Tikslas pagirtinas, Holodomoras buvo siaubingas genocidas, nusinešęs milijonų žmonių gyvybes. Verta apie jį kalbėti, kaip ir apie kitus genocidus. Tačiau kyla pavojus, kad Holodomoro atminimas gali tapti eiliniu įrankiu Rusijai pliekti, parodyti, kad ji visada buvo blogio imperija, nuosekliai siekusi sunaikinti ukrainiečių tautą. Nors istorikai neturi vieningos nuomonės dėl genocido apimties ir tikslų, šiuo metu Lietuvoje peršamas propagandinis pasakojimas neatitinka tikrovės.
Pirmiausia apie aukų skaičių. Patikimiausia Lietuvos žinių agentūra BNS rašė, o daugelis kitų žiniasklaidos organizacijų kartojo jos teiginį, kad „Holodomoras – 1932–1933 metais sovietų Ukrainoje sukeltas badas, įvairiais skaičiavimais, pražudęs 7–10 mln. ukrainiečių. Daugiau kaip dvi dešimtys pasaulio valstybių šį badmetį pripažino genocidu, kurį vykdė Josifas Stalinas, norėjęs išlaikyti Ukrainą savo kontrolėje.“ Teiginys, kad per Holodomorą, įvairiais skaičiavimais, žuvo 7–10 mln. ukrainiečių, yra iš piršto laužtas, skaičius dvigubai didesnis negu rimtų istorikų konsensusas.
Istorikų dauguma nurodo 3,5 mln. aukų. Savo knygoje „Red Famine: Stalin‘s war on Ukraine“ (liet. „Raudonasis badas: Stalino karas su Ukraina“) istorikė Anne Applebaum pažymi, kad 1931–1934 m. Sovietų Sąjungoje nuo bado mirė bent penki milijonai žmonių, tarp jų daugiau negu 3,9 mln. ukrainiečių. Applebaum knygos pavadinimas atskleidžia jos požiūrį į badą ir, jei ji mano, kad žuvo mažiau negu 4 mln., tiesiog nežinia, iš kur ištrauktas 7–10 mln. skaičius.
Patys ukrainiečiai dažnai teigdavo, kad žuvo šeši milijonai jų tautiečių, bet skaičių nepagrindė duomenimis. Tai veikiau buvo mėginimas pabrėžti, jog Holodomoras mažai, jei išvis, skyrėsi nuo Holokausto. Vokiečiai nužudė šešis milijonus žydų, sovietai – šešis milijonus ukrainiečių. Ukraniečių kančios nemažesnės už žydų.
Net jei būtų žuvę tiek ukrainiečių (ko tikrai nebuvo), negalima sutapatinti Holokausto ir Holodomoro. Kai kurie istorikai klausia, kuo nuo bado miręs ukrainiečių vaikas skiriasi nuo Varšuvos gete badavusio žydų vaiko, kuo skiriasi Kolyma nuo Aušvico. Istorikas Normanas Naimarkas pabrėžia, kad reikia lyginti šių vaikų likimus, o ne jų mirtis. Jei Ukrainos vaikai išgyveno badmetį, jie buvo palikti ramybėje ir turėjo galimybę toliau gyventi. Kol naciai valdė, žydų vaikai buvo nuolat medžiojami ir pasmerkti būti išsiųsti į Treblinką ar kitą nacių naikinimo stovyklą. Skirtumas yra labai reikšmingas.
Nesutariama, ar Stalinas konkrečiai siekė pakenkti ukrainiečiams kaip etninei grupei, nors Applebaum ir Naimarkas mano, kad taip buvo.
Neabejotina, kad Stalinas manė, kad Vakarų kapitalistinės šalys ketina sunaikinti socialistinę SSRS, kuri buvo labai pažeidžiama, jos kariuomenei trūko modernios ginkluotės, jos pramonės bazė buvo apgailėtinai neišvystyta.
