Su daugelio šalių pagaliau genocidu pripažintu Holodomoru žymus britų istorikas Robertas Conquestas skaitytojus supažindina savo knygoje „Sielvarto derlius: sovietinė kolektyvizacija ir teroras badu“.
Autoriaus tekste kartais užtenka pakeisti vos kelis žodžius ir susidaro įspūdis, jog kalbama apie šiuos laikus: „Stalinizmui būdingos psichopatijos apraiškos stulbino dar ir tuo, kad tiek spaudai, tiek bet kuriam kitam informacijos šaltiniui buvo draudžiama net užsiminti apie badą. Žmonės, nors puse žodžio prasitarę apie badą, būdavo apkaltinami antisovietine propaganda ir dažniausiai nuteisiami ne mažesniam kaip 5 metų įkalinimo darbo stovyklose laikotarpiui.“
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Tiek mieste, tiek kaime tarpo oficialiai skatinamas, netgi ideologizuojamas žiaurumas. Vienas tuometinių įvykių liudininkų, darbininkas iš Charkovo traktorių gamyklos, matė, kaip buvo parodytos durys vienam įsidarbinti atėjusiam pagyvenusiam vyrui: „Nešdinkis, seni, <...> eik į laukus ir ten dvėsk!“
Poltavos srities Charsino kaime septintą mėnesį nėščia moteris buvo mirtinai uždaužyta su lenta už tai, kad rovė kolūkio lauke vasarinius kviečius. Bilske (taip pat Poltavos srityje) ginkluotas sargybinis nušovė Nastią Slipenko, trijų vaikų motiną ir suimto valstiečio žmoną, už tai, kad ji naktį kasė bulves kolūkio lauke. Jos trejetas vaikų vėliau mirė badu. Kitame tos pačios srities kaime aktyvistas, saugojęs kukurūzų lauką, mirtinai sumušė išbuožinto valstiečio sūnų už tai, kad šis pasisavino keletą kukurūzų burbuolių.
Mala Berežankos kaime, Kijevo srityje, kaimo tarybos pirmininkas sušaudė septynetą žmonių, iš kurių trys buvo keturiolikos ir penkiolikos metų vaikai (du berniukai ir mergaitė), kai užtiko juos renkančius grūdus kolūkio lauke. Tiesa, jis pats vėliau buvo suimtas ir nuteistas penkeriems metams pataisos darbų.
Dabar brigados darydavo nuodugnias oficialias kratas kas dvi savaites. Galiausiai iš valstiečių surinkdavo bulves, žirnius ir runkelius. Įtardavo kiekvieną žmogų, kuris neatrodė išbadėjęs. Tuomet aktyvistai krėsdavo namus itin kruopščiai, nes būdavo tikri, kad juose kažkur esama paslėptų produktų. Kartą vienas aktyvistas po kratos valstiečio, nespėjusio ištinti nuo bado, namuose rado mažą maišelį miltų, sumaišytų su smulkinta žieve ir lapais, ir visą jo turinį išpylė į kaimo tvenkinį.
Kai kur galima išgirsti istorijų ir apie tai, kaip žiaurūs brigadų nariai reikalaudavo mirštančiuosius išvežti kartu su mirusiųjų kūnais ir taip sumažinti kelionių į kapines skaičių, ir apie tai, kaip dar gyvi vaikai ir seni žmonės kartais išgulėdavo masiniame kape keletą dienų. Vienas kaimo tarybos pirmininkas Hermanivkoje (Kijevo sritis) pamatė bendrame kape pavienio, kolūkiui nepriklausiusio ūkininko kūną ir įsakė jį iš ten išmesti. Tik praėjus savaitei jis leido valstietį palaidoti. Teroro ir žeminimo metodai buvo plačiai paplitę – apie tai galima spręsti ir iš Michailo Šolochovo laiško, parašyto Stalinui 1933 m. balandžio 16 d., kuriame jis pasakoja apie žvėriškus žiaurumus Done.
