O dabar – nebegalima. Daug ko negalima, daug kas per tuos dešimt karo mėnesių pradingo kaip miražas. Tačiau atsirado kitų alternatyvų. Pavyzdžiui, yra kur išlieti savo juodą agresiją. Anksčiau tekdavo buitiškai daužyti žmoną, vaikus ir sugėrovų snukius. Dabar viskas legalu – tereikia užsirašyti ir pavažiuoti traukiniu į Pietus. O jau ten – žudyk ir kankink, prievartauk, plėšk. Tik nedainuok apie tai, ar rusai nori karo.
Jau pusę metų Bachmutą ir aplinkinius Ukrainos miestelius šturmuojantys mėsos ešelonai užklojo laukus lavoniena. Jie nerenka savų nukautųjų. Išties – kokie ten savi? Zekai, žmogžudžiai ir banditai, Prigožino surinkti Rusijos kalėjimuose ir pasiųsti į pragarą anksčiau laiko. Po 500–600 nukautųjų per dieną – į Z armijos nuostolių sąrašą, kuris gruodį perkopė šimtą tūkstančių. Tai daugoka net Rusijos masteliais, nors ten aukų niekas neskaičiuoja.
Vis dėlto, artėjant pirmosioms karo metinėms jie kažką vis tik ėmė suprasti. Minus šimtas tūkstančių per dešimt mėnesių. Ukrainiečių ginkluotė dabar – dar efektyvesnė ir kerta kaskart vis skaudžiau. Vadinasi, kitų metų viduryje bus jau minus du šimtai tūkstančių. O kur dar tie šimtai tūkstančių pabėgusiųjų į užsienį? Vadinasi, nuostoliai kitąmet pasieks pusę milijono, ir tai – ne riba. Maža to – žūva jauni arba vidutinio amžiaus vyrai. Reproduktoriai, kurių toje prasigėrusioje ir išvogtoje šalyje trūko jau iki karo.
Velniop tą šeimų laimę! Bet kas gi kariaus?
Todėl gruodį ministerija skubiai sukurpė Sveikatos įstatymo pataisą, kuria vadovaujantis visi šauktiniai gali nemokamai gauti spermos banko paslaugas. Kitaip tariant, prieš išsiųsdami eilinį orkų ešeloną į Ukrainą, liepia pasmaukyti virš menzūros, kad būsimai našlei liktų keletas vilties lašų. Ir šansas pratęsti giminę. Viskas pagal maršalo Žukovo priesakus: tegu miršta, bobos dar prigimdys.
Štai taip, su nuleistomis kelnėmis ir menzūra virpančiose rankose – pirmyn į mūšį. Už motušę Rusiją! Už dėdės Vovos kliedesius ir suvarpytą Rogozino pasturgalį.
Šį karo epizodą būtų galima palaikyti eiline buko režimo nesąmone ar desperacijos ženklu, tačiau taip nėra. Tai – didžiojo ir visai ne slapto plano dalis. Ar suprantate, ką reiškia šita jų užsišaldymo akcija? Jei taip, paaiškinkite visiems savo draugams, kurie gyvena į Vakarus nuo Lenkijos ir dabar mėgaujasi tarpušvenčio užmarštimi. Tai – vienas tų simbolių, apibrėžiančių nelabai tolimą Europos ateitį.
Šiemet sausį, iki karo pradžios likus mėnesiui ir dviem dienoms, komentare „Delfi“ rašiau apie tai, kad Rusijos režimas jau parengė mases kruvinam konfliktui. Tuomet man atrodė akivaizdu, kad plataus masto invazija – neišvengiama, o rusų pasisakymai interneto forumuose ir komentarų skiltyse leido numatyti ir tolimesnius šio karo scenarijus.
Ten buvo dvi nuotaikų kryptys. Pirmoji (didžiausia) – paversta zombiais, pasiruošusiais žygiuoti ir daryti viską, ką tik lieps valdžia. Kita, tyliai kenčianti dalis – tarsi nusišalinusi nuo to, kas vyksta jų valstybėje. Tie žmonės mąstė ir kalbėjo taip, tarsi iš anksto norėtų atsiriboti nuo režimo veiksmų. Jie atsisakė prisiimti moralinę atsakomybę už jau nutikusius ir dar tik bręstančius įvykius. Visa tai kartu su augančiais represijų ir neteisėtumo lūkesčiais psichologine prigimtimi labai priminė nuotaikas Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Tačiau viskas buvo gerokai blogiau nei Trečiojo reicho laikais.
Po žaibo karo nesėkmės ir virtinės kitų pralaimėjimų paskelbta mobilizacija patvirtino šias prognozes: zombifikuota dalis kaip galvijai klusniai patraukė mirti į frontą. O tie nusišalinusieji spruko į užsienį – šimtai tūkstančių rusų išsaugojo gyvybes ir teisę dainuoti apie tai, kaip jie nenori karo.