Maskvai trūko piniginių išteklių ambicingam industrializacijos planui finansuoti ir ji negalėjo gauti paskolų iš Vakarų valstybių. Stalinas nusprendė, kad vienintelis būdas finansuoti pirminio kapitalo kaupimą yra rekvizuoti grūdus iš valstiečių, kad ir kokia būtų kaina, ir parduoti juos užsienyje. Iš valstiečių buvo atimti net sėkliniai grūdai, o rekvizicija tęsėsi, nors Stalinas ir jo pakalikai žinojo, kad valstiečiai masiškai badauja, kad tėvai žudo vieną vaiką, norėdami pamaitinti kitus.
Levas Kopelevas, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų, entuziastingai prisijungė prie „grūdų fronto“. „Kaimo gyventojai valgė žolę ir graužė šakeles... ir aš paaiškinau sau: neturiu pasiduoti alinančiam gailesčiui“.
Ukraina nebuvo vienintelis „Grūdų fronto“ taikinys. Į Stalino taikiklį pateko visa SSRS teritorija, žuvo nemažai rusų ir gudų.
Ir ne ukrainiečiai labiausiai nukentėjo. Koks dešimtadalis iš 33 mln. ukrainiečių žuvo. Skaičiuojama, kad Kazachijoje, kur gyveno apie 6 mln. žmonių, žuvo 1,45 mln., absoliuti dauguma jų – kazachai. Manoma, kad net 38 proc. kazachų žuvo, bet tik 8–9 proc. respublikoje gyvenusių slavų.
Kiekvienu atveju kazachų mirtingumas buvo bent du tris kartus didesnis negu ukrainiečių. Kazachai labiausiai nukentėjo ne dėl to, kad sovietų valdžia juos persekiojo etniniu pagrindu, siekė juos sunaikinti kaip tautą ir etnosą, bet dėl to, kad griebėsi priverstinio išklajoklinimo, klajoklius paverčiant kolūkiečiais.
Kaip pažymi didysis Stalino biografas Stephenas Kotkinas, nebuvo jokio „kazachų“ bado, kaip nebuvo ir „ukrainiečių“, badas buvo sovietinis.
Būta atvejų, kai Stalinas mažino Ukrainos ir kitų regionų, pvz., Šiaurės Kaukaze, Volgos slėnyje, centrinėje Rusijos juodžemio zonoje, surenkamų grūdų kvotas. 1932 m. liepos 24 d. laiške Molotovui ir Kaganovičiui Stalinas, nors pabrėždamas, jog grūdų kvotos turi būti besąlygiškai įgyvendinamos, rašė, kad „reikia padaryti išimtį kai kuriems Ukrainos rajonams, kurie ypač nukentėjo.“
Rusijos archyvų tarnybos direktorius yra pažymėjęs, kad Rusijos ir respublikų archyvuose yra milijonai dokumentų apie ketvirtojo dešimtmečio badą, bet nėra užuominų, kad etniniai motyvai suvaidino vaidmenį įvykiuose, net Ukrainoje.
Stengdamasis pateisinti Irako invaziją po to, kai nebuvo rasta jokių masinio naikinimo ginklų, tuometinis JAV gynybos ministras Donaldas Rumsfeldas tvirtino, kad įrodymų nebuvimas nėra nebuvimo įrodymas (angl. absence of evidence is not evidence of absence).
Teoriškai toks teiginys gali būti teisingas, bet tariamų Irako ginklų atveju įrodymų nebuvimas rodė, kad tokių ginklų nebūta. Jei sovietų valdžios viršūnėse atvirai buvo rašoma apie dešimtims tūkstančių žmonių taikomą mirties bausmę, tai, kad nebuvo rašoma apie tautinius motyvus badmetyje, suteikia tvirtą pagrindą manyti, kad jų nebūta. Per Holomodorą apie 3,5 mln. ukrainiečių žuvo dėl valdžios dirbtinai sukelto bado, bet daugumos istorikų nuomone jie žuvo ne dėl to, kad buvo ukrainiečiai.
Lietuvos žiniasklaida turėtų savęs klausti, ar rašydama, kad badas Ukrainoje „įvairiais skaičiavimais, pražudęs 7–10 mln.“, ji neskelbia melagienų ir nepataikauja savo skaitytojų išankstinėms nuomonėms.
