Pirmu ir antru atveju mirusieji buvo pašarvoti viešose erdvėse masiniams tikinčiųjų ir fanų atsisveikinimo ritualams. Kadangi jie užtruko keletą dienų, tiek futbolo dievo, tiek popiežiaus emerito kūnams buvo atlikta dalinė balzamavimo procedūra – tanatopraksija, kai į mirusiojo venas įšvirkščiama specialaus apsauginio preparato.
Lietuvos atveju tanatopraksijos nebuvo, tačiau į eterį, į socialinio bendravimo erdves buvo masiškai švirkščiamos citatos, pasisakymai, interviu su itin žymiais žmonėmis. Vienas jų visiškai rimtu, išpuoselėtu veidu tą ritualinę formulę ir ištarė: „Tai yra epochos pabaiga“.
Aš nesutinku!
Kas yra epocha? Dramatiško skambesio, dažnai istorijos vadovėliuose ir veikaluose sutinkamas žodis. Kaip ir daugelis kitų intelektinio svaigulio būseną sukeliančių tarptautinių daiktavardžių, pastarasis yra graikiškos kilmės. Pradinė jo reikšmė – sustojimas, stabtelėjimas. Tinka, kai kalbama apie unikalų, visuotinai reikšmingą įvykį, žymintį istorinio proceso pradžią ir pabaigą. Pavyzdžiui: Romos imperijos žlugimo epocha. Arba – kryžiaus žygių epocha. Arba – fašizmo įsigalėjimo ir žlugimo epocha.
Emocine prasme šaltas, sunkaus akademinio svorio žodis „epocha“ paprastai naudojamas moksliškai detalizuojant kažkurį istorijos etapą. Ir jo dažniausiai nelydi nei ašaros, nei balti ar raudoni žiedai, nei širdį draskančios išpažintys ar interviu. Epocha yra tai, kas tavęs negriebia už skverno, nes ji, epocha, siejama su daugybės sudėtingų įvykių, procesų, sukrėtimų ir pokyčių suma. Epochos nėra tavo mobiliojo telefono nuotraukų galerijoje.
Bet pageltusių prosenelių praėjusio šimtmečio fotografijų albumuose jos gal ir galima paieškoti.
Epocha nesi tu, tavo draugai ir tavo liūdesys. Nebent tu būtum monarchas. Arba pontifikas. Arba išskirtinis talentas planetos mastu. Visais kitais atvejais žodis „epocha“ yra gana asmeniška emocinė pliurzė. Perteklinė vieno žmogaus, žmonių grupės arba netgi vienos šalies rezignacijos bei susireikšminimo sesija.
Ar Brazilija susireikšmino, paskelbusi epochos pabaigą dėl žinomo futbolininko mirties? Kažkuria prasme – taip, nes tai jos – vienos didelės valstybės – istorijos, įvaizdžio netektis. Vis tik futbolas, nors ir yra tik sportas, tik pramoga, bet jis labai globalus. Italų kino režisierius, poetas Pieras Paolo Pasolinis apie jį pasakė taip: „Futbolas yra paskutinis mūsų laikų šventumo spektaklis“. Velionis Edsonas Arantesas do Nascimento buvo vienas svarbiausių šio globalaus, kone švento spektaklio personažų. Taip, čia – epochos pabaiga.
Ketvirtadienį Romoje mažai kas verkė popiežiaus emerito Benedikto XVI laidotuvėse, ir tai buvo aiški epochinio įvykio žymė. Josephas Ratzingeris faktiškai mirė du kartus: pirmą kartą – kaip valdantysis popiežius, antrą kartą – kaip valdančiojo popiežiaus šėšėlinė kopija. Šią istorijos atkarpą keistais ženklais pabrėžė netgi žmonių reikaluose paprastai nedalyvaujanti gamta: atsistatydinimo dieną, 2013 metų vasario 11-ąją, virš Vatikano kurijos driokstelėjo žaibas ir nugriaudėjo perkūnija. Laidotuvių dieną Šv. Petro aikštėje tvyrojo rūkas – itin retas meteorologijos reiškinys Romoje. Svarbiausioji katalikybės šventovė ketvirtadienio rytą skendėjo mistinėse ūkanose.
