Žinoma, ne visa rusų intelektualinė opozicija yra Izengarde su Sarumanu. Bet tikrai nemaža ir gerai girdima jos dalis yra būtent ten. Tai – ne sąmokslo teorijos išvada, o viešai prieinamos informacijos analizės rezultatas.

Tam, kad tuo įsitikintume, pakanka įdėmiau pasiklausyti, kokius naratyvus skleidžia ir ką sau leidžia tokie gerai žinomi Rusijos opozicinės žiniasklaidos veidai, kaip, tarkime, Aleksejus Venediktovas arba Aleksejus Pivovarovas.

Primenu, kad Venediktovas daug metų buvo radijo „Echo Moskvy“ vadovas, o Pivovarovas nuo 2016 metų vadovavo televizijos kanalui RTVI, iš kurio pasitraukęs pastaruoju metu užsiima kūryba savo „YouTube“ kanale „Redakcija“.

Kaip tik šią savaitę pasirodė jo laida „Kodėl Latvija, Lietuva ir Estija yra kiečiausios Rusijos priešininkės“. Joje kalba ir Pivovarovas, ir Venediktovas. Visa laida yra kone vadovėlinė priemonė norint paaiškinti Putino oponentų santykio su tiesa ir tikrove ypatumus. Ypatumus, kurie leidžia kalbėti apie dviejų tvirtovių – Saurono ir Sarumano – artumą.

Laidos įžangoje Pivovarovas kalba apie „sudėtingus santykius“ tarp Rusijos ir Baltijos valstybių. Šie santykiai, anot jo, sudėtingi dėl dviejų priežasčių. Pirma – tai Baltijos valstybių gyventojų trauminė patirtis, atsiradusi todėl, kad Stalino laikais šios valstybės buvo „prijungtos“ prie SSRS. Antra – rusakalbių mažumų teisių problema ir „fašizmo herojizavimas“.

Nesakoma, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos SSRS. Suraitoma frazė apie lietuvių, estų ir latvių „trauminę“ istoriją. Suprask – šitie žmonės traumuoti. Galimai neadekvatūs. Problema – ne okupacija, o trauma tų, kurie jaučiasi buvę okupuoti.

Vien ši įžanga spinduliuoja imperiniu šovinizmu ir propagandinėmis gudrybėmis. Nesakoma, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos SSRS. Suraitoma frazė apie lietuvių, estų ir latvių „trauminę“ istoriją. Suprask – šitie žmonės traumuoti. Galimai neadekvatūs. Problema – ne okupacija, o trauma tų, kurie jaučiasi buvę okupuoti.

Čia pat pakišama antra problema: jie skriaudžia rusus ir herojizuoja nacius. Šitą pasakos dalį nuolat girdime iš Putino Rusijos. Tad 50 proc. Pivovarovo įžangos apie santykius tarp Rusijos ir Baltijos valstybių yra gryna Putino propaganda, o kiti 50 proc. – „softas“ apie traumuotus gyventojus – yra papurenta dirva tolesniems išvedžiojimams.

Ir tikrai – toliau prasideda dar įdomesni, jei taip galima sakyti apie Saurono propagandos sarumanišką versiją, dalykai. Ekrane pasirodo daugeliui puikiai pažįstama Venediktovo šukuosena, ir iš jos epicentro sklinda štai tokie teiginiai:

„Egzistuoja imperininko kompleksas ir egzistuoja, kaip čia pasakius, kolonijos kompleksas. Ir, žinoma, jis [kolonijos kompleksas] prisidėjo prie kanalo ‚Dožd‘ istorijos, problemos, kai Latvijoje bet kuris rusas įtariamas imperiškumu, iš kiekvieno ruso laukiama imperiškumo.“

Ši Venediktovo mintis logiškai pratęsia Pivovarovo įžangą: istoriškai traumuoti Baltijos šalių gyventojai turi psichikos arba mąstymo sutrikimą – „kolonijos kompleksą“; „kietą“, kaip skelbia Pivovarovo laidos pavadinimas, priešiškumą Rusijai lemia būtent šis lietuvių, latvių ir estų kolonijinis kompleksas.

