Įtikinamesniuose pasakojimuose įvykių eiga nėra iš anksto nulemta, šalutiniams įvykiams suteikiamas didesnis vaidmuo, o galutinis rezultatas yra laimingas atsitiktinių įvykių susijungimas. Ne visi SSRS vadovai turėjo būti stalinai ir berijos, bet Gorbačiovo atėjimas į valdžią buvo visiškai neprognozuojamas ir privedė prie imperijos griūties. Galime klausti, kaip JAV būtų reagavusi į Rusijos antpuolį prieš Ukrainą, jei Donaldas Trumpas būtų buvęs perrinktas per 2020 m. JAV prezidento rinkimus.
JAV ir Lietuvos santykius galima suskirstyti į tris etapus. Pirmojo pasaulinio karo metu JAV neskyrė pirmenybės Lietuvos interesams. 1918 m. sausį JAV prezidentas Woodrow Wilsonas paskelbė savo garsiuosius Keturiolika punktų, kuriuose piršo naują politiką, grindžiamą laisva prekyba, atvirais susitarimais, demokratija.
Paplitusi nuomonė, kad jis skelbė tautų laisvo apsisprendimo teisę. Įspūdis nėra tikslus.
Nors buvo pabrėžta, jog turi būti sukurta nepriklausoma Lenkijos valstybė, šeštame punkte buvo teigiama, kad „Visos užsienio valstybių kariuomenės turi būti išvestos iš Rusijos teritorijos; Rusijai turi būti sudarytos sąlygos laisvai bendradarbiauti su kitomis valstybėmis, pasirinkti vidinės politikos kryptį, ateityje užtikrinti jai kvietimus į laisvų tautų sąjungas bei suteikti teisę į bet kokią pagalbą.“
Kitaip tariant, buvo pasisakoma už carinės Rusijos atkūrimą su viltimi, kad nuslopinus bolševikus ji vėl įsitrauktų į karą su kaizerine Vokietija.
Lietuvos likimas buvo paliktas Rusijos rankose. Baltiesiems galutinai pralaimėjus, Vašingtonas neatmetė galimybės, kad Lietuva bus sujungta ar prijungta prie Lenkijos. Nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo trečiasis variantas.
Dviprasmiška JAV nuostata Lietuvos atžvilgiu išreiškiama 1922 m. liepos 28 d. tekste, kuriame Vašingtonas de jure ir de facto pripažino ne Lietuvos valstybę, bet jos vyriausybę. Tekste teigiama, kad „Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybės yra svarbiųjų Europos valstybių pripažintos de jure arba de facto ir užmezgusios santykius sutartimis su savo kaimynais.
JAV vyriausybė, suteikdama joms pripažinimą, iš savo pusės priima dėmesin, kad šios vyriausybės faktiškai egzistuoja pažymėtinai ilgą laiką ir sėkmingai savo sienose išlaiko politinį ir ekonominį pastovumą <...> Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybės yra savo tautų pastatytos ir remiamos“.
Nutarimą pripažinti Lietuvos vyriausybę, o ne valstybę, veikiausiai lėmė tai, kad Lietuvos sienos dar nebuvo galutinai nustatytos (tuo metu Klaipėdos kraštas nebuvo prijungtas prie Lietuvos), dar nebuvo aišku, ar bus pasiektas susitarimas su Lenkija.
Per likusį pirmosios nepriklausomybės laikotarpį santykiai buvo formalūs ir korektiški. JAV laikėsi izoliacionistinės politikos, dideli atstumai ribojo prekybą, o griežti imigracijos apribojimai trukdė plėtoti glaudesnius ryšius.
Antrasis etapas buvo sovietmetis. Praėjus vos mėnesiui po sovietų okupacijos 1940 m. einąs valstybės sekretoriaus pareigas Sumneris Welles‘as paskelbė, kad Baltijos šalys buvo prievarta aneksuotos, kad „JAV žmonės priešinasi grobuoniškai veiklai, nesvarbu, ar ji vykdoma naudojant jėgą, ar grasinant jėga.
