„Jie nemoka pasiduoti, todėl eis iki galo. Rusijos specoperaciją ant savo pečių išveš keturiasdešimtmečiai „kuzmičiai“ – nešlovingų 90-ųjų vaikai, išėję kariauti už jaunimą, nes jie nepratę trauktis“, – rašo „Komsomolskaja pravda“ karo korespondentas Dmitrijus Stepšinas.
Pirmą kartą žodį „kuzmičiai“ jis teigia išgirdęs pačioje XX a. pabaigoje Sankt Peterburgo futbolo klubo „Zenit“ sirgalių aplinkoje, bet dabar sumanė suteikti jam naują prasmę. Tipiškam „kuzmičiui“ per 40 metų, jis gali būti bedarbis, gamyklos darbininkas, statybininkas ar net smulkus verslininkas. Jam nėra didelio skirtumo tarp darbo purviname ceche ir mūšio Donbaso pramoninėje zonoje. 20–30 metų jaunimas tūnojimą apkasuose esą sunkiai ištveria, o „kuzmičiai“ nebijo nei šalčio, nei purvo, nei nuobodulio, nes susišildo degtine.
D. Stepšino teigimu, „kuzmičiai“ masiškai atsirado fronte šį rudenį, jau paskelbus mobilizaciją. Jiems neatrodo keista už savo pinigus pirkti įrangą, kuria normalios šalys aprūpina savo karius. Pravardė prilipo akimirksniu ir išplito visoje Rusijos armijoje.
Atpasakoti visų Kremliaus propagandos naratyvų nematau tikslo – bus įdomiau pasvarstyti, kodėl būtent dabar prireikė juos kurti.
Skeptiškai vertinu sociologinių apklausų, rengiamų autoritarinio režimo transformacijos į totalitarizmą metu, kai už pasisakymą prieš karą gresia įkalinimas, patikimumą. Vis dėlto net ir jos rodo, kad mobilizaciją visuomenė vertina neigiamai, o priešiškiausiai nusiteikęs – didžiųjų miestų jaunimas. Jauni išsilavinę ir pasiturintys vyrai tarp 20 ir 35 buvo pirmieji, rezervavę lėktuvų bilietus dar nepasibaigus Putino kalbai apie mobilizacijos pradžią per televizorių. Į Gruziją, Armėniją, Kazachstaną ir net Mongoliją pabėgo bent 3 kartus daugiau rusų, negu buvo planuota mobilizuoti.
Pasitikėti jaunimu Putinas ir anksčiau neturėjo jokio pagrindo. Jie juk nepatyrė sovietmečio ir nekimba ant propagandinių klišių apie skaniausius pasaulyje ledus, pionierių stovyklas bei sugriautą broliškų tautų sąjungą. Jie nežiūri vyresniuosius užzombinusio televizoriaus ir moka susiinstaliuoti VPN savo telefonuose.
Tūkstantmečio karta gausiausiai dalyvavo Putino įkalinto opozicionieriaus Aleksejaus Navalno organizuotuose mitinguose. Net ir tie, kurie Rusiją be Putino sunkiai gali įsivaizduoti, visiškai netrokšta žūti nuo vokiškų haubicų ugnies ar HIMARS raketų svetimoje žemėje, kurią bunkeryje per pandemiją suvaikėjęs tironas įsivaizduoja esančią sava.
70 metų Putinas su savo prarastos Sovietų Sąjungos traumomis, archajiškos stačiatikybės ir homofobijos vertybėmis yra visiškai nesuprantama būtybė dvidešimtmečiui Maskvos baristai ar 30-ies informacinių technologijų specialistui. Žūti Ukrainos laukuose jiems būtų tokia pat beprasmiška mirtis, kaip narkotikų perdozavimas arba uždusimas nuo koronaviruso. Ir jos taip pat reikia saugotis, tik ne vengiant priklausomybę sukeliančių medžiagų ar skiepijantis, o išvykstant į kitą šalį.
Susitikime su Federalinės saugumo tarnybos parinktomis moterimis, ne itin talentingai vaidinusiomis kareivių motinas, Putinas pasakė tai, kas puikiai papildo „kuzmičių“ mitą. Jo teigimu, paprastam Rusijos žmogui žūti kare yra kur kas prasmingiau, negu eismo įvykyje arba nuo alkoholio. Didesnio tos šalies piliečių gyvybės nuvertinimo turbūt nesugalvotų jokie mitiniai Vakarų „rusofobai“.
Šis Putino kalbos ir propagandos kanalų naratyvų sutapimas patvirtina tokių Kremliaus kritikų kaip Maksimas Kacas teoriją, kad pats Rusijos Federacijos prezidentas jau seniai tapo priklausomu nuo televizoriaus. Mitologizuotas tikrovės pakaitalas kuriamas ne tiek žiūrovui ar skaitytojui kvailinti, kiek svarbiausiam jos vartotojui Kremliuje. O šis iš tikrųjų tiki prieš akis plaukiančiu butaforiniu vaizdeliu, kuriame vieną dieną ima Kyjivą per 3 dienas, kitą – jungia prie savo imperijos šviežiai užkariautas žemes.
„Kuzmičių“ mitas toks pats netikras, kaip ir kiti sukriošusio tirono sapnai, nes tikrovėje tokie žmonės neegzistuoja. Tarp mobilizuotųjų iš tikrųjų 40-mečių daugiau negu 20-mečių, nes vyresni gyventojai buvo lengviau sugaudomi – nuolat gyveno deklaruotoje vietoje, dirbo nuolatinį darbą ir nesislapstė nuo šaukimų.
Tačiau pati mintis, kad lėtai judantys pusamžiai Rusijos provincijos vyrai, ginkluoti iškonservuotais XX a. vidurio gelžgaliais, sugebės pasipriešinti britų, amerikiečių ir lietuvių instruktorių apmokytiems ir šiuolaikine NATO šalių įranga aprūpintiems ukrainiečiams, jau spėjusiems pajusti pergalės azartą, tinka tik Kremliaus senukui paguosti. Neabejoju, kad būtent tam ji ir sukurta.
Toliau progresuojant senatviniam Putino suvaikėjimui, specialiai jam bus kuriami senos Rusijos televizijos vakarinės laidos vaikams lėlių Chriušos ir Stepaškos nuotykiai Donbase. O kai žemėlapyje pergalės atrodo pernelyg panašios į pralaimėjimą, vietoje ataskaitų iš fronto galės žiūrėti senosios „Sojuzmultfilmo“ animacijos šedevrus apie berniuko Kibaldžiuko žygdarbius kare prieš baltagvardiečius.