„Tokių pavyzdžių galima suminėti begalinę daugybę. Tai ne pavieniai perlenkimai ar klaidos, o rajoniniu mastu įteisintas grūdų surinkimo „metodas“. Apie šiuos faktus išgirdau arba iš komunistų, arba iš pačių kolūkiečių, kurie savo kailiu patyrė visus šiuos „metodus“, o vėliau atėjo pas mane su prašymais „parašyti apie tai į laikraštį“.
Būtina ištirti ne tik tų žmonių, kurie tyčiojosi iš valstiečių ir iš Sovietų valdžios, atvejus, bet ir atvejus tų vadovų, kurie nukreipė šiuos asmenis tokiai veiklai <...>.
Jeigu šio laiško turinys nusipelno CK dėmesio, atsiųskite į Vešanskajos rajoną tikrų komunistų, kuriems pakaktų drąsos, nekreipiant dėmesio į suinteresuotuosius asmenis, demaskuoti tuos, dėl kieno kaltės buvo sugriauti rajono kolūkiai, kurie tinkamai ištirtų padėtį ir išaiškintų ne tik tuos asmenis, kurie taikė kolūkiečiams pasibjaurėtinus kankinimų, mušimo ir tyčiojimosi metodus, bet ir tuos veikėjus, kurie pastaruosius įkvėpė.“
Stalinas atsakė Šolochovui, kad jo žodžiai darą jam „kiek vienpusišką įspūdį“, tačiau, nepaisant to, jie atskleidžia „<…> mūsų partinio ir sovietinio darbo skaudulį, parodo, kaip mūsų darbuotojai, trokšdami sutramdyti priešą, kartais netyčia smogia draugams ir nusileidžia iki sadizmo. Tačiau tai nereiškia, kad aš dėl visko su jumis sutinku. Jūs matote tik vieną reikalo pusę, nors ir matote ją pakankamai gerai. Tačiau tai tik viena reikalo pusė <...>. Pažvelgus į kitą reikalo pusę, matyti, kad didžiai gerbiami jūsų rajono (ir ne tik jūsų rajono) grūdų augintojai surengė „itališką streiką“ (sabotažą!), todėl darbininkams ir Raudonajai armijai iškilo grėsmė likti be duonos. Tai, kad sabotažas buvo tylus ir išoriškai nekaltas (be kraujo praliejimo), nekeičia fakto, kad gerbiami grūdų augintojai kariavo vadinamąjį „tylųjį“ karą su sovietų valdžia. Bado mirties karą, brangus drauge Šolochovai...
Žinoma, šia aplinkybe niekaip negalima pateisinti smurto, kurį, kaip jūs tvirtinate, taikė mūsų darbuotojai. <...> Ir atsakingi už šiuos šiurkščius pažeidimus asmenys turi būti deramai nubausti. Vis dėlto, aišku kaip dieną, kad gerbiami grūdų augintojai nėra tokie nekalti, kaip gali pasirodyti žvelgiant iš šalies“.
***
Vienas iš aktyvistų prisimena:
„Girdėjau, kaip vaikai <...> dūsta, springsta klykdami. Ir mačiau vyrų žvilgsnius: išgąstingus, maldaujančius, kupinus neapykantos, bukai abejingus, beviltiškai prigesusius arba degančius pamišėliška narsa ir ryžtu.
– Paimkite. Neškitės viską. Štai ant krosnies garuoja barščių puodas. Tiesa, jie skystoki, be mėsos. Ir vis dėlto juose yra burokų, bulvių, kopūstų... Dar ir pasūdyti! Paimkite tai, draugai, piliečiai! Štai, tik luktelkite, nusiausiu batus... Nors ir lopas ant lopo, bet vis tiek, gal pravers proletariatui, mūsų brangiajai sovietų valdžiai...
