Lietuva kaip imigracijos valstybė
Lietuva jau 200 metų yra šalis, iš kurios išvykstama. Išgyvenome ne vieną didelę emigracijos bangą, bet gyventojų skaičius visada atsistatydavo dėl santykinai aukšto gimstamumo. Paskutiniais metais gimstamumo rodikliai stabiliai mažėja ir tai smarkiai prisidėjo prie drastiškai mažėjusio gyventojų skaičiaus.
Bandymai kurti valstybės paramos politiką, kad mažylių gimtų daugiau, yra nesėkmingi. Jau pats sumanymas pinigais ir paslaugomis skatinti gimstamumą yra pasmerktas žlugti, nes pasaulyje nėra nė vieno pavyzdžio, kad valstybė sugebėtų finansiškai motyvuoti gimstamumą. Mažų šeimų priežastys yra emocinis apsisprendimas neturėti vaikų arba jų turėti nedaug, o ne finansų trūkumas. Viena turtingiausių pasaulio valstybių – Pietų Korėja – pernai pasiekė istorijoje neregėtą gimstamumo antirekordą – vos 0,64 vaiko moteriai Seule, kai laikoma, kad kartų kaitai palankus rodiklis yra 2,1 vaiko. Pietų Korėja irgi bandė šeimas skatinti susilaukti daugiau vaikų, skirdama finansinę paramą. Programai buvo išleista labai daug pinigų – per 145 mlrd. eurų. Rezultatas buvo lygiai joks.
Vienintelė reali Vakarų pasaulyje žinoma priemonė, užtikrinanti gyventojų skaičiaus stabilumą, yra imigracija.
Lietuva iš ilgą laiką buvusios emigracijos šalies, jau tampa imigracijos šalimi. Tokia pat, kokios yra visos Vakarų valstybės, kurios, lygiai kaip ir Lietuva, susiduria su žemais gimstamumo rodikliais, neužtikrinančiais kartų kaitos. Persilaužimas įvyko 2019 m., kai į Lietuvą atvyko jau daugiau žmonių, nei iš jos išvyko. Kasmet atvykstančiųjų daugėja, o pernai buvo pasiektas naujas rekordas.
Valdoma imigracija
Lietuvos imigracijos politika turi vieną labai svarbų skirtumą nuo kitų valstybių Vakaruose. Lietuvos Vyriausybė tvirtai valdo imigracijos srautus ir pati sprendžia, kokių imigrantų norime ir iš kokių šalių juos įsileidžiame. Lietuva labai greitai atlaisvino visus migracijos suvaržymus Ukrainos piliečiams, juos priimdama kaip įmanoma svetingiau. Tai davė puikių integracijos rezultatų. Ukrainos piliečių įsidarbinimo rodikliai, jaunimo švietimo prieinamumas yra pavyzdinis atvejis visoje Europoje.
Lietuva palankiai priima disidentus iš Rytų, aukštos kvalifikacijos darbuotojus ir jų šeimos narius iš Baltarusijos, taip pat ir grįžtančius Lietuvos piliečius ar lietuvių kilmės asmenis. Veikia programa pagelbėti Venesuelos lietuviams, teikiama pagalba ir norintiems grįžti tremtinių šeimos nariams.
Visai kitokia Lietuvos pozicija yra nelegalių atvykėlių atžvilgiu, kurie dažniausiai naudojasi žmonių kontrabandininkų paslaugomis bei siekia jėga patekti į šalį, pažeisdami Lietuvos įstatymus. Tokie asmenys sutinkami nesvetingai, jiems teikiama minimali pagalba. Nenuostabu, kad jie apie Lietuvą atsiliepia neigiamai ir skuba sprukti į kitas Šengeno susitarimo šalis, kuriose veikia dosnesnė socialinių paslaugų sistema.
Nelegalių migrantų problema
Dažnai nelegalių migrantų bičiuliai kelia klausimą, kuo ukrainiečiai skiriasi nuo, tarkim, pakistaniečių ar arabų. Juk visi žmonės vienodi, bėgantys nuo negandų.
Lietuva niekaip neskirsto, kad vienos tautos geresnės už kitas, bet mūsų nedidelės valstybės galimybės priimti atvykėlius yra ribotos. Nėra kitos išeities, kaip vykdyti migracijos politiką. 4/5 pasaulio gyventojų gyvena skurdžiau nei Lietuva, todėl mūsų valstybė niekaip nėra pajėgi sutalpinti visų potencialiai norinčių atvykti. Tai reiškia, kad legaliai atvykstantiems asmenims iš Pakistano, arabų šalių ar kitų kraštų Lietuva suteikia galimybes mokytis, dirbti ir gyventi, tačiau tai būtina daryti laikantis įstatymų.
Nelegalių imigrantų srautai į Europą kasmet auga ir visos vyriausybės susiduria su dilema, kaip su tuo tvarkytis. Štai Jungtinė Karalystė pernai fiksavo rekordinius nelegalios migracijos srautus, nors vietos gyventojai jau tiek yra tuo nepatenkinti, kad tai buvo vienas svarbiausių „Brexit“ veiksnių. Per Lamanšo sąsiaurį 2022 m. persikėlė per 45 tūkst. žmonių, o tai 1,5 karto daugiau nei metais anksčiau. Britai norėjo, kad nevaldoma imigracija pagaliau liautųsi, o ji ne tik nesiliovė, bet pasiekė naujus antirekordus. Gal todėl vėl smarkiai daugėja Karalystės grįžimo į Europos Sąjungą šalininkų?
Lietuvos migracijos politika yra subalansuota ir sėkmingai veikia. Laukiami atvykėliai darniai įsilieja į vietos visuomenę, praturtina mūsų kultūrą ir netampa našta socialinės apsaugos sistemai. Toks modelis užtikrina gyventojų skaičiaus balansą, o tai sveika ekonomikai ir lemia didesnes pensijas senjorams. Lietuva turi ką patarti kitoms Europos šalims, kurios nesusitvarko su migracija, blaškosi, krečiamos socialinių nesutarimų, ir stebi vis augančius radikalių partijų reitingus.