Seime šią rezoliuciją galima buvo priimti jau praeitą sesiją.
Ir staiga prasidėjo. Konservatoriai pareikalavo rezoliuciją apsvarstyti Seimo Užsienio reikalų komitete (URK), tuo lyg ir pareikšdami nepasitikėjimą Seimo NSGK sprendimu. Atėjo pozicija iš Užsienio reikalų ministerijos, kuriai atstovavo viceministras Mantas Adomėnas.
Pozicija, kuri iš anksto, už Vyriausybę, iš esmės pareiškė, kad nieko negalima daryti, nes negalima. Kad Seimo rezoliucija dėl Rusijos pripažinimo teroristine valstybe tėra politinis popierius, kuris negali turėti juridinių pasekmių. Kad negalima denonsuoti jokių sutarčių su Rusija, nors to ir nesiūlyta, prašyta tik Vyriausybės nuomonės. Kad negalima Lietuvai įgyvendinti sankcijų, nors niekur ir nesiūlyta įgyvendinti kokių nors prekybinių sankcijų Rusijai ar susijusių su Europos Sąjungos (ES) vidaus rinkos dalykais. Jei koks punktas netiko, galima buvo darbo tvarka pataisyti. Kam reikėjo garsiai laužtis per atviras duris?
Viceministras M. Adomėnas, prisiėmęs visos Vyriausybės kompetenciją, lyg naujas Ministras Pirmininkas Seimo nariams atsakė į tai, ko jie jo neprašė.
Pastabų atsirado ir URK pirmininkui, nuosekliam Lietuvos ir Ukrainos nacionalinių interesų gynėjui. Siūloma su visa rezoliucija persikelti į Briuselį ir Vašingtoną. Kartais atrodo, kad Seimo URK pirmininkas dėl savo begalinio užimtumo net nėra skaitęs, kas siūloma rezoliucijoje.
Dėl kurio rezoliucijos punkto reikia kreiptis į ES ir JAV?
Dėl pirmo punkto, kur siūloma visoms Lietuvos institucijoms siekti, kad tarptautiniu mastu Rusija būtų pripažinta teroristine valstybe ir būtų siekiama specialaus tarptautinio tribunolo? Būtent tas ir siūloma – kreiptis.
Dėl antro punkto, kur prašoma ES lygiu kelti turto konfiskavimo būtinumą? Būtent tas ir siūloma – kreiptis.
Dėl trečio punkto, dėl Rusijos valstybinės partijos narių?
Dėl ketvirto punkto, kur prašoma Vyriausybės pateikti teisės aktus dėl Rusijos piliečių nekilnojamojo turto įsigijimo reguliacijos?
Dėl penkto punkto, kur siūloma registruoti Rusijos atstovus Lietuvoje? Siūloma tik registruoti, siūlomas skaidrumas.
Dėl šešto punkto, kuriame prašome Lietuvos Vyriausybės pozicijos dėl sutarčių?
Dėl septinto punkto – žalos atlyginimo teisminiu keliu?
Dėl aštunto punkto, kur siūloma sukurti teisinę aplinką, reglamentuojančią nacionalinių sankcijų nustatymo mechanizmą, patikslinant tarptautinių sankcijų įgyvendinimo mechanizmą, ir įtvirtinti tarptautinių ir nacionalinių sankcijų privalomumą?
Dėl devinto punkto, kur siūloma stiprinti Lietuvoje vykdomą strateginių prekių eksporto kontrolę?
Kuriam šių punktų reikalingas ES ar JAV pritarimas ar lenktyniavimas? Jei reikės kreiptis į ES, Vyriausybė turi kompetenciją tai daryti ir galės kreiptis, kur tik reikia. Rezoliucija tam neprieštarauja, atvirkščiai – siūlo.
Ar čia saviveikla, ar kažkas pasikeitė URM, URK ar Vyriausybės pozicijoje, ko mes nežinome? Gal norima viską permesti Prezidentui, paversti tai vien ES ir užsienio politikos dalyku, nors daugelis keliamų klausimų yra vidaus, saugumo ir užsienio politikos hibridas.
Kodėl bandoma sugriauti tarppartinį sutarimą dėl užsienio politikos gana svarbios srities?
Kyla klausimas: ar mes valstybė, turinti savo nacionalinio saugumo interesų ir galinti juos įgyvendinti, ar ne?
Įdomiausia tai, kad formalus URK uždaro posėdžio sprendimas, kurio negaliu komentuoti, savo keturių punktų rekomendacijomis visiškai neprieštarauja tam, kas siūloma devyniuose rezoliucijos punktuose, tiesiog išplečia ir papildo. Vietoj devynių punktų bus trylika? Na, gerai, bet galima buvo atvykti ir pateikti savo pastabas, kai rezoliucija buvo svarstoma NSGK. Niekas gi nieko neslėpė nei nuo M. Adomėno, nei nuo URK pirmininko.
Tai kam buvo būtina stabdyti šios rezoliucijos priėmimą, kam tai reikalinga ir kam naudinga? Kam reikalingas cirkas, jei pasižadėta, kad cirkų nebebus?