Pažiūrėjęs tik apie 15 proc. Pivovarovo laidos žmogus jau yra gavęs svarbių žinių: latviai, lietuviai ir estai nemėgsta rusų, nes yra traumuoti ir kompleksuoti, myli vokiečių nacius ir dėl šių savo būdo bruožų griežčiausiai Europoje pasisako už sankcijas Rusijai.

Bet tai dar toli gražu ne viskas. Prasidėjus septintai laidos minutei, nuskamba štai toks laisvos ir be galo opozicinės Putinui rusų žurnalistikos teiginys: Baltijos valstybėse esama „bendro politinio konsensuso“, kurio logika skelbia, jog „visi Rusijos piliečiai atsakingi už savo vyriausybės veiksmus.“

Šiam teiginiui patvirtinti ekrane vėl pasirodo Venediktovas ir porina: „Kai aš kalbuosi su savo kolegomis iš Lietuvos, rečiau – Estijos, aš jiems sakau: juk jūs negalite aiškinti, kad visiškai pritariate viskam, ką daro jūsų prezidentas arba ministras pirmininkas. Tarkime, kai jums kelia tansporto paslaugų kainas. Juk jūs to nepalaikote. Neteisinga kiekvieną rusą tapatinti su Rusijos vyriausybės politika.“

Kariaujančios valstybės veiksmų palyginimas su transporto kainų reguliavimu – stipru, be abejo. Bet Venediktovo formulė „netapatinkime su vyriausybe“ iš esmės verstų pripažinti, kad Rusijoje apskritai nėra tokio daikto kaip pilietybė su visomis iš jos plaukiančiomis piliečio pareigomis ir teisėmis.

Jei jūs įgyvendinate savo kaip piliečio teises ir pareigas, tai negalite būti visiškai neatsakingas už tai, ką daro jūsų valdžia. Įgyvendindamas piliečio teises ir pareigas bei pasirinkęs taikaus sugyvenimo kelią, jūs asmeniškai prisidedate prie to, kad jūsų valdžia teisėtai egzistuotų, o prisidėdamas prie to, kad ji egzistuotų, jūs suteikiate jai galimybę veikti.

Nes jei jūs įgyvendinate savo kaip piliečio teises ir pareigas, tai negalite būti visiškai neatsakingas už tai, ką daro jūsų valdžia. Įgyvendindamas piliečio teises ir pareigas bei pasirinkęs taikaus sugyvenimo kelią, jūs asmeniškai prisidedate prie to, kad jūsų valdžia teisėtai egzistuotų, o prisidėdamas prie to, kad ji egzistuotų, jūs suteikiate jai galimybę veikti.

Bet ne tai svarbiausia. Visi puikiai suprantame, kad tapatinti žmogų su jo valdžios veiksmais būtų neteisinga. Tačiau sakydamas, kad „neteisinga kiekvieną rusą tapatinti su Rusijos vyriausybės politika“, Venediktovas užsiima sofistika ir paprasčiausiai manipuliuoja auditorija.

Nes tai, apie ką jis kalba, nėra visų rusų tapatinimas su vyriausybe. Nei licencijos atėmimas iš „Dožd“, nei rusų turistų neįleidimas į kurią nors Europos šalį neplaukia iš rusų tapatinimo su jų vyriausybe. Venediktovas tiesiog subtiliai apgaudinėja auditoriją, piršdamas jai šį savo paties išgalvotą „tapatinimo“ vaizdelį.

Maža to, „Dožd“ žurnalistas, dėl kurio kilo aptariamoje laidoje minimas skandalas, pats tapatinosi su rusų kareiviais, einančiais žudyti ukrainiečių. Degė noru padėti „saviškiams“. Jei jis tapatinasi su rusų kariuomene, kuri vykdo Rusijos politinės vadovybės įsakymus, tai kaip galima šioje situacijoje visiškai atskirti kariuomenę palaikantį žurnalistą nuo to, už ką ši kariuomenė kariauja ir kieno įsakymus vykdo?