Buvo nepakeliama visa tai matyti ir girdėti. O dar blogiau buvo tame dalyvauti... Ir aš įkalbinėjau save, aiškinau sau. Negalima pasiduoti jėgas atimančiam gailesčiui. Mes vykdome istorinę būtinybę. Atliekame savo revoliucinę pareigą. Aprūpiname duona socialistinę tėvynę. Vykdome penkmečio planą.“
Ir jis priduria:
„Kaip ir dauguma mano kartos žmonių, tvirtai tikėjau, kad tikslas pateisina priemones. Mūsų didysis tikslas buvo visuotinis komunizmo triumfas, ir dėl šio kilnaus tikslo viskas buvo leistina – meluoti, vogti, sunaikinti šimtus tūkstančių ar net milijonus žmonių, visus, kurie trukdė mūsų darbui arba galėjo jam sutrukdyti, visus, kas stodavo mums skersai kelio. Bet kokie svyravimai ar dvejonės, susijusios su mūsų veikla, buvo laikomos „inteligentišku skrupulingumu“ arba „kvailu liberalizmu“, kurie būdingi žmonėms, nesugebantiems „per medžius pamatyti miško“.
Štai kaip tuomet samprotavau ir kaip mąstė dauguma tokių kaip aš, netgi kuomet <...> pamačiau, ką reiškė „visuotinė kolektyvizacija“, kaip buvo „buožinami“ ir „išbuožinami“ žmonės, kaip negailestingai 1932–1933 m. žiemą buvo apiplėšinėjami valstiečiai. Aš pats dalyvavau šiose operacijose, laksčiau po kaimus ieškodamas paslėptų grūdų, baksnojau žemę su geležiniu strypu, tikėdamasis aptikti tuštumas, kuriose galėjo būti slepiami grūdai. Stengdamasis negirdėti vaikų verksmo ir moterų dejonių, drauge su kitais aktyvistais iškraustydavau senių skrynias... Tiesiog buvau įsitikinęs, kad vykdau didingą ir neišvengiamą kaimo pertvarką; kad ši pertvarka leis kaimo žmonėms ateityje gyventi geriau, kad jų nelaimės ir kančios – tai jų pačių atsilikimo arba klasinio priešo intrigų padariniai; kad pasiuntusieji mane – ir aš pats – žinome geriau už valstiečius, kaip jiems dera gyventi, ką jiems sėti ir kada arti.
Baisųjį 1933 m. pavasarį mačiau nuo bado mirštančius žmones. Mačiau moteris ir vaikus su išpampusiais pilvais, pamėlusius, dar kvėpuojančius, tačiau jau žiūrinčius tuščiomis, negyvomis akimis. Ir lavonai... lavonai su apdriskusiomis skrandomis ir pigiais veltiniais, lavonai valstiečių trobelėse, ant tirpstančios senosios Vologdos sniego, po Charkovo tiltais... Visa tai regėjau ir neišprotėjau, nenusižudžiau. Neprakeikiau ir tų, kurie pasiuntė mane žiemą atiminėti iš valstiečių duoną, o pavasarį įtikinėti vos pavelkančius kojas, išsekusius, į skeletus panašius žmones su išpampusiais pilvais išeiti į laukus ir versti juos „vykdyti bolševikinį sėjos planą per rekordiškai trumpą laikotarpį“.
Tikėjimo taip pat nepraradau. Tikėjau, nes norėjau tikėti.“
Kitas aktyvistas pasakoja apie tai, kad mintimis sekdamas Stalino kursu, jis galėjo apkaltinti „perlenkimais“ pavienius „blogus“ komunistus, tačiau „įtarimas, kad visi šie siaubingi dalykai nebuvo atsitiktiniai, kad jie buvo iš anksto suplanuoti ir kad juos sankcionavo valdžia, pamažu skleidėsi mano galvoje. Tąnakt supratau, kad šis įtarimas yra teisingas, ir tai atėmė iš manęs viltį. Man lengviau buvo ištverti gėdą dėl šių poelgių tol, kol galėjau kaltinti... pavienius asmenis“.
Tačiau net ir doresni komunistai, kaip, pavyzdžiui, mūsų ką tik pacituotas asmuo, ilgainiui prie visko priprasdavo.
