Skirtingai nei Vilniuje, kur kandidatai jaučia pareigą užsisakyti apklausą ir ją išplatinti viešojoje erdvėje, Kaune tyrimų apie mero rinkimus nėra. Nė vieno. Tai iškalbinga. Apklausos užsakomos tada, kai norima ką nors sužinoti.

Kaune viskas ir taip aišku. Nepaisant daugelio dalykų.

Nepaisant to, kad su Visvaldu Matijošaičiu susijęs verslas vis dar veikia Rusijoje ir nepanašu, kad planuotų iš ten pasitraukti.

Nepaisant to, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) nagrinėja schemą, kaip didelė dalis žemės sklypų Kaune pastaraisiais metais atiteko mero šeimai, o Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) tiria, ar Matijošaitis tinkamai nusišalino nuo šių sprendimų.

Nepaisant, kad Kauno meras į „Vieningo Kauno“ sąrašą savivaldos rinkimuose įtraukė ne tik abu sūnus, bet dar ir savo gyvenimo draugę.

Tai, kad kas šeštas Kaune suformuotas žemės sklypas greitai atsidurdavo Matijošaičio šeimos arba su ja susijusių asmenų rankose, yra žiniasklaidoje plačiai aprašytas, paprastas faktas. Aišku kaip dieną ir tai, kad formuodamas savo komiteto sąrašą Matijošaitis remiasi asmeninio klano principais.

Verslo Rusijoje ignoravimas gali būti nurašytas tam, kad nemaža dalis žmonių užsienio politika domisi tik labai bendrai (palaiko Ukrainą, supranta Rusijos grėsmę), nesigilina į detales ar tuo labiau politikos moralę. Tačiau tai, kad kas šeštas Kaune suformuotas žemės sklypas greitai atsidurdavo Matijošaičio šeimos arba su ja susijusių asmenų rankose, yra žiniasklaidoje plačiai aprašytas, paprastas faktas. Aišku kaip dieną ir tai, kad formuodamas savo komiteto sąrašą Matijošaitis remiasi asmeninio klano principais.

Seimo Antikorupcijos komisija yra paskelbusi, kad Kauno savivaldybėje sprendimai yra priimami neformalioje, Matijošaičiui artimoje aplinkoje. Tai irgi mažai kam rūpi.

Viena iš priežasčių, kodėl Matijošaičio perrinkimą priimame kaip neišvengiamybę, yra silpni konkurentai. Aurelijus Veryga gal atneš valstiečiams frakciją taryboje, bet ne daugiau. Konservatoriai gal ir turėtų nediduką šansą bent pasivaržyti, tačiau jų sprendimas mero rinkimams išstatyti Vytautą Juozapaitį, kuris visiškai netinka savivaldos rinkimams Kaune (kurie vyksta dabar, o ne tarpukariu), nubraukia ir jį.

Konkurenciją slopina ir visiškas „Vieningo Kauno“ įsitvirtinimas Kaune, administraciniai resursai. Susidaro įspūdis, kad antras pagal dydį Lietuvos miestas eina Pagėgių, kuriame ilgą laiką dominavo Komskių klanas, pavyzdžiu.

Bet konkurencijos nebuvimas Matijošaičio fenomeno iki galo nepaaiškina. Anekdotiniai duomenys – pašnekesiai su Kauno rinkėjais ir komentarai socialinėse medijose – priveda prie nepasitikėjimo hipotezės. Matijošaitis įsišaknijo Kaune, nepaisant visų skaidrumo ir moralės klausimų, todėl, kad žmonės labai nepasitiki partijomis ir valstybe.

Pažiūrėkime į pasitikėjimo nacionalinėmis institucijomis rodiklius. Pagal paskutinę „Vilmorus“ apklausą, atliktą gruodį, apatinis šešetas atrodo taip: partijos (pasitiki apie 3,7 procento gyventojų), Seimas (7,7 proc.), Vyriausybė (14,4 proc.), teismai (20,1 proc.), žiniasklaida (23,7 proc.) ir prokuratūra (19,9 proc.).

Tyrimo „Demokratijos tvarumo barometras 2022“ praėjusių metų rudens apklausos, atliktos „Spinter“, skaičiai yra geresni: partijomis labai pasitiki ir pasitiki 16 procentų, Seimu – 20 proc., Vyriausybe – 32 proc., žiniasklaida – 41 proc., teismais – 43 proc. respondentų. Skirtumų gali atsirasti dėl formuluočių ir imties, bet abiejų apklausų apačios vis dėlto sutampa.