Benediktas XVI buvo epochinius pokyčius aptarnaujanti asmenybė. Tokia, kuriai nebūtina empatija ir išorės simpatijos, aplodismentai, minios pritarimo, palaikymo, meilės ženklai. Juolab ašaringi amžininkų – svarbių ir mažiau svarbių – komentarai. Jis neslėpė savo akademinės ir teologinės erudicijos, viso to, kas erzina televizinio spektaklio ištroškusius plebėjus ir jų nuomonės formuotojus. Ratzingeris apaštalinių vizitų metu nebučiuodavo oro uosto tako, visuotinių audiencijų metu netapšnodavo vaikams per žandus.
Atvirkščiai: jis stengėsi palaikyti iškilmingą pagarbą, bet anaiptol ne visuotinę meilę generuojančią distanciją. Kuo? Netgi didinga išore: šermuonėlių kailiais, monarchinio stiliaus drabužiais, batais, povyza. Tuo jis ryškiai skyrėsi ir nuo Jono Pauliaus II, ir nuo Pranciškaus. Ratzingeris buvo Bažnyčios konservatorius – grynuolis, sugebėjęs ją modernizuoti neįtikėtinu smūgiu nepajudinamiems apaštalinės konstitucijos straipsniams, Vatikano kurijos tradicijoms: eligendo novo Summo Pontifice. „Išrenkant naują viršiausiąjį pontifiką“ – po šios lotyniškai ištartos formuluotės virš Vatikano tvykstelėjo žaibas, tokios drąsos iš tykaus popiežiaus – intelektualo – nesitikėjo niekas.
„Jėzus juk nenulipo nuo kryžiaus“ – taip dėl popiežiškosios agonijos būtinumo pasiteisino Benedikto XVI pirmtakas lenkas Karolis Wojtyla. Ratzingeris manė kitaip: jeigu nebegali naudingai tęsti misijos, tada geriau nuo kryžiaus nulipti ir atsitraukti į šėšėlį. Jis buvo pirmasis pontifikas, garsiai pasakęs apie „nešvarą Bažnyčioje“, tačiau suvokęs, kad nepajėgs jos iškuopti, atsiprašė pedofiljos skandalų aukų. Ir perdavė misijos vairą kietesnei kito ganytojo rankai.
Taip, tai epochos pabaiga. Bet ne mums išskirtinai, o visai Europai. Praradome dvasinį lyderį, kuriam rūpėjo Europa ir jos likimas. Greičiausiai jis – vokietis iš Bavarijos – buvo ir bus paskutinis Romos vyskupas – europietis. Pranciškaus kilmė taip pat europietiška, itališka, tačiau šiam popiežiui labiau rūpi katalikybės pakraščiai ir tolimi žemynai. Kitas konklavos laimėtojas greičiausiai bus dar labiau nutolęs nuo Europos, nuo Vakarų pasaulio.
Tykus, menko stoto Ratzingeris buvo tas europietiškojo dvasingumo lyderis, kuris ėmėsi absoliučiai nedėkingos misijos – priminti Vakarams apie vidinius ir išorinius vakarietiškumo priešus. 2006-aisiais, kai Benediktas XVI perskaitė savo legendinę Ratisbonos universiteto paskaitą ir priminė, kad tik Mahometas tikėjimą skleidė kalaviju ir prievarta, o krikščionybė be proto, be išminties yra neįmanoma, daug kam tada atrodė, jog vokiečių teologas kliedi: nėra jokių priešų, jokios grėsmės, nes Vakarai – sotūs, laimingi, galingi.
Šiandien viskas atrodo kitaip. Šiandien Vakarai priversti pripažinti, kad senasis teologijos meistras buvo teisus. Pirmoji buvo pandemijos pamoka: mokslas be tikėjimo, be dvasingumo yra viso labo chemijos formulių rinkinys. Antroji pamoka: tikėjimas be išminties yra nieko daugiau, tik fanatizmas. Ir šiandien tokius fanatizmo, ideologizuoto, režimams tarnaujančio tikėjimo proveržius mes matome.
Galime daryti išvadą: 2022-ųjų Europos solidarumas su Ukraina yra jo – tykaus Vakarų teologo Josepho Ratzingerio – dvasinis palikimas mums visiems – tikintiems ir netikintiems. Mūsų pareiga būtų ši: nereikėtų nusižongliruoti formuluote „baigėsi epocha“. Net tada, kai tikrai skauda širdį.
