Šeimų sąjūdis, šeimų maršas ir kitokie tamsybininkai didelės energijos dėka, pajutę galimybę, pasijuto ant bangos, ir tarpais Lietuvos nuotaikos, ypač sekliajame ir seniai nevalytame intelektinio baseino gale, atrodė besiritančios link Kambodžos (“Raudonųjų khmerų” laikais) arba Kinijos per Kultūrinę revoliuciją, kur žmones susilaukdavo (geriausiu atveju) neapykantos vien už tai, kad būdavo su akiniais arba šiaip skaitę knygų. Atsimenu, parskridau į Vilnių iš Sicilijos eilinio skiepo įsišauti, ir pakeleivis lėktuve, išgirdęs, kodėl grįžtu, pažiūrėjo su panieka ir nusivylimu. Jis, matyt, žinojo iš mano tekstų, kad esu šiaip nepakaltinamas, bet neįsivaizdavo, kad viskas gali būti taip blogai.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dar tik kaupė jėgas prie Ukrainos sienos, ir visi kolektyvinio naivumo ir savęs guodimo būklėje plakė liežuviais, kad “Putinas nepuls, nes jam labai neapsimokėtų, Vakarai pritaikys pragariškas sankcijas ir Rusijos ekonomika žlugs, jis tik gąsdina”. Ukrainos prezidentas Volodimiras Zelenskis buvo atsainiai vertinamas kaip aktorius arba tiesiog klounas, kuris neturi nei patirties, nei supratimo, atėjo į valdžią, kaip į sceną. Vargšė Ukraina, žingsniuoja į prarają su tokiu vadovu, kalbėjo net net ne priešai, o geranoriai.
Kaimynė Baltarusija, suniokota ir paniekinta po užgiaužtų nevykusių protestų, su tūkstančiais represuotų ir nukankintų, atrodė beviltiška pragaro kūdra be jokios vilties, o situacijos desperaciją pabrėžė prezidento rinkimų laimėtoja, kuriai mandato niekas net nesiruošė duoti, Svetlana Cichanouskaja, pasitraukusi į Lietuvą. Jos klausyti buvo nyku, nes toji veikėja skelbė arba infantilias banalybes, arba balbatavo, kad visa viltis baltarusiams yra Putinas, kuris, pasak jos, yra išmintingas. Lietuva, kuri davė Cichanouskajai prieglobstį iš humanitarinių paskatų (tikrai ne dėl jos politinio potencialo), mandagiai tylėjo, kaip bet kuri Vakarų šalis, kuriai kartais tenka priimti persekiojamus asmenis tokius, kokie jie yra.
Net visa tai, kas vyko Baltarusijoje, didelės dalies lietuvių neįtkino, kad mes turime jungtis prie sankcijų. Buvo daug tokių, kurie sakė, kad mums nereikia kištis, o ramiai pabūti šone, ir gal mums nieko nebus.
Praėjo tik metai, į kuriuos sutilpo labai daug kas. Vasario 24-oji, kai prasidėjo plataus mąsto agresija prieš Ukrainą. Nepavykęs bandymas pulti Kijivą. Sankcijos, kokių pasaulis nematė, kurios, tačiau, Rusijos neparklupdė, nes kas voliojasi purvinoje baloje, nebijo klauptis ant kelių. Karo nusikaltimai Bučoje ir Irpinyje. Mariupolis, kurio tragedija yra tokia siaubinga, kad ligi šiol daugelis nesuvokė, kas ten įvyko. Vakarų atsikalbinėjimas, o paskui suvokimas, kad Ukraina laimės, ir kad jai reikia padėti, nes kitaip kainuos brangiau. Vokietijos, Prancūzijos, Italijos nuolatinės išdavystės ir išsivartymai, skaičiuojant, kiek kainuos energijos ištekliai.