Kas kalba apie Matijošaičio skandalus? Seimas (Antikorupcijos komisija), teisėsaugos institucijos (STT), valdančioji dauguma, pagrindinių Lietuvos partijų atstovai. Faktus ir vertinimus pristato žiniasklaida.

Žmonės priima informaciją kaip patikimą iš tų šaltinių, kuriais pasitiki, – akivaizdu. Net jeigu faktas yra kaip blynas, be pasitikėjimo jį pristatančia institucija mažų mažiausiai kils abejonių: „prisikabino prie žmogaus“.

Žmonės priima informaciją kaip patikimą iš tų šaltinių, kuriais pasitiki, – akivaizdu. Net jeigu faktas yra kaip blynas, be pasitikėjimo jį pristatančia institucija mažų mažiausiai kils abejonių: „prisikabino prie žmogaus“.

Tai išnaudoja ne tik Matijošaitis. Institucija, kuria Lietuvos žmonės mažiausiai pasitiki – ir ta institucija sudaro pagrindus Parlamento ir Vyriausybės veikimui – yra politinės partijos. Nenuostabu, kad joms nepriklausantys merai lyg susiderinę aktyviai kuria atsiribojimo naratyvą: sisteminiai politikai bando su jais susidoroti.

Savivaldos politika labai tam tinka. Ji turi mažiau įgaliojimų ir kompetencijų, atitinkamai ir mažiau galimybių stipriai paslysti, sukelti visuotinį nepasitenkinimą. Savivaldos vadovai yra gerokai arčiau žmonių nei nacionalinio lygmens institucijos, ypač mažesnėse savivaldybėse, kur juos žmonės dažnai mato gyvai. Savivaldoje žymiai lengviau kontroliuoti žiniasklaidą ar daryti jai įtaką – tai seniai žinoma problema.

Galiausiai, čia ir rezultatai matosi labai konkrečiai: išasfaltuok gatves, pastatyk stadioną – ir jau esi šio to pasiekęs.

Merais pasitikima daugiau ir tai labai gerai parodo perrinkimo duomenys. Jau seniai Parlamentas neapsiėjo be naujos ar tokia apsimetančios partijos. Nė viena Vyriausybė nebuvo perrinkta ta pačia partine sudėtimi. O štai savivaldoje situacija kitokia. Čia ir iki tiesioginių rinkimų buvo perrenkama daugiau nei pusė merų. Po reformos savivaldybių vadovai dar labiau įsitvirtino – 2019 m. grįžo valdyti net 39 iš 60-ties.

Kita galima priežastis, kodėl merais pasitikima labiau, – kompensacinis mechanizmas. Tai teorija, kuri aiškina asimetriją tarp nepasitikėjimo nacionalinėmis institucijomis ir itin didelio pasitikėjimo Europos Sąjunga (ES) kai kuriose valstybėse. Kadangi į Vyriausybę ir Parlamentą žiūrima kaip į neskaidrias, prastai dirbančias, neefektyvias institucijas, žmonių subjektyvūs standartai, tai, ko reikalaujama iš institucijų, yra gana žemi. Ir ES bus pasitikima labiau, nepaisant dalies suvereniteto praradimo, demokratijos deficito.

Mažas pasitikėjimas nacionalinėmis institucijomis ir didelis pasitikėjimas ES yra būdingas Vidurio ir Rytų Europos šalims. Lietuva čia chrestomatinis atvejis.

Jeigu nepasitikima Vyriausybe, kažkuo juk reikia pasitikėti. O kur dar trinkelės, asfaltas, stadionas. Pridėkime merą, kuris prieš tai nedemonstravo rezultatų. Viskas tampa logiška.

ES ir Lietuvos savivalda, žinoma, yra visiškai skirtingi dalykai. Bet pats mechanizmas gali veikti panašiai, aiškinant paramą Matijošaičiui ar kitiems merams, kuri išsilaiko nepaisant demokratijos, moralės ir skaidrumo problemų. Esminį vaidmenį atlieka žemi standartai, nepaisant, ar jie objektyvūs, ar subjektyvūs, ir noras kompensuoti – jeigu nepasitikima Vyriausybe, kažkuo juk reikia pasitikėti. O kur dar trinkelės, asfaltas, stadionas. Pridėkime merą, kuris prieš tai nedemonstravo rezultatų. Viskas tampa logiška.

Pasitikėjimo valstybe ir valdymo standartų gerinimas yra esminis mūsų iššūkis artimiausiais metais ir gal net dešimtmečiais. Kol bus nepasitikima Vyriausybe, teisėsauga ir netgi žiniasklaida, tol Matijošaičiai valdys ir bus perrenkami.