Nepasiteisino, deja, ne tik ši, bet ir kitos plačiai pasklidusios teorijos, pavyzdžiui, jog naudinga abipusė prekyba tarp demokratiškų ir nelabai demokratiškų šalių yra karo antipodas, anksčiau ar vėliau vedantis link politinio suartėjimo, o ir galbūt – net supanašėjimo liberalios demokratijos ir laisvos rinkos linkme.
Tokios prekybos su diktatoriais adeptai, šiuo metu atsidūrę kritikos ugnyje, teigia, jog bet kuriuo atveju taip bent laikinai iškovojamas taikos laikotarpis, kas taip pat yra tiesa, tačiau tuo metu apie kitokias pasekmes ir negalvojama.
Praeinantys metai dar labiau paryškino demokratijų ir diktatūrų priešpriešą, nors tuo pačiu savotiškai ir konsolidavo liberaliąją demokratiją, Vakarus, pirmiausia – NATO, Europos Sąjungą. Tačiau ir autokratiniai, diktatoriški režimai, jei kol kas susivienyti ir nepajėgia, vis tik akivaizdžiai siekia bendradarbiauti, kaip, pavyzdžiui, Rusija su Iranu ginklų prekybos klausimu ir ne tik.
Putinas, priimdamas sprendimą pulti Ukrainą, klaidingai galvojo, jog didelė Europos energetinė priklausomybė neleis šalims susivienyti prieš Rusiją ir visiškai atriš jam rankas. Tačiau atsitiko priešingai – net jeigu viena kita Europos Sąjungos ar NATO šalis, kaip, pavyzdžiui, Vengrija, būtent dėl šių priežasčių, t. y. energetinės priklausomybės nuo Rusijos, vis kaišioja pagalius į ratus Europos Sąjungai siekiant taikyti dar griežtesnes sankcijas.
Ekonominės sankcijos išlieka kone pagrindiniu Vakarų instrumentu atgrasyti agresorius nuo imperialistinių užmačių, tačiau tai gali būti realiai veiksminga tik per ilgesnį laiką, bent jau per keletą metų. Karas prieš Ukrainą vyksta jau dešimt mėnesių, sankcijos, kad ir veržia militaristinės Rusijos ekonomiką – jau šiemet agresorės ekonomika ne tik neaugs, o dar ir susitrauks keliais procentais, – bet mažiau, nei tikėtasi.
Be to, Kremliui ne itin rūpi ir niekada nerūpėjo savų piliečių gerovė – jie visuomet gali padidinti karines išlaidas, kad ir sumažėjus biudžetui – būtent šių žmonių pajamų sąskaita. Diktatūrų ar autokratijų „parlamentuose“ dėl biudžeto išlaidų panaudojimo paprastai nediskutuojama – patvirtinama tai, ką pasiūlo vadas.
Diktatoriaus aplinka, oligarchai sankcijų poveikio pernelyg kol kas nepajuto, nes kelių prabangių jachtų praradimas ar nepatogumai keliauti po „supuvusius“ Vakarus jiems dar ne pasaulio pabaiga. Visuomenė dėl blogėjančių ekonominių bei socialinių sąlygų taip pat nesiryžta protestuoti, nes propaganda – dar ir tvirtai, kaip visuomet Rusijos istorijoje, paremta represijomis – juos „įtikina“, jog tai būtų kone „tėvynės išdavimas“.
Taip ir nesusiformavusi po devyniasdešimtųjų demokratinių permainų Rusijos pilietinė visuomenė gėdingai tyli, nors vis tiek būta daug vilčių, tikėtasi protestų, nepasitenkinimo karu, aukomis, pagaliau sankcijų poveikiu. Tačiau vieni susigūžę, kiti paprasčiausiai pasitraukė svetur, kas Kremliui yra paranku (jie net nestabdė masiškai bėgančių nuo mobilizacijos gyventojų), savotiškai atriša rankas savivalei ir galbūt net tolimesnei Kremliaus beprotystei.
