Metai po metų subyrėjus SSRS Vakarų pasaulio žmonėms buvo nuolat paišoma fiktyvi politinė tikrovė ir brukamos melagingos teorijos apie tariamą „istorijos pabaigą“ (Francis Fukuyama) bei liberaliosios demokratijos pergalę visame pasaulyje.
Ir nereikia to amžino pasiteisinimo, kai sakoma – „taip, dabar mes visi tai matome, bet juk tada niekas negalėjo žinoti.“ Kodėl negalėjo? Galėjo. Ir žinojo. Ir rašė, kalbėjo apie tai, įspėjo, argumentavo, kritikavo tiek Fukuyamos, tiek kitų politinio optimizmo dizainerių rožinius išvedžiojimus.
Tie, kurie dabar aiškina, esą „tada niekas negalėjo žinoti“, arba tiesiog meluoja ir šitaip teisinasi, nes patys klydo ir dėl to dabar blogai jaučiasi, arba nieko nebeatsimena, arba nežino, neišmano ir tingi gilintis.
Tas pat sakytina ir apie politikos praktiką. Po to, kai 1989 m. birželio 4 d. Kinijos komunistų partija paskandino kraujyje masinius protestus Tiananmenio aikštėje, JAV prezidento George‘o Busho administacija, viešai išreiškusi pasipiktinimą ir susirūpinimą, nutarė nedaryti spaudimo Kinijai ir tęsti Henry‘io Kissingerio projektą – dar aštuntąjį dešimtmetį prezidento Richardo Nixono palaimintą partnerystę su šia Rytų tironija.
Nors iškart po Tiananmenio skerdynių Bushas pareiškė nutraukiantis visus aukšto lygio kontaktus su Pekinu, jis slapta pasiuntė į Kiniją savo patarėją nacionalinio saugumo klausimais Brentą Scowcroftą derėtis ir tartis su krauju susitepusia komunistine vadovybe. Šitaip Pekinui buvo perduota labai paprasta žinia: nekreipti dėmesio į viešą amerikiečių retoriką ir toliau ramiai tvarkytis bendrus reikalus už uždarų durų.
Amerikiečiai tikėjo, kad Kinijos ateitį lems ne jos istorija, ne vystymosi trajektorijas formuojanti politinė praeitis, kuri juk niekam nebeįdomi, o Fukuyama, ką tik (1989 m. vasarą) paskelbęs Amerikai ir visam pasauliui apie išaušusią istorijos pabaigą.
Toliau – 1991 metai, Kuveitas. JAV prezidentas kalba per televiziją: „Prieš dvi valandas sąjungininkų pajėgos pradėjo pulti karinius taikinius Rusijoje ir Ukrainoje. Šios atakos vyksta man kalbant. Sausumos pajėgos nenaudojamos. <…>
Kas nors galėtų paklausti: kodėl dabar? Kodėl nepalaukus? Atsakymas – aiškus: pasaulis nebegali laukti. Sankcijos, nors ir turėjusios šiokį tokį poveikį, nepasiekė savo tikslo. Jos buvo taikomos daugiau nei penkis mėnesius, ir mes su sąjungininkais padarėme išvadą, kad vien sankcijomis nepriversime Putino pasitraukti iš Ukrainos.“
Taip, žinoma, Putiną šioje ištraukoje reikia pakeisti Saddamu, o Rusiją ir Ukrainą – Iraku ir Kuveitu. Bet juk būtent tokių ar panašių žodžių daug kas tikėjosi iš JAV pezidento, Rusijai šįmet užpuolus Ukrainą, tiesa?
Jei tai, ką 1991 m. kalbėjo Bushas vyresnysis, buvo tikra ir nuoširdu, tai kodėl ta pati moralė, tie patys principai ir, vadinasi, ta pati veiksmų logika nustoja galioti šiandien? Kur nuostata „pasaulis nebegali laukti“? Kur nuostata „sankcijos nepasiekė savo tikslo“, „vien sankcijomis nepriversime…“ ir t. t.?
