Tad verta panagrinėti, nuo kokių veiksnių 2022 metais priklausė infliacija ir ką reikėtų analizuoti, jei infliacijos tyrimas vis tik būtų pradėtas.
Jeigu tirti – tai nuo pamatų
Pirmas faktas, į kurį būtina pažvelgti, – tai pinigų dauginimas, kurio ėmėsi Europos Centrinis Bankas (ECB) prasidėjus pandemijai. Per dvejus metus nuo pandemijos pradžios pinigų kiekis euro zonoje buvo padidintas ketvirtadaliu, o Lietuvoje – net trečdaliu. Ryšys tarp pinigų kiekio ir kainų lygio ekonomikos teorijoje įvardijamas kaip pamatinis: šitiek išaugus pinigų kiekiui, kainos tiesiog negalėjo nereaguoti.
Tiesa, kainų augimą oficialiai savo tikslu deklaravo ir ECB, tik apsiskaičiavo – 2 proc. tikslą bankas smarkiai viršijo. Kitas ECB siekis – padidinti paklausą – buvo sėkmingai išpildytas, tačiau viena bėda – pasiūla nespėjo pasivyti staigiai išaugusios paklausos. Pasiūlą mažino ir pandeminiai sustabdymai, ir logistikos grandinių sutrikimai, ir staiga atsiradęs darbuotojų trūkumas.
Darbuotojų stygius leido atrasti vieną pamatinį (bet vis dar ignoruojamą) dėsnį – pinigus padauginti galima greitai, tačiau realioms gėrybėms sukurti reikia laiko: valandų, mėnesių, metų.
Atsiradus atotrūkiui tarp pasiūlos ir paklausos, žaliavos ėmė brangti, ir ne keliais procentais, o dešimtimis procentų ir netgi kartais. Pradėjo brangti ir darbo jėga, kurios visiems trūko.
Bandymas nutylėti pinigų kiekio padidėjimo įtaką kainų augimui stebina ir verčia kelti klausimą: ar problema ECB žinoma, ar jos nutylėjimas – tik nesėkminga komunikacija? Jei pinigų ūkio valdytojai prisipažintų: „siekėme išvengti pandeminio sąstingio, bet neįvertinome, kad pinigų ūkį valdantys dėsniai tebeveikia ir lems tokį kainų šuolį, o valstybėms pripratus prie didelių ir pigių pinigų, per vėlai pradėjome stabdyti pinigų presą“ – galima būtų kiek nurimti. Žmogiškas faktorius, klaida, bet pamoka įsisavinta.
Kai kaltę dėl infliacijos bandoma suversti nekaltiems, darosi neramu. Panašu, kad pamoka neišmokta, o dėl klaidų neatgailauta. Atsakomybė neprisiimta. Vadinasi, klaidinga politika gali kartotis.
Augimas, kuris nedžiugina
ECB vykdo savo politiką per nacionalinius centrinius bankus. Mūsų šalyje tai atlieka Lietuvos bankas, laikydamasis ECB nustatyto limito, vadinamo „raktu“. Tad infliacijos tyrėjams verta analizuoti veiksnius, dėl kurių pinigų kiekis Lietuvoje padidėjo labiau negu vidutiniškai euro zonoje – 37,5 proc. Tiesa, panašus pinigų kiekio augimas ištiko ir mūsų kaimynes Estiją ir Latviją – šalis, kurios drauge su mumis pasiekė kainų augimo rekordus.
Į akis krinta dar viena aplinkybė – Lietuvai būdingas pinigų kiekio ir bendrojo vidaus produkto (BVP) santykis iki pandemijos daugelį metų laikėsi panašiame lygyje. 2015–2019 m. laikotarpiu mūsų šalies BVP buvo beveik dvigubai didesnis už apyvartoje esantį pinigų kiekį. Vienam rinkoje esančiam eurui tekdavo 1,8 euro BVP. Pandeminis pinigų dauginimas stipriai pakeitė šį santykį: jis nukrito iki 1,4. Padaugintas pinigų kiekis sumažino kiekvieno pinigų vieneto perkamąją galią.
Supaprastintai galima pasakyti, kad už tą patį eurą dabar galima įsigyti mažiau. Euro zonoje BVP ir pinigų kiekio santykis iki pandemijos buvo 1:1, o dabar BVP sudaro tik 0,8 pinigų kiekio. Pinigų dauginimas pakeitė perkamąją galią euro zonoje, bet vis dėlto mažiau, negu mūsų krašte.