Tarptautinė tvarka (apie „tarptautinę bendruomenę“ jau net nepatogu ir kalbėti), susikūrusi po Antrojo pasaulinio karo, beveik aštuoniasdešimt metų geriau ar blogiau saugojusi taiką Europoje, panašu, tampa nebeveiksni. Jos eižėjimas prasidėjo dar 2008-aisiais, rusams užpuolus Sakartvelą, o po vangokos ir neprincipingos Vakarų reakcijos tęsėsi vėliau, okupavus Krymą, galiausiai – įsiveržus į Ukrainą.
Vakarai, deja, panašiai kaip Stefano Zweigo laikų intelektualai iš „Vakarykščio pasaulio“, nenorėję tikėti, matyti, juolab įvardyti atslenkančių karo grėsmių ir būsimų baisumų, juos ignoravo ir gali jau drąsiai sakyti, jog istorija iš tiesų savotiškai kartojasi, neduokdie, dar baisesniu pavidalu.
Vis tik NATO, iš dalies ir Europos Sąjunga savo veiksmingumą kritiniu atveju pademonstravo, skirtingai, pavyzdžiui, nuo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, o dar labiau – nuo Jungtinių Tautų, kur Saugumo Taryboje Rusija tebeturi veto teisę, ką Ukraina pagrįstai siekia užginčyti.
Tačiau kokia bus nauja tarptautinio saugumo tvarka, jei tokia apskritai greitai susiklostys, šiandien sunku ir prognozuoti, nors diskusijos dėl to jau vyksta ir gana intensyviai. Ir tai gal viena iš nedaugelio pozityvesnių sudėtingų bei itin iššūkių turtingų 2022 metų išvadų.
JAV lyderystė, dėl kurios tiek buvo diskutuojama pastaruosius dešimtmečius, ir pirmiausia – Europoje, išlieka, o šiuo metu yra ir kritiškai svarbi, ypač vienijant Vakarus, jų pastangas dėl pagalbos Ukrainai. Aišku, tas diskusijas apie „imperialistinę“ Ameriką Europai klastingai metų metais primesdavo realių imperinių užmačių turinčios šalies propagandistai, ko nepastebėti buvo neįmanoma, tačiau vis tik taip atsitiko.
Deja, nueinantys 2022-ieji nenusineš su savimi progresuojančios klimato kaitos problemų, nes dėl ryžtingesnių sprendimų nesutariama platesniu mastu, taip pat dėl jau minėtos eižėjančios tarptautinės bendruomenės, nors energetikos krizė vers ne tik taupyti, mažinti vartojimą ir spartinti perėjimą prie taupesnių technologijų, kas savaime kažkiek pasitarnaus klimato kaitos stabdymui.
Nenusineš praeinantys metai ir galimos ekonominės stagnacijos, gal net recesijos, infliacijos, kitokių ekonomikos bei ūkio problemų, tačiau demokratijos yra daug atsparesnės iššūkiams bei sunkumams, nei to tikėtųsi diktatūros.
Kaip, deja, nenusineš ir žiauraus karo Ukrainoje, kuris jau keliasi į 2023-iuosius su visomis pasekmėmis, visų pirma, neįtikėtinai tvirtiems ukrainiečiams, kuriems labai pritiktų jau čia minėto didžiojo europiečio St. Zweigo pranašiški žodžiai, pasakyti kone prieš šimtą metų: „kiekvienas didis vienos tautos žygdarbis atliekamas visoms tautoms.“
Demokratijos, žmonių, tautų teisės ir laisvės visuomet yra nuosprendis diktatūroms, kaip ir demokratijos keliu pasukusi Ukraina imperinei Rusijai. Nepadės, norisi tikėti, Kremliui nei išskirtinis žiaurumas, nei branduolinis šantažas, nei visiškai sutryptas žmogiškumas. Kyjivo centre šviečiančios Ukrainos nenugalimumo kalėdinės eglutės neužgesins.
