Visi pasaulio pinigai jau išleisti, ir net jeigu gėdingai grąžinsite pardavėjams per Kalėdas gautas dovanas, vis tiek neišpirksite tos besaikio išlaidavimo kaltės. Lyg tyčia grįžo atšiauri žiema, pirmosiomis Naujųjų metų dienomis apsimetusi, kad gali būti panaši į pavasarį. Kančia gali būti tik atidėta, bet jokiu būdu ne visiškai atšaukta. Pribaigti gali vien žinojimas, kiek mums dar liko laukti, kol iš tikrųjų norėsis be būtino poreikio išeiti iš jaukiai prišildytų namų.
Iki savivaldos rinkimų, kaip ir iki kalendorinio pavasario, liko pora mėnesių, bet apie juos galvoja tik patys kandidatai į merus bei samdomi jų štabų aktyvistai. Net kandidatų sąrašuose atsidūrę piliečiai dar nesuprato, kad tapo politikais, o ne užsirašė į sporto klubą ar parapijos komitetą.
Todėl svarbiausiais rinkimų kampanijos įvykiais tampa ne kandidatų pasiūlytos naujos veiklos kryptys, vizijos miesto ar rajono, kuriame jie kandidatuoja, ateičiai, o pats vieno ar kito asmens kandidatavimo faktas. Skandalingai Minske koncertavęs operos solistas Vaidas Vyšniauskas apsisprendžia kandidatuoti Petro Gražulio vadovaujamos Tautos ir teisingumo sąjungos kandidatų sąraše, o paskui persigalvoja. Kauno mero Visvaldo Matijošaičio sūnūs tampa „Vieningo Kauno“ kandidatais, Lazdijų politikus šokdinusi žurnalistė – Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos kandidate į rajono merus. Net ir Mykolo Majausko iš restoranų verslininkų gauti rinkimams pinigai kvepia tik jo pastangomis Seime pratęsta pridėtinio vertės mokesčio lengvata, o ne tikru iššūkiu susigrumti dėl Vilniaus ateities.
Dar labiau už drąsias vizijas nuobodžiai metų pradžios Lietuvos politikai trūksta skoningo humoro jausmo. Tokio, kuris padeda ukrainiečiams ištverti tamsius vakarus be elektros ir paversti priešą iš baisaus tik juokingu.
Anądien Marius Burokas pasidalijo feisbuke oficialiu Ukrainos Nacionalinės kovos prieš korupciją agentūros pranešimu, kad norintiems po pergalės į šalį įsivežti Kremliaus nuolaužų ukrainiečiams jų deklaruoti nereikės, nes jos jokios vertės neturi. Tačiau teks deklaruoti už pagautą teroristą Igorį Girkiną gautą apdovanojimą.
Rusijos propagandos leidinio „Komsomolskaja pravda“ melagieną, neva iš žuvusių rusų karių kūnų sausio 1-ąją ukrainiečiai sudėliojo ant sniego tądien gimusio Stepano Banderos portretą, Ukrainos pokštininkai pavertė bene smagiausiu šio laikotarpio memu. Iki šiol socialiniuose tinkluose plinta paveikslėliai su išdėliotais iš lavonų įvairiais užrašais. O juokingiausia, kad pradinis paveikslėlis su Banderos atvaizdu, kuriuo rusai kuo rimčiausiai šiurpino savo skaitytojus, tebuvo linksma ukrainiečių „Photoshop“ manipuliacija.
Ne taip linksma matyti, kad vos prisiekusi naujoji Izraelio vyriausybė skuba gerintis Putino Rusijai. Daug kam kils rimtų abejonių, ar verta piktintis, kai Palestinos teroristai vėl leis iranietiškas raketas į Izraelio daugiabučius, jeigu dabar ta valstybė nesugeba suprasti tai patiriančių ukrainiečių kančių. Aišku, tai konkretūs politikai, o ne žydų tauta bičiuliaujasi su Kremliaus teroristais, bet nemalonus poskonis išliks ilgai.