Tačiau kritinė masė likusiųjų yra valdomi TV nuotolinio pultelio paspaudimais. Pašauks į faršo ekspresą – žygiuos ir mirs. Paskelbs, kad nugalėjo Ukrainą – tikės ir švęs pergalę. Tačiau yra ir kitų scenarijų. Pavyzdžiui, pradėti šventąjį karą prieš Šėtoną. Tai yra – mus, tuos, kurie padeda Ukrainai. Ar šiaip gyvena per gerai.
Pažvelkite į tą rusų močiutę sovietinio daugiabučio kieme. Prekiautų sau bandelėmis stotyje ar ką? Bet ne – jai zombių dėžė liepia iš popieriaus gaminti balistinės raketos modelį, rišti jį ant senos mašinos ir užrašyti „Sarmat – į Vašingtoną“. Suprask, mūsų atominėmis bombomis – į demonų lizdą.
Taip ten viską suvokia milijonai gyventojų. Ir jeigu dėdė Vova pasakys, kad metas viską baigti – jie nuoširdžiai apsidžiaugs, kad pagaliau bus sunaikintas Didysis Blogis. Tiksliau – planeta, kurioje nebeliko vietos Rusijai. Švęs, net žinodami, kad jie patys netrukus bus išgarinti su visais savo nevykusių, pilkų, liūdnų gyvenimų pėdsakais. Nes šventame kare tenka mirti už idėjas.
Net jeigu dėdė Vova kurį laiką nesiryš visko šitaip užbaigti, šaldytuvuose saugoma orkų sėkla reiškia jų pasiryžimą eiti iki galo. Rusija – ne Iranas ir ne Šiaurės Korėja, nors panašumų daug. Tai – karo dievo gentis, kuriai organizuotas smurtas visais laikais buvo svarbiausia saviraiškos dalis. Nuo imperijos kaimynų žemių grobimo – iki kaimo bernų muštynių su grandinėmis ir lazdomis. Kai nacija niekur kitur negali savęs įprasminti, lieka tik pagieža ir kraujo troškulys.
Mes tai suprantame. Tačiau mūsų draugams Vakaruose vis dar atrodo, kad šitos ordos galima kažkaip išvengti žarstant žarijas svetimomis rankomis. Dalijant porcijomis ginklus: kad Ukraina nepralaimėtų, bet jokiu būdu ir nelaimėtų. Bent kol kas, kai dar nėra sugalvota, ką daryti toliau.
Atsargus, civilizuotų žmonių planas. Bet yra vienas trūkumas. Atėjus laikui niekas NATO šalių nepaklaus, ar jos pageidauja įsitraukti, o gal dar norėtų ramiai palūkėti nuošalyje? Jos bus įtrauktos tada, kai tai nuspręs spermos banko prezidentas. Tada Aljansui beliks reaguoti ir pripažinti dar sykį suklydus, nes tankų ir gerųjų raketų gavusi anksčiau Ukraina būtų sumušusi ordą ten, kur viskas prasidėjo.
Tačiau Europoje seniai nebuvo karo. Niekas nenori, kad jis sugrįžtų. Lygina Putiną su Hitleriu, rusus su ano meto vokiečiais nesuvokdami, kad tai – tik savęs guodimas. Anoji Vokietija, nors ir fanatiko užgrobta, vis tik buvo civilizuota tauta, kuri per kraują, gėdą ir atgailą susigrąžino vietą istorijoje. Tuo tarpu dabar pasaulis stovi kraštutinio ciniško blogio akivaizdoje. Laukia stebuklo. Gal viskas ten ir pasibaigs? Galbūt kažkaip rusai susitvarkys su savo pamišėliu? O mes viską paremsime iš nuotolio, įgelsime sankcijomis ar dar kažkaip. Juk XXI amžiaus žmogui karo sąvoka apskritai yra atavizmas.
Deja, tokio scenarijaus tikimybė nėra didelė, o negydoma žaizda plečiasi. Kol tenka amputuoti visą galūnę. Žinoma, jei chirurgas spėja tai padaryti laiku. Šis karas – jau ne Ukrainos. Tai – egzistencinis iššūkis Vakarams, kuriuos anie laiko Šėtono imperija. Jie liko civilizacijos patvoryje, tačiau pavėsis puikiai tinka piktžolėms. Jie iš menzūrų perės kareivius, gamins kreivas raketas ir kaip juodi ratilai plūs šviesos tvirtovių link. Kol nebus galutinai sumušti.
Taip jau buvo iki mūsų – daugybę kartų. Iki šiol skaitėme tai kaip kvapą gniaužiančias istorijas. O dabar patys jose apsigyvenome. Ir visa širdimi trokšdami taikos turime ruoštis karui.
