Rygoje saugų uostą nuo Putino represijų radusio telekanalo „Dožd“, kurį fuhrerio režimas pakentė iki pat karo, laidos vedėjas Korosteliovas kreipėsi į rusus, prašydamas rašyti apie kenčiančius vargšus čmobikus.
„Rašykite mums į „Dožd“, – bylojo gerasis rusas. – Mes tikime, kad daugumai karių galėtume padėti gauti ekipuotę ir elementarių patogumų fronte.“
Iš pafrontės valstybės, kurioje gavai politinį prieglobstį, per teliką rinkti lėšas fašistų ordoms – kažkas iš kategorijos „aukščiau įžūlumo“. Maždaug kaip pridergti prie Latvijos prezidento durų, paskambinti apsaugai ir paprašyti tualetinio popieriaus.
Kilo triukšmas. „Dožd“ vyr. redaktorius T. Dziadko išsigynė Korosteliovo kaip Simonas (Petras) Jėzaus. Tai buvusi klaida. Tai ne mes. „Dožd“ ten nebuvo. Kartojo tas gerasis rusas frazes, kurios kažkur jau buvo girdėtos. Korosteliovas buvo atleistas.
Tačiau toks paramos fašistinei okupacinei armijai rinkimo išsigynimas neturėtų klaidinti.
Viena vertus, tai jau ne pirmas „Dožd“ reveransas imperinei Rusijai iš Rygos. Antra, bet kuris žurnalistas, kada nors dirbęs redakcijoje, žino, kad vienas laidos vedėjas negali šiaip sau įšokti į eterį ir pradėti lėšų rinkimo kampaniją. Net jei tai parama vaikams. Vien todėl, kad be redakcijos paramos techniškai su tokia užduotimi vienas vedėjas nesusidorotų.
Žiniasklaidos rėmimo projektai kruopščiai apgalvojami. Reklama, infotakeliai, kitų laidų įsijungimas – tik ledkalnio viršūnė. Demaskuoti „Dožd“ į valias fakto, kad Korosteliovas kreipimęsi naudoja įvardį „mes“.
„Dožd“ vyr. redaktorius Dziadko meluoja. Dar daugiau. Gerasis rusas Rygoje meluoja lygiai taip pat, kaip propagandonai Simonian ir Solovjovas Maskvoje.
Į klausimą, kieno Krymas, gerasis rusas Dziadko 2014-ųjų balandžio 28-ąją tviteryje nė neklaustas atsakė kaip imperininkas: „Крым, добро пожаловать в Россию!“ (Kryme, sveikas atvykęs į Rusiją!). Tiesa, tas tvitas jau ištrintas, bet rankraščiai nedega.
Tai – ne klaida, ne išsprūdę žodžiai, tai – apgalvotas Korosteliovo ir „Dožd“ veiksmas, įsitikinęs rusų teležurnalistas J.Kiseliovas, kuris po Krymo užgrobimo emigravo iš Rusijos į Ukrainą.
Pasak J. Kiseliovo (nepainioti su D. Kiseliovu), esmė net ne tai, ką pasakė Korosteliovas. Daug svarbiau, kaip į jo atleidimą reagavo „gerieji rusai“. J.Kiseliovo teigimu, ši istorija apnuogino Putino opozicijos veidą. Ji nenori suprasti, kad vyksta baisus karas, todėl tai, kas buvo gerai iki karo, dabar nebetinka.
Daugumos vadinamųjų Rusijos liberalų bėda – bandymas stovėti aukščiau ar šalia karo. Nenoras pripažinti, kad ne Putinas, o Rusija kariauja nusikalstamą, grobikišką karą. Tokiame kare doram žmogui nėra kitos išeities, kaip tik visom išgalėm remti Ukrainą. Fašistinėms ordoms ekipuotę renkantis nėra doras.
Ant „Dožd“ imperinės žievės paslydo dauguma Putino opozicionierių. Klaida buvo taip kalbėti, bet dar didesnė klaida – atleisti Korosteliovą, dūsauja opozicijos pulkai. Lūžo dauguma gerųjų rusų, įskaitant A.Šenderovičių, pasak kurio, Korosteliovas teisus, bandydamas padėti „Vankai, kuris metamas į šaltą apkasą“, nes Vanka jam – gyvas žmogus.
Remarque’as, regis, 1945 m., parašė į šaltą apkasą prie Stalingrado numesto vokiečių kareivio Ernsto Greberio jautrią istoriją (romanas „Laikas gyventi ir laikas mirti“). Tačiau nei Remarque‘ui, nei T.Mannui, nei šimtams kitų gerųjų vokiečių emigracijoje nekilo mintis per britų radiją raginti rinkti drabužius ir ekipuotę vermachto kareiviams.