„Jau apsipratau su siaubo atmosfera; ugdžiau savyje vidinį atsparumą tikrovei, kuri dar vakar mane beviltiškai gniuždė“, – vėliau jis rašė apie savo išgyvenimus.
Tokiems žmonėms arba pavykdavo nuraminti savo sąžinę, arba jie atsidurdavo koncentracijos stovyklose. Kaip numatė Bucharinas, tai sudarė sąlygas partijos „dehumanizacijai“, ir daugumai partijos narių „teroras nuo šiol tapo įprastu valdymo metodu, o besąlygiškas bet kokio partijos viršūnių įsakymo vykdymas – didžia dorybe“.
Lenino požiūrį į ankstesnį badmetį, kilusį 1891–1892 m. Pavolgyje, kuriame jis tuomet gyveno, galima vertinti kaip visos bolševikų partijos požiūrio į pavienes ir masines mirtis bei kančias rodiklį revoliucijos tikslų kontekste. Kol visos klasės, įskaitant ir liberaliąją inteligentiją, skubėjo padėti nukentėjusiesiems nuo nelaimės, Leninas atsisakė prie jų prisidėti. Jis pareiškė, kad badas spartina masių revoliucionizavimąsi, ir pridūrė: „Psichologiniu požiūriu visi šie plepalai apie alkstančiųjų pamaitinimą tėra paprasčiausia cukrumi pasaldinto sentimentalumo apraiška, taip būdinga mūsų inteligentijai.“
Kol 1932 m. paskutiniais mėnesiais banditų ir idealistų brigados krėtė valstiečių namus ir kiemus ieškodamos grūdų, pastarieji iš visų jėgų stengėsi nuslėpti bent kiek maisto arba kaip nors jo prasimanyti. Spaudoje buvo nuolat smerkiamas daugelyje kolūkių praktikuojamas grūdų slėpimas šiauduose jų iki galo neiškuliant, tačiau ten, kur pirmininkai buvo mažiau priekabūs, valstiečiai, naudodami šį būdą, iš tiesų galėdavo prasimanyti kad ir labai menką kiekį maisto. Valstiečiai buvo sugalvoję ir daugiau nedidelių grūdų kiekių nuslėpimo būdų – pavyzdžiui, derva užsandarintuose buteliuose nuleisdavo juos į šulinį arba tvenkinį.
Jeigu valstietis sugalvodavo nuo valdžios nuslėptus grūdus susimalti nacionalizuotame kaimo malūne, juos visus iš jo atimdavo. Todėl vietiniai meistrai išmoko gaminti „rankinius malūnus“. Jeigu valdžia tokio malūno „konstruktorių“ išaiškindavo, suimdavo ir jį, ir visus jo aptarnautus valstiečius. Apie tokias „namines girnas“ buvo nuolat rašoma Ukrainos partinėje spaudoje: 200 tokių rankinių malūnų buvo aptikta viename rajone ir 755 (vos per vieną mėnesį) kitame.
Su šiomis primityviomis priemonėmis, arba be jų, valstiečiai kepdavo neįprastą „duoną“, užmaišytą vandeniu praskiestame saulėgrąžų aliejuje, iš sorų, grikių pelų ir, kad nesuirtų, su trupučiu ruginių miltų. Vienas sovietinis rašytojas aprašo epizodą, kai valstietis susmulkino statinę, kurioje buvo laikomi taukai, ir virino skiedras, kad išgautų iš jų riebalų likučius. Taip jo šeima galėjo pasimėgauti „ypač gardžiu“ maistu.
Kitas rašytojas pasakoja apie tai, kad žaidimas su kauliukais „babki“, kurį nuo neatmenamų laikų žaisdavo kaimo vaikai, dabar išnyko, nes visi suvalgytų gyvulių seni kaulai dabar buvo „virinami katiluose, smulkinami ir suvalgomi“.
