Prieš daug metų prancūzų futbolininkas Eric Cantona, kuris buvo dar ir poetas, kalbėjo apie jį puolančią žiniasklaidą: „Kai žuvėdros seka paskui žvejybinį laivą, jos taip daro manydamos, kad joms mėtys sardines”. Ne visi žurnalistai tada suprato kandžią ironiją.
Su Jagelavičiūte buvo panašiai: ji buvo savo kartos ikona, simbolis ir krikštamotė, paskui ją sekė dešimtys tūkstančių, ir iš daugumos tų žmonių neprotinga būtų tikėtis geros valios. Senovės Romoje buvo tokia profesija: gladiatoriai. Net ir patys populiariausi žinojo, kad minia, kuri tave garbina, labai džiaugsis, kai tu pralaimėsi.
Agnę sekiojo minios, kaip tos žuvėdros: žinojo, kad jei palauksi, ateis tas momentas, kai ji paslys ir kai galima bus pulti prie mėtomo skandalų ir apkalbų davinio.
Minios ir populiarumo tokios taisyklės. Kuo labiau tau ploja, tuo lengviau išduoda, ir trypia su pasimėgavimu. Tai ne mūsų laikų yda ir ne Lietuvos išskirtinis bruožas. Taip buvo Antikoje, Viduramžiais, per Renesansą ir šiais laikais. Minios žmonės lengvai susižavintys, kaip maži šuniukai, ir žiaurūs, kaip vaikai mokykloje, kurie gali pulti ir tyčiotis, pajutę savo jėgą ir tuo aršiau puola žmogų, kuo jis stipresnis autoritetas buvo praeityje.
Tapusi garsenybe per realybės šou, Agnė Jagelavičiūtė puikiai žinojo, kad jos visas gyvenimas yra reginys su nuožmiomis taisyklėmis. Tu gali žongliruoti ore peiliais ir deglais, ir visi plos ir šauks susižavėję. Bet tuos pačius peilius susmeigs tau ir svilins tais pačiais deglais, kai ateis laikas.
„Sėdėdamas su mokiniais už stalo, Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“ Agnė taip negalėtų pasakyti, nes ten tikrai būtų ne vienas ir ne vienas šimtas. Jei ji šiandien galėtų eiti ir skaityti beširdes žinutes, kurios po pranešimais apie jos mirtį krito ne kaip gėlės ant kapo, o kaip bejėgio purvino pykčio ir pavydo grumstai, tikrai nepatingėtų atsakyti daugeliui, turbūt nelabai matuodama tono.
Jagelavičiūtė buvo įkaitė tų pačių dalykų, kurie traukė tūkstančius: emocijų negniaužimo, drąsos, ryžto keiktis, kai norisi keiktis, ir atvirai pykti, kai pikta. To jai pavydėjo daugelis, nes dėl patogumo ar iš baimės paprasti žmonės vengia aštrių kampų, konfliktų, abrazyvaus ir deginančio santykio su snaudžiančia ir nykia aplinka.
Skruzdėlynui nepatinka, kai ateina ir jį sugriauna. Bet griovėją, dievaži, prisimena ir gerai pažįsta visos skrudzdėlės.
Jagelavičiūtė nevengė triukšmo ir pakelto balso, tačiau jai niekada nebuvo malonu, kai ją matė tik kaip skandalistę: ji buvo menininkė ir turėjo gerą skonį, smalsumą, išsilavinimą ir dėmesį kitiems. Tai, kad ji sėkmingai baigė Vilniaus dailės akademiją, mokslo įstaigą, kuri tradiciškai turi daugiau patirties gesinti talentus, negu juos puoselėti (sakau taip, nes man tikrai ten nėra ką prarasti), pasako labai daug apie jos jėgą ir užsispyrimą.
Tie, kam rūpi šiandien kalbėti apie tai, kaip Agnė Jagelavičiūtė savęs nesaugojo, bus formaliai teisūs, bet čia tas pats, kaip kalbėti apie traumas sporte: tokie žmonės, kaip ji, gydosi ne visada tinkamiausiais vaistais.
Cheminio sprendimo dvasinėms problemoms nėra, ir tai yra žinoma tiesa, tačiau kaip tai paaiškinti žmonėms, kurie basi vaikšto peilių ašmenimis ir kurių didžiausias rūpestis paprastai yra ištverti iki vakaro, nes tik miegas duoda šiek tiek lauktos tamsos ir tylos, kai aplink vien ryškios šviesos ir kurtinantys garsai.
Geriausią tekstą Agnei palydėti tikriausiai būtų surašiusi ji pati (užsirašau atmintinę: turiu pats iš anksto pasirašyti sau nekrologą, jei noriu, kad tekstas būtų tiksliai toks, kokio reikia). Jos humoras padėtų jai pasišaipyti iš visų pavėluotų rekomendacijų, kaip jai reikėjo elgtis, kad būtų likusi su mumis, ir, manau, pasidžiaugtų, kad pavyko išeiti jaunystėje ir neteks kovoti su amžiumi, kurio, antra vertus, ji visai nebijojo. Širdyje buvusi paaugle, tokia ir bus prisiminta.
Žmonės įsirėžia atmintyje pagal ryškiausius savo gyvenimo momentus. Niekas nepaneigs, kad Agnė Jagelavičiūtė jų turėjo daugiau negu vieną ir daugiau negu vieną šimtą. Pilka asmenybe jos tikrai niekas nepavadins, nebent norėtų būti jos asmeniškai iš ano pasaulio būti pasiųstas rusiško laivo kryptimi.
