Skaičiuojame jau 15-tą UAB „Vilniaus viešojo transporto“ (VVT) darbuotojų streiko dieną. Kaip tyčia, tuo pat metu Vilniaus miesto savivaldybę ir kelių priežiūrą sniegas ištinka netikėtai. Vilniaus miesto tarybos posėdyje gerb. tarybos narys, buvęs meras bei esamas kandidatas, reikalauja vadovo galvos. Nors geriau nei bet kas kitas žino, kad už direktoriaus paskyrimą, kaip ir už įmonės politiką, atsakinga valdyba. Valdyba tuo metu atskaitinga Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Ir štai jums piramidė, kurios viršūnėje – mūsų meras.
Meras, kuris nevengdavo diskutuoti susiaurintų gatvių ir žolėmis apaugusių sankryžų tema, dabar dedasi tik tarybos posėdžių pirmininku ir kratosi atsakomybės už Vilniaus viešojo transporto krizę. Elgiasi taip, lyg Vilniaus viešasis transportas būtų atskira valstybė, o profsąjunga – tik specialus įrankis reikalauti neįgyvendinamo. Lyg to būtų maža, nevengia šaipytis iš tarybos narių komentarų bei ciniškai kviečia praleisti gerai vakarą tuos, kam „sąžinė leidžia“.
Socialinių tinklų įrašuose meras pasakoja apie jau beveik beveik pasiektą susitarimą, bet gudriai apeina algų klausimą – pagrindinį streiko derybų objektą. Susitarimo kaip nėra, taip nėra. Galime matyti, kaip įjungiamas savivaldybės propagandos aparatas ir kaltė verčiama darbuotojų atstovui, neva šis traukia vis naujus reikalavimus ir tempia derybas.
Jei manęs klaustų, ar aš prieš streiką, sakyčiau ir taip, ir ne. Streikas mūsų įstatymuose įtvirtinta pilietinė teisė išreikšti savo poziciją, kai diplomatiniai keliai neveikia. Taip, tai kraštutinė forma, kuri vienareikšmiškai atneša žalos abiem pusėms. Todėl mes turime visomis išgalėmis turime vengti tokių situacijų sukūrimo, o joms atsiradus – prisiimti atsakomybę.
Sesers, kuri daugybę metų gyvena užsienyje, dėka pažinau tiek Prancūzijos ir Belgijos protestų, kad turbūt galėčiau parašyti knygą apie sąveikas, elgesio normas ir kultūrą. Bet būdama mere knygą rašyčiau ir pristatyčiau tikrai ne tada, kai mūsų mieste nėra nei su kuo važiuoti, nei kur suspėti.
Dabar lyderiai populistai rėkia: „nuimkime galvą“. Kiti lyderiai išlieka politiškai korektiški: „nepolitikuokime, susitvarkykite patys“. Man kaip vilnietei kyla daugiau klausimų nei atsakymų. Kodėl nė vienas iš lyderių neišeina į viešumą ir nepaaiškina savo pozicijos? Kodėl situaciją komentuoja tik VVT samdomas direktorius? Kodėl nei meras, nei administracijos direktorė, nei VVT valdybos pirmininkė neprisiima atsakomybės?
Pasigendu tikrosios lyderystės. Lyderių, kurie išgirstų žmones, gebėtų suprasti ir susitarti. Kaip vilnietė pasigendu Mero, kuris prisiimtų asmeninę atsakomybę ir atliktų savo pareigą be išsisukinėjimų. Kuris ne baudas skaičiuoti už nenuvalytus kelius planuotų, o juos nuvalytų. Kuris ne gražius vizualus apie derybų sąlygas kurtų ir skelbtų pertrauką prioritetiniam miesto klausimui, o užbaigtų derybas. Kad prisiimtų atsakomybę asmeniškai ir pareikalautų jos iš tų, kuriems ji buvo priskirta. Jeigu jūs negalite išspręsti VVT krizės, tai kaip išspręsite energetikos, saugumo ir fiskalinio tvarumo klausimus?
Vilnius – intensyvus miestas, čia gyvenantys ir kuriantys žmonės neturi laiko ir galimybių įsigilinti į kiekvieną detalę ar sąlygą. Būtent todėl mieste mes turime savivaldybę, būtent todėl mes renkame savo atstovus jai vadovauti. Mes, vilniečiai, mokame nemažus mokesčius ir tikimės, kad jie bus paskirstyti skaidriai ir protingai, kad Vilnius augtų ir klestėtų. Kad miestas veiktų.
Mūsų miesto lyderiams pasisekė, kad mes ne belgai arba ne prancūzai. Kad mes nedeginame automobilių ir nemėtome molotovo kokteilių į parduotuvių vitrinas. Mes, vilniečiai, kantrūs, bet ne kvaili. Mes jus, brangūs lyderiai, rinkome tam, kad dirbtumėte darbą, kad spręstumėte problemas. O ne nuo tribūnos laidytumėte ciniškus juokelius ir išsisukinėtumėte nuo atsakomybės.