Kuveitas, kaip ir Ukraina, nebuvo NATO valstybė. Tačiau Šiaurės Atlanto sutartis įpareigoja saugoti gerovę ir stabilumą Šiaurės Atlanto regione. Irako veiksmai prieš Kuveitą nekėlė grėsmės Šiaurės Atlanto regiono stabilumui ir gerovei. Rusijos veiksmai prieš Ukrainą tą grėsmę kelia. Palyginkime Vakarų reakciją 1991 m. ir 2022 m. Toliau – klausimai be atsakymų.
Dabar daug kas piktinasi Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pasisakymais apie Rusiją. Tačiau Macronas bent jau yra ganėtinai nuoseklus ir nebando vaidinti, kaip vokiečiai, britai ir JAV demokratai, kad karas Ukrainoje amžiams pakeitė tą moralę ir mąstymą, kurie ne tik leido Europoje sustiprėti naujai nacizmo grėsmei, bet ir paliko ją šios grėsmės akivaizdoje beginklę.
Macrono žodžiai ir įsitikinimai kelia susierzinimą ne tiek dėl to, kad mes labai norime tiesos ir teisingumo, kiek dėl to, kad bijome tiesos, nenorime jos matyti ir net neįsivaizduojame, kaip Rusijos atžvilgiu pasiekti trokštamą teisingumą.
Nemeilė Macronui yra tarsi psichologinė kompensacija – psichikos apsaugos mechanizmas: prie Europos karinės ir geopolitinės impotencijos prisidėjo visi, bet kaltu paskiriamas tik tas, kuris savo impotenciją – bent jau atvirumo akimirkomis – pripažįsta. Šitaip bejėgės, nusiginklavusios ir visko bijančios, todėl Ukrainai dorai nepadedančios Europos be galo nepatogus amoralumas prieš Ukrainą virsta patogiu moralumu prieš Macroną.
Tikėjimas optimizmo įkvepiančiomis fikcijomis irgi yra savotiška psichikos apsauga nuo kaltės ir nerimo. Todėl mes daug mieliau vertiname ne tai, kas ką gali ir daro, o tai, kas ką sako ir kaip atrodo.
Šiuo požiūriu Prancūzija, turinti bent kažką panašaus į tikrą kariuomenę, atrodo „blogesnė“ už Vokietiją, kuri, kaip pripažįsta net jos pačios kariuomenės vadovybė, nieko panašaus į tikrą kariuomenę nebeturi. Nes Macronas vis kalba nesąmones apie Rusiją, skambinėja Putinui, o Olafas Scholzas pasakė nuostabią kalbą metų pradžioje, kuri esą liudija, kad Vokietija radikaliai pasikeitė ir jau greit įveiks visus laisvės priešus.
Mums taip gražu ir gera matyti Švediją NATO valstybių gretose, kad mes nelinkę galvoti apie lygį, į kurį po šaltojo karo nugarmėjo Švedijos ginkluotosios pajėgos, ir apie tai, kaip jos, esant reikalui, gintų Baltijos regiono saugumui svarbią Gotlando salą nuo Rusijos ekspedicinių pajėgų. Jenso Stoltenbergo pasveikinimas, o ne Gotlando karinis apginamumas mums, didiesiems žodžių klausytojams, girdėtojams ir balsuotojams už žodžius, atrodo kur kas svarbesnis dalykas.
Mus tarsi kažkas užbūrė. Mes tikime, kad po Tiananmenio aikštės Kinija tikrai bus pamokyta, bet netikime, kad Scowcroftas jau sėdi Pekine ir ramina toli gražu ne žuvusiųjų bendražygius ir bendraminčius, o Kinijos komunistų partiją – kad nieko jai už visa tai nebus. Nes iš politikų mes iš tikro norime ne tiesos, o žodžių terapijos.
Mes tikime, kad Vakarų sankcijos Rusijai, įvestos po Krymo aneksijos ir dalies Donbaso okupacijos 2014 m., veikia, nes mums visą laiką aiškina, kad jos veikia. Netikėjimas, kad jos veikia, galėtų reikšti, kad tikite Rusija, vadinasi, esate nepatikimas, ir problema – jau ne sankcijose, o jumyse.