Dar vienas rašytojas pasakoja apie kaimą (ne Ukrainoje), kuriame „galvijai iškrito dėl pašaro trūkumo. Žmonės ten valgė duoną iš dilgėlių, sausainius iš vienokių piktžolių, o košę – iš kitokių“. Valgė ir arklių mėšlą, nes jame kartais pasitaikydavo vienas kitas sveikas kviečio grūdas. Prasidėjus žiemai buvo suvalgytos visos vištos ir visi gyvuliai, tada atėjo eilė šunims, o paskui ir katėms. „Tačiau dabar juos tapo sunku pagauti. Naminiai gyvūnai sulaukėjo, pasidarė baukštūs ir įtarūs. Žmonės šunis ir kates virė, nors jų mėsa buvo diržinga – vien gyslos ir raumuo. Iš galvų buvo gaminama mėsos šaltiena.“
Viename kaime iš po sniego išsikasdavo gilių ir iš jų kepdavo kažką panašaus į duoną, kartais pridėdami šiek tiek sėlenų ar bulvių lupenų. Kartą vienas partinis darbuotojas pareiškė kaimo tarybai: „Pažvelkite į šiuos parazitus! Jie puolė kapstyti sniegą plikomis rankomis, kad susirastų gilių – jie pasiryžę imtis bet ko, kad tik nereikėtų dirbti.“
***
Netgi 1932 m. lapkritį kilo keletas Ukrainos valstiečių sukilimų ir buvo laikinai išformuoti keli kolūkiai. Leonido Pliuščo senelis matė viename kaime į rietuvę sukrautus lavonus. Jo viršininkas jam paaiškino, kad „tai buvo buožių demonstracija“.
Valstiečių įtūžis dažniausiai peraugdavo į sukilimus dėl to, kad grūdai būdavo laikomi vos už kelių mylių nuo badaujančių kaimų. Caro laikais, kai kildavo daug mažesnio masto badas, žmonės susitelkdavo, kad padėtų badaujantiesiems. Vienas sovietinis rašytojas apie 1932–1933 m. badmetį rašė: „Seni žmonės prisimindavo badą, kilusį valdant carui Nikolajui. Tuomet jie sulaukdavo pagalbos. Jiems dalindavo maisto produktus. Valstiečiai eidavo į miestus prašyti išmaldos „Kristaus vardu“. Miestuose buvo verdama ir nemokamai dalijama sriuba, studentai rinkdavo aukas kaimui. O dabar, prie darbininkų ir valstiečių valdžios, jiems nepalikdavo nė grūdelio.“
Toli gražu ne visi grūdai buvo eksportuojami ar siunčiami į miestus ir armijai. Vietiniai svirnai buvo užpildyti „valstybės rezervo“ grūdais. Šie grūdai buvo laikomi įvairiems nenumatytiems atvejams, pavyzdžiui, karui – badas nebuvo laikomas pakankamai svaria šių resursų panaudojimo priežastimi. Pavyzdžiui, buvo pasakojama, kad Poltavos srityje svirnai „lūžo nuo grūdų“.
Iš valstiečių atimto pieno būdavo gaminamas sviestas fabrikuose, kurie taip pat veikė netoli badavusių kaimų. Į šiuos fabrikus galėdavo patekti tik partijos pareigūnai ir valdžios atstovai. Vienas amžininkų papasakojo, kaip kartą vienas niūrus tokio fabriko vadovas parodė jam, kaip sviestas buvo pjaustomas į gabalus ir pakuojamas į popierinius paketus su atspaustu užrašu anglų kalba: „USSR BUTTER FOR EXPORT“ („SSRS SVIESTAS EKSPORTUI“).
Tai, kad maisto produktai būdavo pasiekiami ranka, o badaujantieji negalėdavo jų gauti, varė žmones iš proto ir atrodė kaip niekšiška provokacija.
Pasitaikydavo, kad grūdus supildavo tiesiog lauke, kur jie pūdavo merkiami lietaus. Pavyzdžiui, Rešetylovkos stotyje (Poltavos sritis) stūksojo didžiulės krūvos grūdų, kurie jau buvo pradėję pūti, tačiau juos vis tiek akylai saugojo OGPU sargybiniai. Vienas iš JAV atvykęs korespondentas pro traukinio vagono langą matė „didžiules grūdų piramides, nuo kurių rūko dūmai dėl jų viduje vykstančio puvimo proceso“.