Toliau Pivovarovo laidoje aiškinama, esą tarp Lietuvos ir Rusijos nebuvo didesnių įtampų ir kad Lietuva neturėjo Rusijai jokių rimtesnių pretenzijų iki pat Sakartvelo užpuolimo 2008 m. Karo metu, kaip teigiama laidoje, valstybių santykiai atšalo, bet jau 2010 m. esą vėl atšilo ir išliko šilti iki pat 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą.

Kaip tariamo santykių atšilimo kaltininkas laidoje rodomas ir trumpai kalbinamas Andrius Kubilius. Jis aiškiai sako: „Neprisimenu jokio atšilimo.“ Jis ir negalėjo prisiminti to, ko nebuvo. Maža to, dar prieš Rusijos ir Sakartvelo karą – 2007-aisiais – Kubilius ir jo vadovaujama partija patvirtino dokumentą, kuris vadinasi „Rusijos sulaikymo strategija“.

Kai tarp valstybių nėra jokių rimtų įtampų ir problemų, kaip kad meluojama Pivovarovo laidoje apie Lietuvos ir Rusijos santykius iki 2008 metų, tokie dokumentai nerengiami ir neskelbiami, tiesa?

Neapsiribodamas pastarųjų dešimtmečių įvykiais, Pivovarovas bando pasikapstyti giliau, ieškodamas atsakymo į klausimą apie tariamą Baltijos šalių gyventojų rusofobiją, ir nukeliauja į Antrojo pasaulinio karo laikus. Pakalbinami du istorikai.

Pirmas kalbinamas istorikas sako, kad 1940 m. buvo įvykdyta Baltijos šalių aneksija. Tačiau kai tik jis užsimena apie Lietuvos, Estijos ir Latvijos įtraukimą į SSRS sudėtį, ekrane pasirodo kitas istorikas, kurio pirmi žodžiai – tokie: „Tai, žinoma, nebuvo okupacija.“ Nes nebuvo ginkluoto pasipriešinimo, o atitinkamus sprendimus priėmė Baltijos šalių vyriausybės.

Taigi vėl grįžtama prie putiniško imperinio naratyvo. Dar kartą noriu priminti, kad Pivovarovas – opozicinės žurnalistikos atstovas, Rusijoje įtrauktas į „užsienio agentų“ sąrašą. Ir štai jums dar viena vyšnia ant torto, dar viena imperininkų žinia bendraminčiams: Baltijos valstybės, pasirodo, nebuvo okupuotos.

„Aneksijos be okupacijos“ naratyvas yra nenaujas ir rusų imperininkų jau gerokai nuvalkiotas. Tai, kad juo pradėjo naudotis rusų opozicinė žiniasklaida, tik dar kartą parodo, kas iš tiesų yra ta Rusijos opozicija, kuri du dešimtmečius marinavosi „Echo Moskvy“, RTVI ir kitose tradicinėse užuoglaudose, kurių Kremlius kažkodėl nelietė.

Ir juk Pivovarovas tikrai nėra jaunuolis, naivuolis arba naujokas, „suklydęs, nors norėjo tik gero“, kaip tas kanalo „Dožd“ žurnalistas. Jis viską sudėliojo šaltai ir metodiškai. Jis net nepasivargino užsiminti, kad Kremliaus ir jo akademinių samdinių pozicija dėl Baltijos šalių okupacijos nėra tokia pati, kaip Vakarų teisės mokslo pozicija.