Kai 2022 m. vasario 24 d. Rusija, kurią jau aštuonerius metus veikė puikiai veikiančios Vakarų sankcijos, visa savo galia įsiveržė į Ukrainą, mums buvo patikslinta: sankcijos veikė, bet nepakankamai, todėl dabar įvesime tokias sankcijas, kurios veiks pakankamai. Ir jei iki rudens Rusijos ekonomika dar kažkaip alsuos, tai metų pabaigoje – pamatysite – jai bus taip blogai, kad tęsti karo rusai paprasčiausiai nebegalės.
Atkreipkite dėmesį: 2022 metai jau kaip ir baigiasi.
2007–2009 metais didžiųjų Vakarų valstybių vadovai aiškino, kad Rusija nekelia jokios grėsmės Europos saugumui. Iki pirmojo Ukrainos užpuolimo buvo likę jau visai nedaug laiko.
Mes gyvename fikcijų pasaulyje ir tikime žmonėmis, kuriems pasakų pasakojimas yra jų profesijos esminė dalis. Mes tikime jais pirmiausia todėl, kad labai norime gyventi gražioje pasakoje, o ne žiaurioje tikrovėje. Mes tikime pasaka, ir todėl patikime pasakoriais – o ne atvirkščiai.
Žmogus, kuris turi politinės galios ir jums pasako, kad Kalėdų senelis – tikras, neatrodo kaip manipuliatorius ne todėl, kad jis nepanašus į manipuliatorių (jis tikrai į tokį panašus), o todėl, kad Kalėdų senelis – geras, pasaka apie jį – gera, tikėjimas juo – taip pat geras, ir jūs tiesiog negalite atstumti nuo savęs tų, kurie leidžia jums tikėti gerais dalykais.
Čia priskirtinas ir tas du dešimtmečius lietuvius kamuojantis noras gauti iš žiniasklaidos „gerųjų naujienų”. Jiems neužtenka Šventojo Rašto gerosios naujienos: jie reikalauja jos ir iš žurnalistų, ir iš politikų, ir iš medikų.
Norite? Prašom: Rusija nekelia Europai grėsmės (Bushas, 2007; Sarcozy, 2009). Putino režimui ateina galas (2008–2022). Sankcijos prieš Rusiją tikrai veikia (2014–2022). „Nord stream“ yra tik ekonominis projektas, atnešiantis naudos visai Europai (Merkel, 2020); Europa pagaliau atsibudo, Vokietijoje įvyko istorinis lūžis, o Putinas sunkiai serga (2022).
Apie Vokietijos „istorinį lūžį“ galima būtų rašyti ir atskirai, nes šios šalies politikos perspektyvos itin svarbios Lietuvai, kuri ten perkasi važiuojančią ratų bazę savo neveikiantiems šarvuočių bokšteliams ir kviečiasi iš ten karių brigadą, kurios, esančios Lietuvoje, kariai iš tikro bus ne Lietuvoje, o Vokietijoje, bet mes manysime, kad Lietuvoje, nes toks manymas labiau atitinka mūsų nacionalinio saugumo interesus.
Nors iš straipsnio, kurį dabar skaitote, gali susidaryti įspūdis, kad jis – ne apie Vokietiją, iš tikro jis – apie Vokietiją, nes būtent Vokietija (istorinis mąstymo lūžis, galingas ateities bundesveras, brigada Lietuvoje) yra mūsų naujausias, galima sakyti, šių metų Kalėdų senis. O šis straipsnis – apie tikėjimą, kad Santa yra anaiptol ne pasakų personažas.
Be abejo, Vokietija yra ekonomiškai galingiausia Europos valstybė, kas leidžia tikėtis kilsiančios galios ir iš jos ginkluotųjų pajėgų. Be abejo, ji – mūsų svarbi NATO partnerė, ir kol kas neturime jokio pagrindo abejoti jos kaip partnerės patikimumu.
Tačiau yra pagrindo abejoti kitais dalykais. Pirmiausia – sąmonės lūžiu, radikalia geopolitinės tikrovės suvokimo kaita bei politine valia atlikti toje suvoktoje tikrovėje tą nepaprastai svarbų vaidmenį, kurio daug kas Lietuvoje iš vokiečių dabar tikisi.