Infliaciją amortizavo įmonės
Atradus, kiek stipriai padidėjo Lietuvoje pinigų kiekis ir jo santykis su BVP, galima tik nustebti ir nudžiugti, kad visas šis augimas netrenkė tiek pat išaugusiomis kainomis. Kas gi buvo tas buferis, kuris sulaikė kainų augimą? Kas vertas padėkos, kad apsaugojo mus nuo 30 proc. viršijančios infliacijos? Tai – įmonės, mūsų gamintojai, importuotojai, transportininkai ir prekybininkai, paslaugų teikėjai, visi tie, kurie šiandien kaltinami kaip infliacijos sukėlėjai. Kodėl drįstu tai teigti?
Nes gamintojų kainų indeksas, matuojantis, kiek pabrangsta įmonių įsigyjamos žaliavos, energija ir kiti ištekliai, visą pandeminį laiką augo greičiau negu vartotojų kainų indeksas, kuriuo įprastai ir matuojama infliacija.
2021 m. lapkritį, kai metinės vartotojų kainos išaugo 9,2 proc., gamintojų kainos jau buvo pakilusios 17,6 proc. Tai buvo dar iki karo Ukrainoje pradžios, iki pikinės elektros kainos ir kitų iššūkių. 2022 m. kovą rodiklis vartotojams buvo 15,7 proc., o gamintojams – 23,7 proc. Vartotojų kainų indekso pikas buvo pasiektas rugsėjį – į atmintį kiekvienam įsirėžė tie 22,5 proc., – tačiau gamintojų kainų pikas ištiko ekonomiką dar 2022 m. birželį ir buvo žymiai didesnis – gamintojams kainos išaugo net 34 proc.
Tad įmonės kentė nuo pavojingų kainų ir kaštų žirklių, kai pagaminti produkciją kainavo vis brangiau, o garantijų, kad ją pavyks parduoti, niekas nesuteikė. Įmonės balansavo ties pavojinga riba, nuolat svarstydamos, ar dar verta tęsti gamybą, ar ją verčiau nutraukti. Ar skubėti užpirkti žaliavų, kad ir labai brangių, siekiant, kad būtų išvengta prastovų, o kontraktai būtų įvykdyti. Tačiau pripildžius sandėlį, žaliavos staiga ima pigti, dalis produkcijos tampa nuostolinga ir niekas nežino, koks bus galutinis rezultatas: pelnas ar nuostolis? Štai tokie iššūkiai įmones lydėjo beveik trejus metus.
„Godumo infliacija“ – kas iš jos pelnosi
Taigi sklindančias kalbas, kad įmonės pelnosi prisidengdamos infliacija, galima nuginkluoti elementaria statistika. Atradę, kad gamintojų kainų brangimas slėgė įmones daug labiau negu gyventojus, politikai galėtų savo įtarimus atšaukti ir netgi pakeisti padėka.
Vairuoti įmones, kai neįmanoma prognozuoti nei kaštų, nei galutinių pajamų, kai neįmanoma valdyti nei žaliavų įsigijimo, nei produkcijos pardavimo, prireikė tikro pasišventimo ir meistriškumo, kuriuos teko tuo pat metu ir ugdyti. Stebuklas, kad visiško ekonominio neapibrėžtumo ir geopolitinio nesaugumo sąlygomis mūsų šalis išvengė sąstingio ir išlaikė stabiliai augančią ekonomiką. Vienintelė tarp Baltijos šalių.
Todėl kaltinti įmones sukėlus infliaciją – tolygu atskleisti ekonomikos dėsnių nesupratimą ir elementaraus žmogiško dėkingumo stoką. Dar labiau stebina „kaštų metodas“, kuriuo žadama suskaičiuoti, kas ir kiek turi teisės pabranginti kurį jogurtą, bandelę ar sūrį.
Kaštų metodas, arba marksizmas praktikoje
Politikai vis dažniau prabyla apie tai, kad įmonės turi būti tikrinamos, ar kaštų pabrangimas pateisina konkretų konkrečios produkcijos pabrangimą. Tai atskleidžia visišką kainodaros laisvoje demokratijoje neišmanymą. Kiekviena įmonė stengiasi sukurti savo produktus minimaliais kaštais ir parduoti juos rinkoje už maksimalią kainą – tokią, kuri būtų priimtina vartotojams ir konkurencinga, palyginti su konkurentais. Įmonės apetitą riboja būtinybė atsilaikyti konkurencinėje kovoje, išlaikyti vartotojus, o dar ir padidinti jų ratą. Daugiaplanis poreikių ir norų balansas galiausiai ir lemia kainą.
