Lietuvoje taip nutinka pirmą kartą. Net Seimo dauguma per tuos dvejus metus prarado tik vieną Majauską. Bet ir tas Pranckiečio vaidmeniui opozicijos klojimo teatre neištempė.
Negirdėtas įžūlumas. Skvernelis iki lygiadienio buvo netekęs bene keturių ministrų. Jo ir Karbauskio dauguma žuvusiuosius ir dezertyrus skaičiavo trečios rankos pirštais – pradedant Šakaliene, Kildišiene, Mateliu, Urbšiu, baigiant puse socialdemokratų.
Toks stabilumas netvarume visus politinio lauko žaidėjus – maršininkus ir neršininkus, prezidentą ir jo remiamą įvairiaplaukę opoziciją, o ypač žiniasklaidą stačiai varo iš proto. Premjere, gal galima bent vieną? Nu, duokit nors vieną skalpą. Gaila ar ką?
Karas žiniasklaidai suteikė šansą neskausmingai atsisveikinti su po Kovo 11-osios įsikirsta tradicija – pagrindinių žinių ieškoti tik Seime ir kilometro spinduliu aplink jį. Žiniasklaida galimybe nepasinaudojo. Inercija, kad apie Seimą reikia rašyti kasdien ir po daug, įveikė abejonę. Kol kas įveikė.
Bet tai nebėr šventas prioritetas. Pasibaigus šitos valdžios kadencijai gali ateiti supratimas, kad nebūtina visais reporterių alchemijos būdais bandyti iš to šūdo spausti vašką.
Paskutinius tris mėnesius iki Šimonytės kabineto lygiadienio reportažai iš Seimo ir Vyriausybės neretai priminė Palmyros horoskopus ar Vaivos kortų dėliones. Būktai kažkas baisaus tuoj tuoj. Jei ne su ministru Skorpionu, tai su Ožiaragiu. Jei ne su Avinu ir Žuvim, tai daugumos Mergelėms tikrai bus riesta, bet gal ir ne.
Ką rašyti, jei skalpų nėr? Krapštytis ieškant nervo karjeso pagraužtame dantyje – ne kastuvu žiebti, kaip buvom įpratinti ankstesnių gerųjų vyriausybių.
O kas atsitiko? Užteko nevogti, nešlamšti už dyką kotletų Dubajuje, nesuarti savo artimo žemės kaip savo, artimo neatsiklausus, atvirai nebesityčioti iš mokytojų, ir voila.
Galimas daiktas, po poros metų Lietuva taps kaip Danija, kur vidaus politikos reikalus žiniasklaidoje nusveria tarptautiniai. Šalimi, kurioje išvardyti dešimt parlamentarų ar net ministrų be „Google“ retas sugebės.
Šimonytės kabineto dėka Lietuva prie to priartėjo. Kuris čia nemirktelėjęs galėtų išvardyti susisiekimo, žemės ūkio, teisingumo, kultūros ministrų ir Seimo Antikorupcijos komiteto pirmininko pavardes?
Kuo, be to, kad neprarado nė vieno užmuštais ir sužeistais, dar gali pasigirti Šimonytė? Jei gali?
Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų iš Seimo kairės, taigi iš tos pusės, kur tarptautinė akustika tokia prasta, kad čia sėdintieji menkai gaudo pagrindines balses, tai – užsienio politika. Ne tik parama Ukrainai, o ir demokratinio Taivano – komunistinės Kinijos vektorius.
Tai, kad ši Vyriausybė, mesdama pirštinę komunistinei Kinijai su Taivaniečių atstovybės atidarymu, veikė pramatančiai, pasaulyje pastebima vis dažniau.
Štai ir „Huffington post“ rašo, kad maža Lietuva prisideda keičiant Vakarų demokratijų politiką santykiuose su Kinija. O tai, kad politiką reikia keisti, abejojančių vis mažiau. Ateina supratimas, kad Kinijos diktatūra kelia didesnį pavojų nei žlunganti Rusija.
To neprižiebia marga Seimo opozicija, įsikibusi į santykių su Kinija gerinimą bet kokia, net savo ribotų galvų kišimo po dalgiu kaina. Vaikinai, baigta seilėms meilėms su Kinija. Baigta lygiai taip, kaip ką tik turėjot pripažinti meilių seilių su Baltarusija ir Rusija fiasko pagal formulę „nepainiokim prekybos ir sporto su politika“.
Trinkit senus AMB, Uspaskicho, Butkevičiaus ir Skvernelio failus. Dar geriau išvis instaliuokite naujas užsienio politikos programas iš kokio Adomėno kompo. Nebeužtvenksi upės bėgimo.