Ši, manyčiau, klaidinga prielaida apie radikalų mąstymo lūžį atsiranda mėginant tapatinti Vokietijos „sąmonę“ su visuomenės nuomone ir tomis stipriomis emocijomis, kurias visuomenėje sukėlė rusų žiaurumas Ukrainoje. Nuolat kartojama, kad Vokietijos politinė klasė, kad ir kokia ji būtų tingi, neryžtinga ir merkantiliška, negali neatsižvelgti į visuomenės nuotaikas.
Tačiau politikos elito priklausomybė nuo visuomenės nuomonės arba nuotaikos (šie du dalykai dažnai sutampa) gali atlikti ir teigiamą, ir neigiamą vaidmenį.
Kol karas Ukrainoje išlieka bene stipriausiu emociniu ir moraliniu dirgikliu, visuomenės nuomonė gali kreipti politikus ta linkme, kurios tikimės. Bet juk ateinančiais arba dar kitais metais gali atsirasti kitas dirgiklis, užgošiantis karą Ukrainoje. Tai gali būti finansų krizė, badas Afrikoje arba klimato kaitos reiškiniai, tokie kaip vasaros karščiai arba Greta Thunberg.
Visuomenės nuomonė apie karą Ukrainoje gali gana smarkiai keistis. Ir kas tada? Kas gali garantuoti, kad politinis elitas nepasinaudos šia visuomenės nuotaikų kaita, kad atsitrauktų nuo įsipareigojimų Ukrainai, sušvelnintų požiūrį į Rusiją ir pamirštų apie finansinius pažadus bundesverui?
Precedentą turime: po 2014 m. įvykių Vokietijos politinė vadovybė prisivertė truputį padidinti biudžeto asignavimus krašto apsaugai, bet tas augimas buvo ir labai simbolinis, ir be galo trumpas, nes planuose prieš 2022-uosius vėl buvo atsiradęs gynybos biudžeto mažinimas.
Kad istoriniai sąmonės lūžiai būtų tikri ir tvarūs, jie turi vykti ne tik ir galbūt net ne tiek visuomenės nuomonėje, kuri yra nuolatos besikeičianti ir net kažkiek efemeriška (kai kurie sociologai sako, kad tokio dalyko kaip visuomenės nuomonė išvis nėra), o elito, nuomonės formuotojų galvose. Savo ruožtu procesai, vykstantys minėtose vokiečių galvose, kol kas yra veikiau tikėjimo nei žinojimo dalykas. Praėjo per mažai laiko.
Vis dėlto tam tikrų įžvalgų šiuo klausimu gali būti. Pirmiausia – tai, jog negalime neįvertinti inercijos poveikio. Elitas, kuris dešimtis metų manė, jog reikia visais įmanomais būdais draugauti su korumpuota Rusija ir stiprinti ryšius su Putino režimu, kad išpirktų mistinę kaltę už Antrąjį pasaulinį karą (kur, beje, toks pat noras išpirkti kaltę prieš Lenkiją?), serga tokia sąmonės liga, kuri nėra išgydoma akimirksniu.
Maža to, Otto von Bismarcko pradėta ir tradicine tapusi (su dviem nepasisekusiais nuklydimais) Vokietijos užsienio politika visada numatė gerus ar santykinai gerus santykius su Rusija. Net Sąjūdžio metais Vokietija buvo ne su išsivadavimo iš okupacijos siekusiomis Baltijos šalimis, o su Kremliumi. Jau nekalbant apie istorinį pomėgį dalytis Lietuvos ir Lenkijos teritorijas su Rusijos valdžia – tiek carine, tiek sovietine.
Kitas dalykas – mes Lietuvoje per mažai dėmesio skiriame bandydami geriau suprasti, kaip mąsto ir ko iš tikrųjų siekia dabartinis Vokietijos politinis elitas. Nors mūsų užsienio ir saugumo politikai tai turėtų būti ne mažiau svarbus klausimas už panašų klausimą apie Rusiją.