Pernelyg rimtai atsinaujino ir lietuvių diskusija dėl paminklo Antanui Smetonai sostinėje. Jo statymo oponentai teigia, kad po perversmo į valdžią atėjęs autoritarinis Tautos vadas nėra mums tinkamas pavyzdys, kuriant demokratinę šalį. Gal ir taip, bet tokiais kriterijais vadovaudamiesi turėtumėm nugriauti visas Vytauto Didžiojo ir juo labiau Karaliaus Mindaugo statulas. Juk jie taip pat valdžią gavo tikrai ne per laisvus rinkimus, valdė be jokios Konstitucijos. Vytautas kovose dėl valdžios nesibodėjo su Ordino kariuomene eiti į Lietuvą ir padovanoti jam žemaičius. Mindaugas – žudyti konkurentus ir atsižadėti krikšto. Ar į tokius pavyzdžius norime lygiuotis?
O gal pagaliau nustokime vertinti istorines asmenybes iš šių dienų perspektyvos ir tiesiog pripažinkime, kad buvo Mindaugo, Vytauto, Smetonos ir Landsbergio Lietuva. Ir nė vienas iš mūsų valstybės kūrėjų nebuvo tobulas. Bet visi jie – valstybingumo tėvai, kertiniai akmenys, ant kurių pastatyta ši šalis. O paminklo statymas dar nereiškia kanonizavimo.
Smetona juk galėtų būti pavaizduotas pasiraitojęs kelnių klešnes ir brendantis per upelį, kaip jį, bėgantį iš Lietuvos 1940 m., įsivaizduoja daugelis lietuvių. Fontanų ir čiurlenančio vandens sostinėje nebus per daug. Ir net nesvarbu, kad tą bridimo per upelį istoriją sugalvojo ir mums primetė sovietinė propaganda. Bet prigijo ji būtent todėl, kad talpino savyje gerokai daugiau prasmių, negu galėjo įsivaizduoti sumanytojai – ne tik linksmų, ironiškų, kritiškų, bet ir liūdnų, netgi tragiškų. Tokia juk ir buvo ta minkštoji Smetonos diktatūra, pristigusi zelenskiškos tvirtybės, bet savo įkyriu tautinio patriotizmo brukimu išugdžiusi visą pokario patriotų, aukojusių savo gyvybes už Lietuvos laisvę, kartą. O paminklas, kad ir koks jis būtų pastatytas, vis tiek įamžins ne realų aname amžiuje gyvenusį žmogų, o tik mūsų galvose tūnančius mitus.
Kol dėl paminklų susitarti dar nesugebame, bent jau neignoruokime gerų naujienų. Ekonomistas Marius Dubnikovas sako, kad dujos biržoje per mėnesį atpigo 50 proc. ir yra 25 proc. pigesnės, palyginti su praėjusių metų sausio 4 diena.
„Tai reiškia, kad elektros kaina taip pat eina žemyn. Tai reiškia, kad įmones smaugęs rusiško teroro smauglys ne tai, kad atleidžia raumenį, bet jo nebevaldo. Tai reiškia, kad vėl pradės dirbti bendrovės ir fabrikai, kurie stabdė savo veiklą, nes negalėjo dirbti esant tokioms energetikos kainoms. Tai reiškia, kad gali būti, kad Vyriausybei nereikės išleisti numatytų lėšų kompensacijoms“, – teigia M. Dubnikovas.
O man norisi pratęsti, kad labiausiai ši žinia nuliūdins opozicijos politikus, kurie pagrįstai tikėjosi, jog pergalę 2024 m. Seimo rinkimuose jiems be jokių pastangų tiesiai į rankas atplukdys valdančiųjų reitingus nuplovusi energetikos krizė.
Tik kam ta krizė, kai valdantieji patys gali persišauti sau kojas, pavyzdžiui, pradėdami tokią mokesčių reformą, kuri skaudžiausiai palies paskutinius jiems dar likusius rinkėjus. Savarankiškai dirbančių asmenų, įregistravusių individualią veiklą, klasė yra būtent tie žmonės, kurie niekada nelaukė malonių iš valdžios ir stengėsi savo gerove pasirūpinti patys.
Absoliuti jų dauguma rinkimuose balsuoja už liberalias dešiniąsias politines jėgas. Todėl ypač sunku paaiškinti, už ką Finansų ministerija, rengdama mokesčių reformos projektus, būtent jiems nusprendė atkeršyti. Ir užtikrinti, kad dabartinės valdančiosios daugumos partijos 2024 m. patirtų visišką sutriuškinimą.
