Atrodo, kad kai kurie kolegos mato dekriminalizaciją kaip pirmos klasės bilietą į pragarą. Šiek tiek ironiška, kad daugiausia turintys ką pasakyti šia tema net nebando pamatyti situacijos iš įvairių perspektyvų. Jie nenori gilintis į temą, net jei oponentai turi iš tiesų gerų, logiškų argumentų, kodėl dekriminalizacija turėtų daugiau naudos nei žalos. Įdomu, ar tikrai taip smagu gyventi tame savo burbule, į kurį nepatenka net menkiausias gaivaus vėjo gūsis, ir tik tie patys keli pritarėjai nuolankiai linksi galvomis.
Blogiausia, kad visuomenė, dažnai girdėdama tik iliuzijose gyvenančių žmonių pasisakymus, nebežino, kur yra tiesa, o kur melas. Sklando galybė manipuliacijų ir net legendų dėl mažo kiekio narkotinių medžiagų turėjimo.
Tiesą sakant, labiausiai verčia sunerimti tai, kad ilgamečiai Seimo nariai neskiria dviejų sąvokų. Gerbiamieji, na, įsiminkite jūs pagaliau: „legalizavimas“ ir „dekriminalizavimas“ yra du labai skirtingi dalykai. Dekriminalizavimas nėra lygu legalizavimui, dekriminalizavimas nėra tas pats, kas narkotinių medžiagų platinimas, ir juo labiau dekriminalizavimas nėra grėsmė nacionaliniam saugumui. Net ir priėmus dekriminalizavimo įstatymą narkomanų gatvėse (ką labai mėgsta pabrėžti gandriukai) nepamatysite daugiau, nei matote dabar. Tačiau vieną dalyką tikrai bus galima pastebėti ir tai yra gerokai mažiau sugadintų jaunuolių gyvenimų.
Vieną dalyką galiu drąsiai pasakyti: Baudžiamasis kodeksas taip pat yra smurtinė priemonė, kuria valstybė privalo naudotis tik ypatingais atvejais ir taikyti tik tiems asmenims, kurie daro neatitaisomą žalą mūsų visuomenei ir jos nariams.
Net kai kalba pasisuka apie Baudžiamąjį kodeksą ir ten numatytas bausmes, dažnai mūsų teismų sistema būna itin gailestinga. Bausmių vykdymas atidedamas keleriems metams, išsisukama iš painiausių bylų, o teismai net nužudymų atvejais nebūtinai skiria pačias griežčiausias bausmes. Tokiu atveju sugebame atsižvelgti į daugybę aplinkybių, bet kodėl tuomet jaunuolius su viena suktine pasmerkiame ir norime, kad visą likusį gyvenimą jie turėtų įrašą apie teistumą? Ar tikrai tie metai ar dveji kalėjime, kuriuos ten praleis 18 metų vaikas, pagautas su 1 gramu marihuanos, privers jus ramiau miegoti ir saugiau jaustis vakarais?
Jei norime kabinėtis, kabinėkimės: bandantys nusižudyti irgi yra nusikaltėliai, kurie kėsinasi į gyvybę. Taip, savo paties, bet vis tiek gyvybę, kuriai mes teikiame ypatingą dėmesį ir apsaugą. Vis dėlto, jiems taikyti Baudžiamojo kodekso nuostatų mes ne tik neketiname, bet ir visomis išgalėmis stengiamės padėti išsikapanoti iš krizės. Tokį pat empatišką, šiuolaikišką požiūrį galėtume turėti ir į tuos, kurie vartoja psichoaktyviąsias medžiagas.
Šių medžiagų vartotojai taip pat yra savotiški savižudžiai, kuriems reikalinga pagalba, o ne teismų maratonas pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį. Čia gali padėti ne bausmės, ne smerkimas ir grūmojimas pirštu, o atjauta, pasitikėjimas ir savimonės ugdymas. Baudžiamojo kodekso vėzdas, kad ir teisėtai naudojamas valstybės vardu, yra smurtas, o jis dar niekuomet nepadėjo nei mūsų, nei bet kokioje kitoje valstybėje išpręsti problemų.
Na, o gal paklausykime gandriukų ir sukurkime tobulą valstybę, kurioje neegzistuoja ne tik lengvųjų psichoaktyviųjų medžiagų, bet ir tabako ar alkoholio? Kuo šie du itin žmogaus organizmui žalingi dalykai pranašesni? Jei alkoholis yra legalus, kodėl kanapės turėtų būti nelegalios? Kasdien per televizorių, radiją, interneto portalus girdime ir matome naujienų apie tai, kaip apsvaigę nuo alkoholio žmonės patenka į avarijas ar smurtauja. Mes tiek pripratę prie tokių naujienų, kad jos net nebestebina. Kur tuomet visi tie, rėkiantys apie griežčiausias bausmes? Be to, gerai pagalvokite, kada panašią ar tokią pačią antraštę skaitėte apie žmones, kurie vakare parūkė suktinės? Turbūt niekada. Štai jums ir atsakymas.
Eikime dar toliau ir Baudžiamąjį kodeksą taikykime rūkaliams, kurie atsiduria ligoninėje dėl įvairiausių plaučių ar kraujagyslių ligų, tačiau net gydymo metu eina parūkyti kur nors ligoninės teritorijoje. Medikai, gydydami tokį pilietį ir uosdami palatoje smarvę, jaučiasi bejėgiai ir net pikti, kad į jų pastangas akivaizdžiai nusispjaunama. Tie užkietėję rūkaliai ne tik nebaudžiami, bet dar ir gydomi už mokesčių mokėtojų pinigus. Taip, tuos pačius, kuriuos galėtume skirti švietimui, medicinai ar bendrai šalies gerovei.
Kai kalbame apie alkoholikus ar rūkančiuosius, paliekame erdvės užuojautai, supratimui ir vilčiai, kad žmogus gali pasikeisti, pradėti priimti atsakingus sprendimus. Siūlome jam pagalbą ir visuomet tiesiame ranką. Ar matote, kaip dviveidiška yra vienus glostyti, o kitiems – atsukti nugarą ir dar pasiūlyti pasėdėti kalėjime arba sumokėti tūkstantinę baudą? Dar kartą noriu pabrėžti, kad čia kalbame apie bausmių švelninimus ne tiems, kurie platina, o tiems, kurie lengvųjų narkotinių medžiagų įsigyja savo reikmėms ir yra pagaunami.
Sutinku, kad ši tema yra jautri. Visuomet bus tų, kurie bando diskutuoti ir ieškoti argumentų, tačiau taip pat šalia dalis žmonių užsikimšę ausis visa gerkle rėks savo „neginčijamas“ tiesas. Leiskime pastariesiems gyventi savo iliuzijų pasaulyje, bet tegul jie nustoja nuodyti visuomenę su melais ir gąsdinimais.