Užuot aktyviai ieškoję į jį atsakymų, partijų ir idėjų kalvių (angl. think tank) lygiu nuolat kalbinę Vokietijos elitą bei ieškoję su jo atsovais tarpusavio supratimo, mes iki šiol mieliau buriame iš kavos tirščių arba, jei turime Dalią Grybauskaitę, tai tiesiog laikomės Angelos Merkel kurso, einame juo ir niekuo neabejojame. Wenn die Soldaten / Durch die Stadt marschieren…
Ir dabar, kai ypač svarbu rasti greitą ir efektyvų sprendimą, leidžiantį Lietuvai būti saugesnei Rusijos kariaujamo imperinio karo akivaizdoje, mes klimpstame į graudžiai juokingą ir, matyt, ilgą istoriją su Vokietija, kurios prašome brigados ir kuri mums jos aiškiai nenori duoti.
Besitęsiantis trypčiojimas, ginčas ir nesusikalbėjimas dėl vokiečių brigados bei jos dislokavimą Lietuvoje lyg ir numatančio (o gal kaip tik nenumatančio) susitarimo interpetacijų jau savaime virsta grėsme nacionaliniam saugumui.
Kai reikia skubėti, nes aišku, kad ir Rusija vietoje nestovės, mes, paslydę ir išsitiesę lygioje vietoje, dabar didžiuojamės ne tuo, kur per šitiek laiko nuėjome, o tuo, kad užtikrintai, drąsiai ir ryžtingai bandome atsistoti ant kojų. Kažkoks absurdas.
Maža to, mūsų tikslų racionalumas, įsitvėrimas vien į vokiečių brigados idėją, panašiai kaip ir „Boxer“ bokštelių atveju, kelia tam tikrų abejonių ir klausimų, kurių eilinį kartą viešai svarstyti niekas nenori. O juk iš to, kaip vyksta pokalbiai su Berlynu, akivaizdu, kad Vokietija, švelniai tariant, netrokšta dislokuoti Lietuvoje savo karių brigados.
Kokia bus Vokietijos ir jos karių motyvacija, neduok, Dieve, ištikus krizei, jei mes dabar tiesiog juos „prispausime“ ir priversime čia atvykti? Apie tai mes tikrai pamąstėme? O gal įsivaizduojame, kad sprendimai bus priimami taip, lyg bundesvero brigada pirmiausia yra NATO arba priimančios valstybės, o ne Vokietijos brigada?
Vokietijos politiką ir tam tikrų jos sričių vidaus virtuvę gerai išmanantys pažįstami ir bičiuliai, su kuriais šiomis temomis kalbėdavome prieš dešimtmetį ir keletą metų, buvo linkę manyti, kad dabartinė Vokietija ne tik gali, bet ir, trumpai kalbant, po truputį ima norėti imtis ne tik ekonominės, bet ir politinės lyderystės Europoje. Ir kad net poreikis stiprinti bundesverą, įsivyravus tokiai nuostatai, gali virsti tikrove.
Bet kiti šaltiniai mato kitokį vaizdą. Neseniai viename Vokietijos politikai skirtame uždarame pokalbyje nuskambėjo pripažinimas, kad ganėtinai stipri mąstymo srovė Vokietijoje norėtų orientuotis ne į savo šalies politinę lyderystę Europoje, o veikiau į Šveicarijos modelį – ekonominę gerovę ir politinę, švelniai tariant, ramybę.
Bet čia ateina Lietuva ir pareikalauja karių brigados boots on the ground. Problema šiuo atveju yra net ne vokiečių pacifizmas ir ilga tradicija nesiųsti karių į užsienį, o tai, kad Lietuvos ir Vokietijos nacionaliniai interesai santykių su Rusija atžvilgiu nesutampa. Karas Ukrainoje šiuos skirtumus laikinai užglaistė, bet ši laikina bendrystė nebus tvari, jei nebūsime tikri, kad Vokietijos Rytų politikos pokyčiai yra strateginiai, o ne taktiniai.
O to tikrumo kol kas nėra. Ir kol jo nėra, bendradarbiavimas Baltijos jūros regiono lygiu, aktyviau įtraukiant į mūsų flango gynimo reikalus ne tik vokiečius, bet ir lenkus, suomius ir skandinavus, būtų gal kiek patikimesnis reikalas nei tik vokiečių brigada, kuri, kaip sakė vienas mūsų ministras apie „Boxer“ šarvuočius su neveikiančiais bokšteliais, „važiuoti gali“.
