Visų pirma, todėl, jog Švedijos politikai gerai supranta dabar vykstančius geopolitinius procesus, tikrąsias Rusijos agresijos prieš Ukrainą priežastis, visuomet stipriai ir nuosekliai palaikė Europos Sąjungos plėtrą, taip pat ir mus, prieš ketvirtį amžiaus vieningai siekusius narystės Bendrijoje. Švedai visuomet buvo ir Rytų partnerystės politikos šalininkai, iniciatoriai bei aktyvūs veikėjai.
Net ir gerokai anksčiau nei kitų Europos šalių pradėtas žaliosios energetikos kursas ir visiškas iškastinio kuro atsisakymas liudija apie strateginį švedų mąstymą ir suvokimą, jog tai mažina ir galiausiai visiškai panaikina pavojingą bet kokią priklausomybę nuo Rusijos išteklių ir ne tik.
Antra, iš esmės pasikeitus geopolitinei situacijai, šalis sugebėjo greitai atsisakyti šimtmečius trukusios neutralumo politikos ir priimti sprendimą stoti į NATO, savotiškai paskatinusi tai padaryti ir Suomiją (abiejų šalių politikai visuomet tvirtindavo, kad jei ir stos į Aljansą, tai kartu), kas reikšmingai sustiprina NATO, ypač – Baltijos jūros regione. O tai jau gyvybiškai svarbu ir Lietuvai bei kitoms Baltijos valstybėms.
Trečia, nors pirmininkaujanti Sąjungai valstybė daugelio požiūriu tėra moderatorė tarp Briuselio ir šalių narių, iš tiesų ji turi galimybes ne tik formuoti darbotvarkę, bet ir kreipti Europos Sąjungos šalių pastangas šiuo metu reikalinga linkme: ne tik išsaugoti konsensusą Ukrainos pagalbai, bet visa tai dar ir sustiprinti.
Todėl ir tarp keturių Švedijos pirmininkavimo prioritetų Europos saugumas ir jos vienybė yra pirmoje vietoje, toliau – konkurencingumas, suprantama, žalioji energetika bei demokratinės vertybės. Švedijos Ministras Pirmininkas Ulfas Kristerssonas savo kalboje šalies parlamentui pripažino, jog švedams tenka pirmininkauti Europos Sąjungai ypač sunkiu bei saugumo iššūkių kupinu metu, todėl ir pagrindinis uždavinys yra išsaugoti Bendrijos vienybę, remiant Ukrainą.
Švedija ir pati šiuo metu tampa viena didžiausių karinės bei ekonominės paramos Ukrainai teikėjų. Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Kyjive apsilankęs Švedijos užsienio reikalų ministras Tobias Billstromas paskelbė apie rekordinio dydžio paramą Ukrainai: „mes atvežėme patį didžiausią mūsų santykių istorijoje paramos paketą“.
Šiame pakete pirmiausia taip reikalingos Ukrainai oro gynybos sistemos, o bendra paketo vertė viršija 270 mln eurų. Be to, švedų parlamentas paragino vyriausybę suteikti Ukrainai galimybę įsigyti švediškų naikintuvų.
Švedų politikai puikiai supranta, kad šiuo metu tik amunicijos (nors tai irgi svarbu) kovojančiai Ukrainai nepakanka, o oro gynybai naikintuvų ypač stinga.
Kitaip sakant, Europos Sąjungai pirmininkaus šalis, gerai suvokianti visus Europą apgulusius iššūkius, kaip, reikia pripažinti, ir prieš tai pirmininkavusi Čekija. Švedijos paskelbtieji prioritetai – visas jų pirmininkavimo planas – yra gerai apgalvoti ir paruošti, neabejoju, darbas vyks konstruktyviai, skandinaviškai santūrioje atmosferoje.
Nors patys švedai ir galvoja, anot jų Europos studijų centro direktoriaus Gorano fon Sydow, jog „iššūkis būtų palyginti nepatyrusi Vyriausybė“. Tačiau kai kuriais atvejais tai gali tapti ir privalumu, nes jų gali ir nekaustyti būdingi europiečiams apsidraudimai bei neryžtingumas.
Lietuvoje tarsi ir pakankamai patyrę politikai valdžioje, tačiau jų nesuvienijo nė viena po kitos ištikusios įvairios krizės, net pati didžiausia iš jų – karas Ukrainoje. Pliekiamasi dėl kiekvienos oponentų frazės, institucijos smulkmeniškai stumdosi dėl įtakos, kuri tik silpnėja, nes nedirbama kartu. Partijos ne tik nesugeba sutarti dėl užsienio politikos bent jau pagrindinių gairių, bet kai kurios net pareiškė, jog toks susitarimas apskritai nereikalingas.
Dar būtų pusė bėdos, jeigu tai būtų tik apgailėtinas užsienio politikos niuansų nesupratimas. Bet kuriuo atveju, kakofonija užsienio politikoje yra žalinga, o už tai atsakingieji privalo peržengti savo ambicijas Lietuvos interesų labui, kad pradėtų veikti kartu, kas tik ir gali užtikrinti šalies užsienio bei saugumo politikos efektyvumą. Šiemet vyksiantis NATO viršūnių susitikimas Vilniuje to tikrai pareikalaus.
Prieš beveik 10 metų Europos Sąjungai pirmąsyk pirmininkavo Lietuva; beje, Švedija tai daro jau trečią kartą. Lietuvos pirmininkavimo metu, skirtingai nei šiandien, šalies politikai, nepaisydami prieštaravimų ir konkurencijos, tvirtai laikėsi sutartų užsienio politikos krypčių. Tarp Lietuvos pirmininkavimo prioritetų, kaip pamename, buvo ryškus Rytų partnerystės akcentas, o 2013-ųjų pabaigoje Vilniuje įvyko tolimesnę Europos raidą stipriai paveikęs Rytų partnerystės viršūnių susitikimas.
Per jį Sakartvelo ir Moldovos vadovai pasirašė asociacijos su Europos Sąjunga sutartį, o prorusiškas tuometis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius tai padaryti atsisakė, kas tik pastūmėjo ukrainiečius atsisakyti jo paties ir ryžtingai pasukti europiniu keliu.
Reikia tikėtis, jog Švedijos pirmininkavimas bus naudingas Ukrainai ir spartinant integracinius Europos Sąjungos narystės sprendimus, nors šio klausimo tiesiogiai pirmininkavimo darbotvarkėje ir nėra. Tačiau tai nevyks savaime, reikės dar daugiau pačių ukrainiečių, kurie teigia įvykdę apie devynis nuošimčius narystės reikalavimų, pastangų. Taip pat realios Lietuvos, kitų Europos Sąjungos šalių diplomatinės bei politinės paramos.
Simboliška, jog Švedijos, Ukrainos, o taip pat ir visos Europos Sąjungos vėliavų spalvos tos pačios – mėlyna ir geltona, – nors apskritai per du šimtus pasaulio valstybių vėliavos turi kone 500 spalvų bei atspalvių. Vėliava šiuo metu ukrainiečiams turi ypatingą reikšmę, kaip, tikiu, ir visiems europiečiams.
Ji simboliškai liudija neginčijamą šios tautos priklausymą Europai. Tačiau svarbiausias klausimas tebekybo: ar Švedijos pirmininkavimo Europai pusmečio pakaks karui Ukrainoje užbaigti?
