Kalbant paprasčiau, pernai mes dar galėjome apsimesti, kad balta mišrainė – tai tikrai mišrainė, kurioje subalansuoti visi reikalingi ingredientai, o jei skonis tapdavo keistas, sakydavome, jog tai dėl pandemijos ir karo Ukrainoje. Atseit aštresnių prieskonėlių pasitaikė, todėl kiaušinių nejaučiate. Ne ne, negalvokite, kad jų nėra, tiesiog juos kažkas užgožia.
Tačiau gyvenimas grįžta į įprastas vėžes ir pateisinti nepadarytų darbų ir paliktų skylių ekonomikoje bei viešajame gyvenime nebebus kuo.
Pradėkime nuo eilinio piliečio, dirbančio eilinį samdomą darbą. Jis nuskurs. Palyginti nedaug valstybinių ir privačių įmonių didins atlyginimus tiek, kad bent padengtų infliaciją, kuri 2022 m. siekė beveik 20 proc., o šiais, laukiama, – iki 10 proc. Atlyginimai pernai statistiškai augo 13,7 proc. Nemalonu pranešti ir kitą naujieną – darbas vėl taps vertybe.
„Galbūt dalis žmonių turės pakeisti darbo vietas, nes šiuo metu visi yra užimti, ir beveik prie 5 proc. besispaudžiantis nedarbas rodo, jog visi užimti, verslas sukasi visa apimtimi ir t. t. Kai pradeda mažėti tavo pelno eilutė, akcininkas ima galvoti, ką reikia optimizuoti, tada matai, kad didžiausia kaštų eilutė yra žmonės. Ir tada optimizacija reiškia, kad kažkam reikia pasivaikščioti po turgų ir pažiūrėti kitą darbo pasiūlymą“, – tikino ekonomistas Marius Dubnikovas.
Tikėtina, kad masinė darbuotojų migracija tarp įmonių aprims. Bloga žinia mėgstantiems gauti algą už sėdėjimą ant minkštasuolių ir vadovų gyrimą – pirma, kas naikinama įmonėse, tai vadinamosios prabangos pozicijos. Jos reikalingos ne tam, kad suteikia didelę naudą, o tiesiog tam, kad jas galima leisti sau išlaikyti ir priimti mielus žmones arba reikalingų žmonių draugus bei gimines.
Gera žinia ta, kad dėl kaip ant mielių kylančių kainų kaip ant mielių augo ir valstybės biudžeto pajamos. Politikai galėjo savęs nevaržyti dalindami mūsų pinigus.
Tačiau mokėsime ir už tai, ko nepadarėme. Tai reformos. Tiksliau, neatliktos reformos ir sritys, kurios toliau „valgo“ mūsų pinigus ir veda į nebūtį. Tai praktiškai niekur nepajudėjusi švietimo reforma, kuri baigiasi baimės šūksniais pamačius matematikos rezultatus, pažadu griežčiau kontroliuoti moksleivius, įvedant papildomus egzaminus. Tik maža bėda – tai nieko nesprendžia.
Mes vis tiek turime niekam nereikalingų universitetų ir kolegijų, kurie už mūsų pinigus gamina niekam nereikalingus teisininkus ir vadybininkus (neturiu nieko prieš šias profesijas, tai metafora aut. past.). Pasvajojame apie tai, kaip su vienos tolimos šalies, dėl kurios paaukojome gana daug, pagalba tapsime superlazerių ir lustų gamintojų lydere pasaulyje, tačiau tuo svajonės ir baigiasi. Teisininkai paprastai neprogramuoja, nežino metalo atsparumo koeficientų ir neskaito sudėtingų inžinerinių brėžinių, nors būtent pramonė mūsų ekonomiką neša ant savo pečių.
Kita skaudi tema, dėl kurios buvo daug kartų virpintas oras įvairiose diskusijose, tai mokesčių reforma. Be atskirų triukšmingų vienkartinių mokesčių didinimų ar naujų įvedimo niekur nenukeliavome. Kaip sako ekonomistas Raimondas Kuodis, toliau gyvename gyvulių ūkyje. Toliau stebimės, kaip žmogus, per metus gavęs virš 100 tūkst. eurų pajamų, gyventojų pajamų mokesčio sumoka 95 eurus. Mažiau nei valytoja per mėnesį.
Gera žinia, kad nereikia jokių mokesčių reformų kai, norisi ką nors apmokestinti. Tikėtina, kad jei trūks pajamų, politikų fantazija įsisiūbuos. Nesvarbu, kad tai tas pats, kaip gaminti baltą mišrainę, bet ingredientus valgytojui patiekti atskiruose induose, kad jie susimaišytų kramtant ir būtų užpilti majonezo šaukštu tiesiai burnoje.
„Mokestinė reforma būtų idealu, bet klausimas, kada ir kokios apimties ji įvyktų; bet ir be reformos yra tam tikrų tarptautinių organizacijų anksčiau pateiktų rekomendacijų atliepti tas problemas. Labai mažai pajamų surenkama iš turto, aplinkosauginių mokesčių, yra problemų su tam tikrais mokesčių tarifais, lengvatų baze. Taigi tas problemas reiktų spręsti“, – Seimo Audito komitete svarstant 2023 metų biudžeto projektą teigė VK Biudžeto politikos stebėsenos departamento ekonomistė Rasa Ibelhauptaitė.
Padori Valstybės valdymo ir valdininkų darbo užmokesčio reforma, panašu, liko kažkur giliai giliai Seimo narių lentynose. Biudžetinių įstaigų tarnautojų, darbuotojų, pareigūnų, karių, teisėjų atlyginimai kitąmet didės 23,5–161 Eur. Abejoju, ar dėl tokių pajamų šuolio į tuščias valstybinio sektoriaus darbo vietas plūstelės norintys dirbti už nedidelę algą. Apie vadovus čia nekalbame.
Tai nieko nesprendžia. Mes turime ypač pigią valdžią, kuri kainuoja ypač brangiai. Kokį autoritetą gali turėti Seimo narys, jei iš jo algos gali pasišaipyti bet koks gilios provincijos santechnikas, nesuprantantis, kam už tokius pinigus vargti ir dalyvauti įvairiose partinėse rietenose. Kaip ir ministro, kuris uždirba bent porą kartų mažiau už efektyvų vadybininką, kurio veiklą turėtų reguliuoti. Nekalbu ir apie tai, kad dabar, siekiant sukurti ištikimam partiniam sluoksniui sąlyginai padoriai mokamas darbo vietas, laužomos seniai veikiančios įstaigos, jos jungiamos ir kuriamos naujos, kurių reikalingumo niekas nežino. Tačiau dažnai dar prieš jas steigiant tiksliai žino, kas bus jų direktorius ir jo svita.
Čia mes prarandame netgi ne pinigus, mes prarandame perspektyvą, nes tiesiog nejudame į priekį, o grimztame pelkėje.
Sakote, nieko baisaus, turime tų pinigų, tačiau realiai jų kiekis baigtinis net ir be saiko skolinantis. Todėl nesipiktinkite, kad pensijinį amžių greitai padidins iki 70 metų. Valstybė, kuri gyvena atsipalaidavusi, tiesiog negali išlaikyti tiek neefektyvių struktūrų, kiek turi dabar. Apie pensininkus net kalbėti neverta.