Kokiu buku politiniu gyvuliu reikia būti, kad po Bučos ir Mariupolio, po vaizdų iš kosmoso, kur visa Ukraina panirusi į visišką tamsą, matydamas suluošintų vaikų nuotraukas, tai padariusios armijos kareivius vadintum „mūsų berniukais“, rūpintumeis, kad jiems nieko netrūktų kare prieš savo laisvę ginančius ukrainiečius.
Gerieji rusai, kad ir kokie jie kritiški Putinui, nenori nukirpti bambagyslės su imperija. Dauguma, tą galima justi ir iš gausių konferencijų Vilniuje, mano atstovaujantys Rusijos didybei. Mielai paisto apie Marshallo planą Rusijai, bet nė žodžio neišdauš apie Rusijos reparacijas Ukrainai.
Juos pastebimai erzina tai, kad „didžios šalies“ pasakos nebegali parduoti lietuviams, latviams, suomiams, lenkams, čekams ir visai – ukrainiečiams. Net ir Macronas, prasižiojęs apie garantijas fašistų reichui, jau bailiai dairosi į šalis.
Iš plika akimi matomo gerųjų rusų pasipūtimo kyla politinio mąstymo bėda. Atsisako suprasti, kad jiems suteikta galimybė laisvai gyventi ir dirbti Europos šalyse yra ne teisė, o privilegija. Kaip ir dauguma gerųjų rusų, „Dožd“ to nesuvokia. Net ir pabėgę nuo Putino režimo mentaliai liko Putino režimo barikadų pusėje.
Šitos dvipūdės ant gerųjų rusų mąstymo padargų įtakos neįžiūri ir nemažai lietuvių. Istoriškai būtų barbariška paskui Just. Marcinkevičių kartoti „aš kaltinu Bažnyčią, išmokiusį lietuvį nuolankumo“, bet faktas, kad mūsų noras matyti Rusiją geresnę, nei ji yra, auga iš labai giliai.
Lietuviai linkę tikėti agresoriaus gerumu taip naiviai, kaip tik vaikai gal gali. Kalbėdamas apie Rusiją dažnas pamiršta faktus. Jie pakeičiami stebuklinėmis pasakomis kad ir apie analogų pasaulyje neturintį Dostojevskį, kurį, skirtingai nuo amerikiečių, prancūzų, lenkų ar čekų autorių, privalu skaityti tik originalo kalba, nors dauguma nebus skaitę nė lietuviškai.
Putinas blogas, o liaudis gera, sapalioja lietuvis. Bet tai atvejis, kai atitiko kirvis kotą.
Mano amžiną atilsį motina, dešimt metų praleidusi Sibire, sakydavo, kad rusai – geri žmonės. Bet visi bandymai išsiaiškinti, kuo tas gerumas pasireiškė, be to, kad ji vos sulaukusi pilnametystės su mažamete seserimi tremtyje iškart tapo našlaitėm, baigdavosi be rezultatų.
Dabar dingojasi, kad tai buvo tik įgimtas krikščioniškas noras apie kitus spręsti pagal savo (ne)sugedimo laipsnį. Rusams sekėsi. Šalia jų daugiausia gyveno geri žmonės. Rusija tuo begėdiškai naudojosi iki pat šio karo. Bando ir dabar. Ir ne be rezultatų.
Kiek daug faktų apie gerąją Rusiją ignoruota. Pirmasis Čečėnijos karas pradėtas ir vyko tada, kai valdė gerieji rusai su Jelcinu priešaky. Putino rusai tada nė nežinojo. Anas buvo tik Sankt Peterburgo vagių gaujos torpeda. Gerojo ruso Sobčako lagaminėlio nešiotojas.
Gerieji rusai slėpė OMON žudikus, įvykdžiusius pareigūnų egzekuciją Medininkuose. Saugojo nuo Lietuvos teisingumo Rainių budelį Raslaną, generolą Naudžiūną ir Kasperavičių iš Kaspervizijos, o ištisos Seimo partijos ir filosofai su plyta rankoje tuo pat metu reikalavo atiduoti „Mažeikių naftą“ į „LUKoil“ nagus.
Per daug žmonių per ilgai ignoravo faktus. Tikėjo vargšo Vankos pasaka: „Tai ne mes, mūsų ten nėra, mūsų niekur nėra, tai – provokacija ir ne viskas taip vienareikšmiška.“. Per dažnai senelė užusnūsdavo prieš toksišką tos pasakos pabaigą: „Taip, tai mes, ir ką, bl.. tu man padarysi?“