Okupacijos nepripažinimas išliko JAV oficiali pozicija 51 metus. Stalinas negailėjo pastangų užtikrinti, kad didžiosios Vakarų valstybės pripažintų prieškarinę okupaciją. 1941 m. gruodžio viduryje, kai Vermachtas buvo vos 100 km. nuo Maskvos ir grėsė rimta tikimybė, kad šturmuos miestą, Stalinas primygtinai reikalavo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus Anthony‘io Edeno, kad Londonas pripažintų SSRS sienas tokias, kokios jos buvo Vokietijos invazijos pradžioje, taigi visas teritorijas, kurias Maskva aneksavo 1939–1940 m. Stalinas aiškino, kad plebiscitai Baltijos šalyse parodė, kad didžioji dauguma gyventojų balsavo už inkorporaciją.
Vašingtonas atlaikė atkaklų Maskvos spaudimą, o jos nepripažinimo politika tapo norma, kurios laikėsi dauguma kitų šalių. Tik kelios valstybės, kaip Švedija, nusilenkė Kremliaus valiai.
Simbolinis momentas buvo svarbus, bet būta labai realių pasekmių. Apie 60 tūkst. į Vokietiją pasitraukusių lietuvių išvengė repatriacijos į Sovietų Sąjungą ir jos lagerius. Pasisekė užtikrinti Lietuvių diplomatijos personalo darbo tęstinumą, išspręsti atstovybių finansines problemas. Ko gero svarbiausias laimėjimas buvo tai, kad JAV visuomenė įsisąmonino Baltijos šalių išskirtinumą (angl. Baltic exceptionalism), kad šitos šalys nepriklauso SSRS, bet turi teisę atkurti savo suverenumą. Tas specialus statusas veikė ir Vašingtoną, ir Maskvą, griūnant sovietų imperijai.
Savo knygoje At the Highest Level (iš angl. – Aukščiausiame lygyje) šio proceso kronikininkai Michaelas Besschlossas ir Strobe‘as Talbotas rašė, kad per savo pirmąjį aukščiausio lygio susitikimą Maltoje 1989 m. gruodį prezidentas George‘as Bušas ir Michailas Gorbačiovas „ėmėsi jautriausio ir prieštaringiausio darbotvarkės klausimo – Baltijos šalių likimo.“ Gorbačiovas aiškino, kad Maskva nepakęs vienašališkų veiksmų, atsiskyrimas nebus nei lengvas, nei greitas, Bušas – kad JAV niekuomet nepripažino aneksijos, norėtų matyti šias šalis nepriklausomas, bet jei Maskva nesigriebs smurto, kuris sukeltų antisovietinių jausmų audrą JAV, Vašingtonas nejudins nepriklausomybės klausimo. Šis pirmas ir nepaviešintas susitarimas nustatė bendrą politiką Baltijos šalių atžvilgiu. Bušas vengė bet kokių veiksmų, kurie būtų padidinę tikimybę, jog reakcionieriai pašalins Gorbačiovą, o Gorbačiovas nemėgino smurtu nuslopinti Baltijos šalių veržimosi į laisvę. Verta prisiminti, kad JAV gerokai griežčiau reagavo į smurtą 1991 m. negu į įvykius Tbilisyje 1989 m. ar Baku 1990 m. sausį.
Per pastaruosius trisdešimt metų Lietuva pirmą kartą turi normalius dvišalius santykius su JAV, kartu dalyvauja įvairiose tarptautinėse organizacijose, derina diplomatines iniciatyvas. Santykiai tik gerėja, o ypatingas Lietuvos palankumas JAV yra akivaizdus. Kilus nesutarimams tarp JAV ir Europos Sąjungos (ES), Lietuva beveik be išimčių palaiko Vašingtoną, ar tai būtų dėl prekybos su Kinija bei Rusija, ar moderniųjų technologijų pardavimo Kinijai ribojimo, ar savarankiškesnės Europos gynybos politikos. JAV, skirtingai negu Vokietija, Prancūzija, beveik niekada nesulaukia kritikos, tik prezidentė Dalia Grybauskaitė drįso kritiškai vertinti kai kuriuos Vašingtono nutarimus ir žingsnius. Ir tai nepaisant to, kad ES labiausiai prisidėjo prie Lietuvos ir jos gyventojų gerovės augimo, suteikia daugiausia ūkinės paramos, finansuoja įvairius projektus, reikšmingai papildo Lietuvos biudžetą.
JAV liks ypač svarbi Lietuvai, kol bus rūpinamasi dėl saugumo ir nuogąstaujama dėl galimos Rusijos agresijos. JAV yra ir liks Lietuvos saugumo garantas. Suprantama, kad saugumo sumetimais Lietuva visada šliesis prie Vašingtono, bet ištikimybė parodoma ne tik besąlygišku palaikymu.