Ši ekonomikos ABC yra atspindėta ir įmonių teisinėje bazėje: Akcinių bendrovių įstatymas įpareigoja vadovus veikti įmonės naudai. Todėl įmonė prieš nieką neprivalo teisintis, jeigu esant didesnei vartojimo prekių paklausai, kurią sėkmingai stimuliavo ECB, ir esant didesniam pinigų kiekiui, kurį lėmė ekspansinė ECB pinigų politika, ji kėlė kainas.
Net jeigu įmonei nebrangtų nė viena komponentė, nė viena kilovatvalandė, į tokias pinigų politikos sukeltas pasekmes ji ilgainiui norom nenorom atsilieptų didindama kainas. Tad jeigu Seime inicijuojamas tyrimas aptiks kokią prekę ar įmonę, sugebėjusią pasislėpti nuo visuotinio kainų šuolio ir pakėlusią savo kainas, niekas negalėtų jos dėl to kaltinti. Tačiau tai veikiau teorinė išlyga, dėl „minties grynumo“, nes, kaip žinome, tiekimai visuotinai brango ir įmonėms teko „suvalgyti“ pabrangimus.
Kaštų metodas, ar veikiau mąstymo būdas, tinka socialistinei-planinei ekonomikai, bet ne rinkai. Rinkoje pelnas atsiranda (arba ne) kaip galutinis veiklos rezultatas, po visų praradimų, sustabdymų, nepasiteisinusių užpirkimų, strigimų, nepavykusių arba nuostolingų pardavimų. Pelno negali „įkalkuliuoti“, jo neįmanoma pridėti prie kaštų, kaip kad būdavo sovietiniais laikais.
Įdomu ir tai, kad laiko tėkmė įmonėje yra ne tokia, kaip dažnai įsivaizduoja jos kritikai. Ne „noras šiandien – pelnas rytoj“. Realybėje yra „kontraktas – šiandien, o kaštai – rytoj“. „Kaštai – šiandien, o pardavimai – galbūt poryt“. Todėl šiandien įmonei būtina taupyti, o rytoj – stengtis kuo daugiau uždirbti. Nes niekad nežinai, kokių sąskaitų pateiks tau kitas rytojus. Ir taip ištisus metus.
Valstybės monopolis ar privati nuosavybė: kur kainoms reikia bizūno
Jeigu kas paklaustų, ar mūsų eksportuotojai, naudojantys vidinius ir išorinius išteklius, neturėtų stengtis parduoti savo gaminių užjūrio rinkoje geriausia įmanoma kaina, dauguma atsakytų: žinoma, kad turėtų. Tai yra ekonomikos ABC, išmokstama pirmame kurse. Ir atšaukti šių dėsningumų negali jokia politinė valia. Jie veikia ir vidaus, ir užsienio rinkoje. Bet koks kišimasis į kainodarą reikštų privačios nuosavybės ir žmonių laisvės veikti atšaukimą. O tam reiktų keisti šalies Konstituciją, išbraukti privačios nuosavybės ir ekonominės veiklos laisvės principus.
Vis tik yra sritis, kur valstybinis dėmesys kainodarai yra būtinas. Tai valstybės monopolis. O kadangi prie augančių kainų reikšmingai prisidėjo energetikos monopolis – tai sritis, tikrai reikalaujanti tyrimų. Tai čia kainos pagrindžiamos kaštų metodu ir todėl turi polinkį pūstis, stokoja natūralaus vartotojo ir konkurento spaudimo jas mažinti.
Jeigu komunistinis požiūris į ekonomikos procesus plis, netrukus kiekviena Lietuvoje veikianti įmonė turės paklusti parėdymams nustatyti galutines kainas tik valstybinės komisijos patvirtintų kaštų pagrindu, pridėjus prie jų kokį nors „normatyvinį rentabilumą“, metų pradžioje tvirtinamą Ministrų kabineto.
Kiekviena įmonė ant etiketės privalės skelbti ne tik ingredientus, bet ir kiek kas kainavo įsigyti bei kokį antkainį įmonė ryžosi uždėti vartotojams. Kontroliuosime jogurto, bandelės ir sūrio kainodarą. Tik viena bėda – greitu laiku parduotuvėje galime nerasti nė tos bandelės, nė sūrio, nė jogurto.
