Noriu pabrėžti, kad pertvarkos dar nėra galutinai nustatytos, dar svarstomi pasiūlymai, kaip padaryti žurnalą labiau prieinamą eiliniam skaitytojui. Bet nuogąstauju, kad naujasis žurnalas neįgyvendins tų naudingų funkcijų, kurias atlikdavo „Genocidas ir rezistencija“ – būtent suteikdavo jauniems Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) istorikams galimybę išspausdinti savo tyrimų rezultatus bei supažindindavo lietuvių visuomenę su istoriniais tyrimais apie pasipriešinimą, kovas dėl laisvės, bet ir apie nusikaltimus.
Siūloma „departamento“ žurnalą, kuriame straipsnius daugiausia publikuodavo Centro darbuotojai, paversti tarptautiniu akademiniu žurnalu, iš nacionalinio padaryti jį regioniniu, apimančiu Rytų Europą. Tai lyg žingsnis į aukštesnes akademines pakopas, iš provincijos į platųjį pasaulį. Taigi – pažanga. Bet vargu, ar šis viliojamai apibūdintas siekis taps tikrove.
Per pastaruosius 15–25 metus kaip grybai po lietaus steigiami nauji moksliniai žurnalai, kurių pagrindinis tikslas, žiauriai tariant, yra išspausdinti straipsnius, kuriuos atmeta prestižiniai pirmojo ir antrojo rango leidiniai. Greta šių leidinių rengiamos įvairiausios mokslinės konferencijos, kuriose su pranešimu gali dalyvauti beveik visi norintieji. Beveik kas savaitę sulaukiu po kvietimą skaityti pranešimą, nors aktyviai nebedalyvauju akademiniame pasaulyje. Be publikacijų ir kitos mokslinės veiklos kupinos curriculum vitae jaunas mokslininkas neras pastovesnio darbo aukštojoje mokykloje ar tyrimų institute. Suprantu, kodėl kuriami įvairūs forumai pasireikšti jauniems mokslininkams, bet mokslo pasaulis mažai nukentėtų ir tikrai nesugriūtų, jei absoliuti dauguma prestižinių žurnalų atmestų straipsnių neišvystų dienos šviesos.
Naujo formato leidinys bus anglų kalba, kitaip jis nebūtų „tarptautinis akademinis“. Kitaip jo turinio nesuprastų naujos redakcinės kolegijos nariai nelietuviai: estai, latviai, ukrainiečiai (vokietis Joachimas Tauberis puikiai moka lietuvių kalbą). Keičiamas ir plečiamas leidinio turinys. Išskirtinį dėmesį ginkluotam pasipriešinimui ir nusikaltimams žmonijai papildys straipsniai kitomis šio laikotarpio (1939–1990 m.) temomis: socialine istorija, kasdienybės tyrinėjimais, kolektyvine atmintimi (užmarštimi) ir t. t.
Šie numatomi pokyčiai turės savo kainą. Nelietuviškų straipsnių nesupras nemaža dalis dabartinių skaitytojų, kurie neteks svarbaus informacijos šaltinio ir kuriems buvo skirtas „Genocidas ir rezistencija“. Be to, akiračio praplėtimas reiškia, kad veikiausiai bus teikiama pirmenybė naujo profilio straipsniams, tad bus mažiau vietos tradicinei tematikai. Neišvengiamai bus dubliuojami daugelis kitų leidinių, kuriuose nagrinėjama pokario Rytų Europa.
Kaip minėta, ankstesnis leidinys, kaip bene visi leidiniai, turėjo savo silpnųjų vietų. Bet, spausdindamas jaunųjų tyrėjų darbus, jis atliko labai svarbų vaidmenį. Jau kurį laiką kruopščiai ir dalykiškai tiriama partizanų baudžiamoji praktika įvairiose Lietuvos srityse – kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis įtariami (ne kartą ir klaidingai) kolaborantai buvo baudžiami. Vargu, ar tarptautinis žurnalas spausdintų tokius detalius straipsnius apie vieną mažą ar kelis Lietuvos regionus. Jie būtų nepakankamai įdomūs ir reikšmingi platesniajai istorikų bendruomenei. Bet šie išsamūs tyrimai yra nepakeičiami partizanų karo supratimo elementai – tai plytos, kurios viena po kitos sudaro pagrindą platesniems apibendrinimams apie kovą už laisvę, naujoms įžvalgoms.
Liko daug neištirtų problemų. Kokia buvo stribų socialinė padėtis, tautybė, veiklos motyvai, ką jie darė, nuslopus pasipriešinimui? Kokie žmonės dirbo vietos valdžioje, tapo kolūkių pirmininkais, kolaboravo? Neturime ir išsamesnio tremtinių profilio: ar buvo ryškių skirtumų tarp trėmimų bangų, kokiems ištremtiesiems nebuvo leidžiama grįžti į Lietuvą? Pertvarkytame žurnale veikiausiai nebūtų vietos tokiems tyrimams.
Kaip jau minėjau, savo ankstesniame pavidale „Genocidas ir rezistencija“ atliko tris svarbias funkcijas. Jis publikuodavo išsamius straipsnius apie pokario rezistenciją, spausdindamas jaunų istorikų darbus, skatino juos ugdyti savo talentus ir domėtis šiuo laikotarpiu, suteikė galimybę plačiajai visuomenei susipažinti su savo istorija.
Šito bus atsisakoma. O kas bus laimėta? Gal esu perdėm pesimistiškai nusiteikęs, bet manau, jog labai mažai. Vargu, ar naujo pavidalo leidinys sulauks reikšmingų tyrimų. Įtariu, kad net redakcinės kolegijos nariai, įsitikinę atlikę svarbų tyrimą, pirmiausia siektų išspausdinti jį prestižiniame žurnale, o ne naujo pavidalo „Genocide ir rezistencijoje“ (nenuvokiu, kaip bus vadinimas naujasis leidinys). Jei žurnalas negebės sulaukti straipsnių iš žinomų autorių (ko vargu, ar bus), jis bus pasmerktas sėdėti ant mokslinių žurnalų atsarginių suolelio. Nebus lengva redakcijai sugalvoti naujų reikšmingų temų. Jei neklystu, planuojamas specialus žurnalo numeris, skirtas Ukrainai. Bet tai itin trafaretinis užmojis.
Teisingiausias sprendimas būtų patobulinti dabartinį „Genocidą ir rezistenciją“, išlaikant jo kalbą, turinį ir pavadinimą. Naujoji redakcinė kolegija turėtų stengtis rasti finansavimą savo naujam tarptautiniam žurnalui. Jei jis perspektyvus, turėtų sulaukti rėmėjų. Gal Seimas ir Vyriausybė skirs pinigų. Bet būtų apmaudu, jei pritardami permainoms jie nutartų galutinai palaidoti dabartinį „Genocidą ir rezistenciją“ kaip neatitinkantį gyventojų lūkesčių ir dabarties mokslo reikalavimų.