Matėme liūdnus vaizdelius apie mūsų kultūros veikėjus: Vyšniauskas, koncertavęs Minsko karo nusikaltėliams, nebuvo pirmas: buvo ir Tuminas, ir Dapkūnaitė, taip ir nesupratę, kad išsivartyti nepavyks. Ir kad “karui - ne” yra netinkamas atsakymas: viskas, kas yra priimtina, yra “kartu su Ukraina - iki pergalės”.
Buvo mobilizacija Rusijoje, šauktinių sprukimas ir Baltijos šalys sužinojo, kad viskas, ko blogiausio jos tikėjosi iš Rusijos žmonių, net ir pačių draugiškiausių, pildosi. Lietuva, Latvija ir Estija išgirdo visus prakeiksmus, kokius tik galėjo įsivaizduoti, ir kai kuriuos, apie kokius net negalvojo. Pasirodė, kad mes nežinome ir nesuprantame, kaip veikia Rusija, ir todėl neįsileidžiame šauktinių, bėgančių nuo mobilizacijos, kaip tai paslaugiai darė Gruzija, kuri dar kartą parodė, kad jeigu jau stuburo nedavė Dievas, tai jo niekas neišaugins.
Tada Baltijos šalims žiebė skandalas dėl Rusijos TV stoties “Dožd”, kuri pasirodė esanti arogantiška, bjauri, be nuovokos ir be principų Maskvos imperinės politikos srutų duobė, renkanti paramą okupacinei Rusijos kariuomenei Ukrainoje, stotis, kuri noriai renkasi patriotizmo taškus, rodydama Rusijos gyventojams, kaip ji pasiruošusi niekinti Latviją, o kartu ir Lietuvą, ir Estiją, kad tik rusams pasirodytų sava.
Išsitrynė paskutinės iliuzijos, kad ateis “nuostabi ateities Rusija”, kuri bus mums draugiška ir racionali. Ne, mes tai šaliai esame tik kvailas ir smulkmeniškas, antros rūšies “nacionalinis pakraštys”, kuris vertas tik tiek, kiek galime šiepti dantis ir suleisti juos į besikėsinančią ranką.
Žinoma, ir Lietuvoje ne visi ir ne viską suprato. Kairieji politologai, kartojantys dainelę iš nesusiokiančių Kėdainių kunigaikštienių, dar prieš pora savaičių rašė, kad Ukrainai reikia derėtis ir atsisakyti teritorijų dėl taikos. Visi tai jau priėmė tik traukydami pečiais. Nuostabos nebeliko, yra tik nuovargis.
Lietuva ateina prie Kūčių stalo labai pavargusi, nebeturinti jėgų pyktis, tik atkakliai ir desperatiškai kabintis dantimis į gyvenimą ir principus. Niūrus pasiryžimas nepasiduoti primena tai, kas buvo prieš tris dešimtmečius, po sausio 13-osios barikadų, blokados, šaltų radiatorių ir abejingo pasaulio, kuris mus mokė, kad “negalima kenkti Gorbačiovui”.
Dabar esame truputėlį ramesni ir savim pasitikintys. Mes - ne Ukrainos didvyriai, bet irgi pakėlėme žiauriai daug. Pamoka ateinantiems metams: dar mažiau klausytis aplinkinių, ir prisiminti, kad revolveris ir geras žodis pasiekia daugiau, negu tik geras žodis. Mums belieka ginkluotis, nepasitikėti niekuo, tik savimi, ir suprasti, kad draugų aplink labai maža, galima sakyti, visai nėra.
Kelias bus ilgas, bet ateinančiais metais bus mažiau iliuzijų. Tai mūsų gyvenimas, ir jo už mus niekas nenugyvens, niekas nepadės ir stebuklų nebus. Tačiau geroji pusė yra ta, kad kas mūsų - tai mūsų, ir iš mūsų niekas neatims sprendimo teisės ir galių elgtis, kaip mums atrodo teisinga.
Kitų tokių metų mes nebepakeltume. Geroji naujiena, kad mums ir nebereikės. Jau pasirinkome.