Bulvės taip pat dažnai būdavo suverčiamos į krūvas ir pūdavo. Pranešama, kad keli tūkstančiai tonų bulvių buvo supilta į krūvas lauke šalia Liubotyno srities ir aptverta spygliuotos vielos tvora. Po kurio laiko, kai bulvės pradėjo gesti, jas bulvių ir daržovių trestas perdavė alkoholinių gėrimų trestui, tačiau ir tada jos buvo laikomos lauke tol, kol galutinai supuvo ir netiko net alkoholio gamybai.
Savaime suprantama, kad oficialiose ataskaitose šie faktai būdavo susiejami su „sabotažu“: buožės derlių neva sabotuodavo ne tik stepėje, bet ir grūdų elevatoriuose bei maisto sandėliuose. Vienas grūdų elevatoriuje dirbęs apskaitininkas buvo nuteistas mirties bausme už tai, kad atsiskaitydavo su darbininkais miltais, tačiau po dviejų mėnesių jį paleido. Pats jis iš kalėjimo išėjo išbadėjęs ir kitą dieną mirė.
Esama daug pranešimų apie valstiečių riaušes, kai riaušininkų vienintelis tikslas būdavo pagrobti grūdus iš svirnų arba bulves iš spirito varyklų. Dažniausiai jie likdavo nieko nepešę, tačiau Pustovarovkos kaime sukilę valstiečiai nužudė partijos kuopelės sekretorių ir pasiėmė kolūkio bulves. Vėliau buvo sušaudyta apie 100 valstiečių. Chmeliovo kaime „moterų maišto“ dalyvės užpuolė grūdų sandėlį, ir už tai vėliau trejetą jų nuteisė. Anot vieno šių įvykių liudininko, „visa tai vyko dar tuomet, kai žmonės buvo alkani, tačiau vis dar nepraradę jėgų“.
Buvo ir kitokių nevilties padiktuotų poelgių. Kai kuriose srityse valstiečiai padegdavo pasėlius. Tačiau, priešingai 1930 m. įvykiams, pastarieji aktai buvo labiau spontaniški ir nekoordinuoti dažniausiai dėl žmonių fizinio silpnumo. Be to, dideliuose kaimuose, taikydama šantažo ir grasinimo metodus, kuriuos ji tuo laikotarpiu jau buvo puikiai įvaldžiusi, OGPU sukūrė gan platų slaptų informatorių tinklą.
Valstiečiai sukildavo ir 1933 m., per patį badmečio piką. Balandžio pabaigoje Nikolajevo srities Novovoznesensko valstiečiai atakavo grūdų sampilą (po atviru dangumi laikomi grūdai jau buvo pradėję pūti), ir juos iš kulkosvaidžių sušaudė OGPU sargybiniai. 1933 m. gegužę alkani valstiečiai apiplėšė grūdų sandėlį Sahaidake, Poltavos srityje, tačiau kai kurie jų buvo tiek nusilpę, jog mirė pakeliui taip ir neparnešę grūdų į namus, o likusieji kitą dieną buvo suimti – daugelį jų sušaudė, o kiti buvo nuteisti kalėti nuo penkerių iki dešimties metų. 1933 m. pavasarį valstiečiai iš kelių gretimų kaimų užpuolė grūdų sandėlį Hoholevo stotyje (Poltavos sritis) ir iš jo išsinešė pilnus maišus kukurūzų. Stebina tai, kad buvo suimti tik penki šio apiplėšimo dalyviai. Tokių veiksmų žmones paskatindavo imtis kraštutinė neviltis. Nelaukdami, kol ateis ruduo ir žiema, ir badas dar tvirčiau suspaus savo gniaužtais, daugelis valstiečių pradėjo palikinėti savo kaimus lygiai taip pat, kaip prieš dvejetą metų juos palikdavo „buožės“.