Net Austrijos anšliusą būtent Sovietų Sąjunga, kaip atkreipia dėmesį Dainius Žalimas („1940 metų SSRS veiksmų prieš Lietuvos Respubliką teisinė kvalifikacija: agresija, okupacija ar aneksija?“ Bernardinai.lt, 2010-06-16) tada įvertino „kaip šiurkštų Tautų Sąjungos Statuto ir Briando–Kelloggo pakto pažeidimą bei tarptautinį nusikaltimą. SSRS atstovas Tautų Sąjungos Asamblėjoje tada taip pat pareiškė, kad Tautų Sąjunga neturėtų keisti savo požiūrio į tiesioginius kitų tautų teritorijų užgrobimus ar aneksijas, taip pat į „tuos atvejus, kai tokios aneksijos maskuojamos kuriant marionetines ‚liaudies‘ vyriausybes, kurios yra tariamai nepriklausomos, tačiau iš tikrųjų tarnauja tiktai kaip užsienio agresoriaus priedanga ir priemonė.“

Užmaskuota aneksija šiuo požiūriu tėra užgrobimo – okupacijos – forma. Kaip Austrijoje, taip ir Baltijos šalyse. Tai, ką sovietai pasakė apie Austriją, absoliučiai tinka Baltijos šalims. O Čekoslovakijos pavyzdys? Pagal Pivovarovo laidos logiką, nebuvo ir jokios Čekoslovakijos okupacijos, o kitaip mąstantiems šio klausimo žinovams jo laidoje vietos greičiausiai neatsirastų.

Iš to, kaip atrodo Pivovarovo ir Venediktovo postringavimai aprašytoje laidoje, tikrai negalima daryti išvados, kad visa rusų opozicija – tokia pat morališkai beviltiška ir imperinė. Tačiau labai gerai matoma ir tikrai svarbi jos dalis, deja, yra būtent tokia.

Kuo baisesnė darosi Putino Rusija, tuo daugiau imperinės arogancijos, narcisizmo ir susireikšminimo („Mes prieš Putiną, todėl žavėkitės mumis ir nešiokite mus ant rankų“) sklinda iš jos tariamų, o gal ir tikrų liberalų ir demokratų.

Kuo baisesnė darosi Putino Rusija, tuo daugiau imperinės arogancijos, narcisizmo ir susireikšminimo („Mes prieš Putiną, todėl žavėkitės mumis ir nešiokite mus ant rankų“) sklinda iš jos tariamų, o gal ir tikrų liberalų ir demokratų.

Tiesiog iki pykinimo šlykštu klausytis, kaip visa šita opozicinė šutvė, užuot pagaliau nuoširdžiai atgailavusi dėl savo valstybės padarytų nusikaltimų, kurių mastai seniai pranoko Vokietijos nacių veiksmus, kaltina Baltijos šalis meile naciams ir nustatinėja mums diagnozes: „kolonijos kompleksas“, „rusofobija“, „trauma“.

Demokratija Rusijoje neprigyja ne todėl, kad joje nėra demokratų, o todėl, kad kone kas antras jos viešai veikiantis demokratas yra nihilistas ir cinikas, kuriam politinės pažiūros ir „opozicinė žurnalistika“ tėra pajamų šaltinis ir karjeros dalis.

Karjeros, kurią kartais pagloboja ir FSB.

Tai tikrai nesakytina apie tokias asmenybes kaip Vladimiras Kara-Murza, Lilija Ševcova, Ana Politkovskaja, Valerija Novodvorskaja, Jurijus Afanasjevas, Nikolajus Kornevas, Sergejus Averincevas, Galina Starovoitova. Tai – puikūs žmonės, bet dauguma jų – nebegyvi.

Tikrai sąžiningų, nesakančių apie nacistinės Rusijos nusikaltimus „mes čia niekuo dėti“ ir nemanančių, kad dėl neigiamo požiūrio į jų niekaip nenustimpančią imperiją kaltos Baltijos šalys, deja, nėra daug.

O tie, kuriems knieti skleisti naratyvus ir kurti laidas apie „piktas Baltijos valstybes“, tokie, kaip Pivovarovas ir Venediktovas, tam tikra prasme yra blogesni net už rusų beprotį Solovjovą. Nes anas bent jau neslepia, kad dalyvauja imperijos kariaujamame kare, o šitie mėgina sėdėti ant dviejų kėdžių: ir demokratijos, ir imperijos. Deja, kaip tik demokratinė jų pastangų dalis jau du dešimtmečius neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)