Jei šiam kabinetui ir galima ką prikišti dėl užsienio politikos, tai tik keistą blaškymąsi. Tiek dėl bandymo eiti atbulom dėl Taivano, tiek įvedus sankcijas Baltarusijos kalio trąšoms. Dar nenorint išvaduoti vaikus nuo privalomo rusų kalbos mokymo ar nuolaidžiavimo „geriesiems“ rusams, tiesiant raudonus kilimus nuo Šoigu eksmeilužės iki Sobčak ir „Dožd“.
Valdantieji neturi kuo pasigirti, kartojo socialdemokratų primadona Blinkevičiūtė šeštadienį, įsikibusi į „Financial Times“ publikaciją, už kurią valstybė sumokėjo maždaug tiek, kiek per pusmetį algos į kišenę įsideda Blinkevičiūtė.
Ištęsti šeštadieniniai socialdemokratų rypavimai, painiojant infliacijos, energetikos kainų šuolių priežastis su pasekmėmis, rodo, kad susiskaldžiusi į nesutaikomas gaujas Seimo opozicija pasigyrimų grafoje taip pat, be to, kad ji dar gyva, neturi ko įrašyti.
Ekonominė Šimonytės kabineto politika, kaip ir tekstų pirkimas žiniasklaidoje, niekuo nesiskiria nuo Skvernelio kabineto ir tikrai lenkia Butkevičiaus Vyriausybę. Išmokų, kompensacijų ir indeksacijų bei verslo lengvatų krituliai lenktyniauja su šeštadienį Lietuvą ištikusiu snygium.
Bet negi opozicija puls valdžią už 4,9 proc. biudžeto deficitą nuo BVP? Tą turėtų dėjimais iš viršaus triuškinti liberalai. Tik lyg tyčia tą deficitą ir įkalė liberalai, kurių abi partijos – valdžioje.
Liberalas su socialisto šautuvėliu, žinoma, keistas padaras. Bet tiesa ir tai, kad Šimonytės kabinetas, tęsdamas pirmtakų kairiąją ekonominę politiką, opozicijos populistus paliko be šaukšto. O didžiausia neapykanta ir karai – tarp tos pačios rūšies. Dėl tų pačių medžioklės plotų.
Bet švietimas kaip buvo taip ir liko problema? Sveikatos apsauga? Partnerystės įstatymą praleido? Visus idiotiškus sovietinius ir karbauskinius draudimus paliko?
Taip. Bendražmogiški reikalai – pass. Švietimas – pass. Mokytojo profesija kaip buvo, taip ir amžiams liks neprestižine. Sveikatos apsauga – pass. Tiksliau, fas, kaip žemaitis šunį siundydavo ką tai čiupti.
Griebk gydytoją, sako ministras Dulkys, supratęs, kad gydytojas – visus lietuvius tenkinantis priešas. Tai jis kalčiausias, kad tu negali ateiti pas jį šiaip sau, kaip pas kaimyną persimesti keliais žodžiais. Tai pas jį koridoriuje nėra eilių, nes tas žaltys tik savo pažįstamus gydo.
Žvaigžde turėjęs tapti ministras pramušė lubas. Nausėdos džiaugsmui premjerė galėjo, gal net turėjo jį pakeisti. Nors, tiesą sakant, o koks skirtumas, kas šioje šalyje bus sveikatos ministru?
Vis tiek šoks pagal Kauno klinikų dūdelę. Antra, ant gydytojų kabins visus pastipusius šunis sistemos, neįgalios pasiekti net to, kad e-sveikata veiktų kasdien. Dulkys mantrą jau moka. Tekartoja vietoj Miunchauzeno citatų. Kam vidury kadencijos tuščių vilčių naujiems nusivylimams?
Net jei ką pakeistum, nepagirs juk. Dauguma tautos nelaiko proto ir išsilavinimo vertybe. Tai, kad negerbia proto, priminė vieno portalo „statistika“ apie gydytojus, dirbančius po du darbus.
Bl.., jei tie vargšai nedirbtų dviejuose darbuose, jūs išvis daktarą matytumėt kaip savo ausis. Bet tūkstančiai, kuriems su savisauga nelabai, griežė dantim: matei, jie po kelis tūkstančius gauna ir dar sako, kad mažai?
Daug kam už vadovą čia vatnikas antivakseris, anekdotą apie karvę 11 min. tempiantis mulkis ar blūdus skelbiantis šunadvokatis. Pasiekti, kad mokytojų, gydytojų ir profesorių darbas tokiam prūde taptų prestižiniu – misija neįmanoma ne tik lygiadienį mininčiam Šimonytės kabinetui.