Pasieniečiai nepraleisdavo Ukrainos valstiečių į Rusijos teritoriją; ir jeigu kam nors iš valstiečių pavykdavo ten nusigauti, ir jis grįždavo su duona, kurios ten dar būdavo galima gauti, pasienyje duona būdavo atimama, o jos nešėjas dažniausiai suimamas (apie tai išsamiau papasakosime 18 skyriuje).
GPU taip pat stengėsi nepraleisti badaujančiųjų į zonas Lenkijos ir Rumunijos pasienyje; pranešama, kad šimtai pasienio rajonuose gyvenusių valstiečių buvo nušauti, kai mėgino persikelti per Dniestrą, kad patektų į Rumuniją. (Kita vertus, atrodo, kad tais metais Ukrainos valstiečiams nebuvo trukdoma keliauti į Šiaurės Kaukazą, kur atokiuose Dagestano ir Kaspijos rajonuose buvo galima rasti maisto.)
Remiantis kai kuriais apskaičiavimais, iki 1932 m. vidurio geležinkelio stotis užplūdo per tris milijonus kaimą palikusių valstiečių, mėginusių išvykti į miestus ar patekti į turtingesnius šalies rajonus. Vienas užsienio komunistas aprašo tokią sceną:
„Purvinų žmonių minios plūsta į geležinkelio stotis; daugybė vyrų, moterų ir vaikų laukia dievažin kokių traukinių. Juos išvaiko, tačiau jie ir vėl sugrįžta neturėdami nei pinigų, nei bilietų. Jeigu pasiseka, įlipa į bet kokį traukinį ir važiuoja juo tol, kol jų neišlaipina. Jie tylūs ir viskam abejingi. Kur jie keliauja? Jie tiesiog ieško duonos, bulvių, darbo gamyklose, kurių darbininkai maitinami kiek geriau... Duona – svarbiausia šių minių varomoji jėga. O ką galima pasakyti apie vagystes? Žmonės vagia visur, visur...“
Tačiau iki pat pavasario, kai badas pasiekė kulminacijos tašką, dauguma valstiečių vis dar mėgino išsiversti su įvairiais maisto surogatais, vildamiesi taip pratempti iki kito derliaus ir kad vyriausybė jiems kaip nors pagelbės – visos šios viltys buvo bergždžios.
O kol kas jie iš paskutiniųjų mėgino viską parduoti, iškeisti turimą turtą į duoną.
Kaip matėme, valstiečiui būdavo ganėtinai sunku legaliai persikraustyti į miestą, net ir pačioje Ukrainoje. Tačiau šiame bado etape efektyviai priversti laikytis draudimo išvykti buvo ne taip paprasta (iš tikrųjų šį draudimą buvo sunku priversti vykdyti netgi per vėlesnį ir daug beviltiškesnį bado etapą). Kai kuriems valstiečiams pavykdavo nusigauti į Kijevą ar kitą didelį miestą. Aukštų pareigūnų, gaudavusių didelius maisto davinius, žmonos dalį joms likusio maisto parduodavo Kijevo turguose arba iškeisdavo į vertingesnius valstiečių daiktus. Gausiai išsiuvinėtą staltiesę buvo galima įsigyti už keturių svarų duonos kepalą, gerą kilimą – už kelis tokius duonos kepalus. O „gražiai išsiuvinėtus vilnonius ar lininius marškinius... buvo galima įsigyti už vieną ar du kepalus duonos“.
Tačiau valstybė numatė ir kitų, daug sistemingesnių būdų, kaip ištraukti iš valstiečių šeimų jų vertybes. Netgi mažuose rajoniniuose miesteliuose arba didelėse gyvenvietėse veikė vadinamosios „torgsin“ („prekybos su užsieniečiais“) krautuvės, kuriomis galėdavo naudotis ir valstiečiai. Šiose krautuvėse buvo galima įsigyti bet kokių prekių (taip pat ir maisto produktų), bet tik už užsienio valiutą arba už brangiuosius metalus bei brangakmenius.
