įveikti reikia stiprios politinės valios.
Taip pat puikiai žinome, jog ne visos šalys jaučia Rusijos grėsmę taip, kaip Lenkija ar Baltijos valstybės: daliai, ypač Vakarų Europos politikų, svarbiau vidaus situacija, rinkimai, pažadai rinkėjams, o iššūkių, kaip matome, tikrai netrūksta. Beveik neabejoju, jog ir Kremlius nesnaus, mėgins per savo rėmėjus įvairiose Europos šalyse inicijuoti kokius nors „antikarinius“ judėjimus, skatins įvairius populistus, net jei ir nevadintume jų „naudingais idiotais“.
Tikimasi, kad Vilniaus viršūnių susitikimas bus vienas turiningiausių, tačiau ir dėl to diskusijų tikrai netruks. Jose labai svarbu išsaugoti dabartinį šalių konsensusą Ukrainos atžvilgiu, juolab, kad jai reikės ne tik karinės, bet ir finansinės pagalbos. Būtina stebėti, kad neatsirastų vadinamojo nuovargio dėl paramos kariaujančiai Ukrainai, kad būtų laikomasi pažadų bei įsipareigojimų.
Vokietijos gynybos ministrės Christine Lambrecht atsistatydinimas taip pat nėra atsitiktinumas – jis iliustruoja sunkumus, su kuriais šiuo metu susiduria politikai, galbūt didžiųjų šalių – ypač. Jei nepasakytume, jog tai – pirmieji „nuovargio“ ženklai, kaip ir Oleksijaus Arestovyčiaus klaida, dėl kurios jis jau atsistatydino.
Ukrainos ūkis griaunamas metodiškai ir barbariškai. Vien, pavyzdžiui, plieno pramonės gamyba, kuria garsėjo ši šalis, dėl karo susitraukė daugiau nei trimis ketvirtadaliais. Ką jau kalbėti apie kritinę infrastruktūrą, kitus nuostolius. Didėja šalies biudžeto deficitas, sunkėja skolinimasis bei pati šalies skolos našta. Ukrainai vien išgyvenimui reikia daugiau nei dviejų milijardų eurų kas mėnesį, trisdešimt–keturiasdešimt metams – mažiausiai.
Norisi tikėti, kad mūsų šalies institucijos, atsakingos už užsienio politiką, bent jau Vilniaus viršūnių susitikimo metu kurį laiką pamirš nuoskaudas, smukmeniškumus, nesiaiškins santykių viešai. Būtų itin neatsakinga neišnaudoti unikalių viršūnių susitikimo galimybių taip pat ir dvišaliams susitikimams su partneriais, siekiant sustiprinti šalies saugumą. O taip pat ir pažadėtam lobizmui dėl Ukrainos ateities, kad de facto kuo greičiau virstų de jure.