Kai kurie valstiečiai turėdavo užspaudę vieną kitą auksinį papuošalą ar monetą, už kuriuos būdavo galima įsigyti šiek tiek duonos (tačiau lankytis „torgsin“ parduotuvėse būdavo pavojinga, nes GPU, veikdama priešingai tokių parduotuvių egzistavimo loginiam pagrindui, vėliau mėgindavo konfiskuoti vertybes, kurių „torgsin“ klientai neva nebūdavo deklaravę). Savaime suprantama, jog šio „prekybos su užsieniečiais“ projekto sukūrimą nulėmė sovietų valdžios troškimas surasti kuo daugiau resursų, tinkamų panaudoti tarptautinėje rinkoje. „Torgsin“ krautuvėse už auksinius kryželius arba auskarus būdavo galima gauti keletą kilogramų miltų arba taukų. Vienas mokytojas už sidabrinį rublį gavo „50 g cukraus, gabalėlį muilo ir 200 g ryžių“.
Viename Žytomyro srities kaime vietiniai žemvaldžiai ir kiti iki revoliucijos pasiturinčiai gyvenę asmenys buvo katalikai. Katalikų kapinėse jie dažnai būdavo laidojami su auksiniais žiedais arba kitais papuošalais. 1932–1933 m. šio kaimo gyventojai slapta atkasdavo kapus ir už juose aptiktus papuošalus pirkdavo „torgsin“ krautuvėje maistą, todėl šiame kaime santykinis mirtingumas buvo žemesnis nei kitose srities apylinkėse.
***
Prasidėjus žiemai, reikalai vis blogėjo. 1932 m. lapkričio 20 d. Ukrainos vyriausybės įsake buvo nurodyta sustabdyti kolūkiečiams atlyginimo už darbadienius išmokėjimą grūdais, kol nebuvo įvykdytos grūdų pristatymo normos.
1932 m. gruodžio 6 d. Ukrainos sovietinė vyriausybė ir Ukrainos komunistų partijos centro komitetas išleido įsaką, kuriame paskelbė, kad 6 kaimai (po du kiekvienoje iš šių sričių: Dnipropetrovsko, Charkovo ir Odesos) „sabotuoja grūdų pristatymus“. Jiems buvo pritaikytos tokios sankcijos:
„Nedelsiant nutraukti produktų tiekimą, nutraukti vietinę kooperatinę ir valstybinę prekybą, pašalinti visas prekes iš valstybinių ir kooperatinių krautuvių.
Uždrausti prekybą žemės ūkio produktais visiems kolūkiams, jų nariams ir pavieniams ūkininkams.
Nutraukti mokėjimus avansu, uždrausti naudotis kreditais ir panaikinti kitus finansinius įsipareigojimus.
Išaiškinti ir pašalinti visus užsienio ir priešiškus elementus iš kooperatyvų aparato bei valstybinių įmonių – šią užduotį pavesti darbininkų ir valstiečių inspekcijos organams.
Išaiškinti ir pašalinti iš kolūkių ir anksčiau minėtų kaimų visus kontrrevoliucinius elementus <...>.“
Vėliau pasirodė dar daugiau įsakų, ir tie Ukrainos kaimai, kurie nesugebėjo įvykdyti grūdų pristatymo normų, buvo tiesiog užblokuoti – į juo nepatekdavo jokie produktai iš miesto.
1932 m. gruodžio 15 d. netgi buvo paskelbtas sąrašas tų rajonų, „į kuriuos draudžiama tiekti komercinius produktus tol, kol jie nepagerins grūdų pristatymo kolektyvinių planų vykdymo.“ Tokių rajonų buvo 88 (iš 358 rajonų visoje Ukrainoje) – Dnipropetrovsko, Donecko, Černigovo, Odesos ir Charkovo srityse. Šių „užblokuotų“ rajonų gyventojai buvo masiškai tremiami į šiaurę.
