Tačiau mes galime Ukrainai padėti taip, kaip niekada niekas negalėjo padėti mums. Ir tokia pagalba, tegu ji bus tik patarimas iš istorinės perspektyvos, yra mūsų pareiga, nes parama ginklais ir labdara yra dar ne viskas.
Štai ką rašo vienas svarbiausių pasaulio leidinių, „The Economist“, leidžiamas Londone nuo 1843 metų ir šiandien publikuojamas daugiau nei pusantro milijono egzempliorių siekiančiu bendru skaitmeniniu ir popieriniu tiražu, – tai vienas įtakingiausių pasaulio laikraščių (jie taip save ir vadina – laikraščiu, nors mes jį vadintume savaitiniu žurnalu), jis yra Keimbridžo (ne Kembridžo – nevartokime rusiškos transkripcijos) universiteto vieno iš koledžų auklėtinių gūžta. Tie žmonės turi nuomonę apie viską pasaulyje, kartais abejotiną – pavyzdžiui, kažkada jie sakė, kad prezidento Rolando Pakso išrinkimas Lietuvoje yra labai sveikas ir teisingas sprendimas, nes privers apsnūdusį Lietuvos politinį elitą pabusti. Tokiais principais vadovaujantis, gal ir Adolfas Hitleris buvo sveikas sprendimas Vokietijai, kad ši pagyvėtų?
Žurnalas yra puikios anglų kalbos standarto, o jo buvęs korespondentas, Edwardas Lucasas, kuris kažkada buvo mano mokytojas (beje, jis puikiai kalba lietuviškai ir estiškai), yra vienas geriausių pasaulyje Baltijos šalių draugų; neatsitiktinai jam buvo uždrausta važiuoti į Rusiją dar tada, kai tai nebuvo populiaru pasaulyje.
Tai štai, ką rašo „The Economist“ apie Ukrainą: šios šalies bandymai atsiimti Krymą gali išprovokuoti Rusiją papildomai eskalacijai ir sukurti problemų – todėl, sakoma tarp eilučių ir eilutėse, Ukraina tiesiog turėtų paaukoti Krymą ir siekti taikos.
Nieko naujo: pusprotis milijardierius ir tarptautinis klounas Elonas Muskas jau prieš kurį laiką paruošė pieštuku nupieštą Ukrainos taikos planą, pagal kurį viskas būtų išsprendžiama lengvai ir paprastai: tegu tik suvereni šalis pasiduoda agresoriui, čia juk viskas derybos, pirk-parduok, duokit, aš jus pamokysiu biznį daryti.
Dar anksčiau tokį taikos planą siūlė mūsų tuštutė iš Kėdainių, kuri fotografuojasi persisukusi dviejų šimtų laipsnių kampu, kad raukšlių nesimatytų, iš buvusio vyro atspaudusi agurkų fabriką: ko ten tas Zelenskis muistosi, NATO narystės juk vis tiek negaus, gali nusileisti dėl tų teritorijų, kas jam svarbiau, kažkokios teritorijos ar žmonių gyvybės?
„The Economist“ skystas ir naivus bezdalas dėl Ukrainos yra labai simptomiškas, ir mes, lietuviai, labai gerai žinome, ką tai reiškia.
Prieš daugiau nei tris dešimtmečius, kai buvau labai jaunas žurnalistas, visa tai girdėjau, ir mes Ukrainai galime pasakyti, ko reikia ir ko nereikia klausyti (žinoma, ji pati tai žino, bet mes galime ją pastiprinti ir palaikyti).
Prisimenate? Tai sakė ir tarptautinė žiniasklaida, ir pasaulio lyderiai.
Vytautas Landsbergis – ne politikas, jis svajotojas, pianistas, muzikologas, o politikos realistas yra Algirdas Brazauskas, jo ir reikėtų klausyti.
Negalima radikaliai prašyti nepriklausomybės, taip pakenksite Michailui Gorbačiuvui, kuris bando vykdyti reformas. Jam kvėpuoja į nugarą stagnatoriai Kremliuje. Lietuviai, pabūkite tyliai, nekenkite Sovietų Sąjungos reformoms.
Stribas Vytautas Petkevičius, paskui užsiėmęs purvo pilstymu ir pagiežingu kerštu visiems, kas neleido jam tapti tautos tėvu: visiškos nepriklausomybės reikalavimas yra provokacija.
Iš laikraščio „Atgimimas“ buvo išimta prieš spaudą karikatūra apie SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą, kad nebūtų erzinama Sovietų Sąjunga ir jos vadovybė.
Paskui buvo pora dešimtmečių, kai visi iš eilės Vakaruose, nuo korumpuoto ir ciniško Prancūzijos prezidento Jacques‘o Chiraco iki JAV administracijos pareigūnų, barė Baltijos šalis: jums skriauda, jums paranoja, jums trauma, jūs nemokate blaiviai žiūrėti į Rusiją, jūs nesuprantate diplomatijos, kokie jūs infantilūs ir primityvūs, reikia derėtis, reikia atidavinėti savo teritorijas mainais į taiką, reikia būti lankstiems (lygiai taip pat dešimtmečius mokė Izraelį, tik šis puikiai žinojo, kad nereikia klausytis pamokymų, o reikia gyventi savo protu ir vienintelis atsakas agresijai yra ne nuolankumas ir ne nuolaidos, o aršus pasipriešinimas).
Mes visa tai praėjome, ir nenuostabu, kad dabar matome, kaip Ukrainai bandoma taikyti lygiai tą patį. Šalys, kurios niekuo gyvu nenori prarasti savo teritorijų, labai išmintingai bandys jums įteigti, kad reikia atiduoti jūsiškes. Tai sena, kaip pasaulis. Smurto ir išžaginimo aukai yra priekaištaujama, kad pati provokavo, sijonas buvo per trumpas, ir pati buvo nelanksti ir užsispyrusi.
Dabar Ukrainai bus bandoma įteigti, kad Krymas nėra vertas kovos, geriau taika ir sutarimas. Geriau leiskite Rusijai apsiraminti (vertimas: persigrupuoti, pailsėti, mobilizuoti naujos patrankų mėsos, prigaminti raketų ir artilerijos sviedinių, kad paskui vėl galėtų daužyti ir naikinti taikius Ukrainos miestus ir civilinę infrastruktūrą). Nespauskite rusų su savo radikaliais reikalavimais.
Deja, ne. Valstybių santykiuose yra taip, kaip ir žmonių santykiuose. Leisk kiaulę į bažnyčią – užlips ir ant altoriaus. Duok pirštą nukąsti – nukirs ir ranką. Kai užsileidi ką nors sėstis ant galvos, nesistebėk, jei tau ant galvos ir pasituštins.
Dabar Ukrainai, laiminčiai Ukrainai, sėkmingai besiginančiai Ukrainai, vis labiau bus brukami patarimai: būkite nuolaidesni, būkite kantresni, būkite realistai.
Nebūkite. Tėvynė arba mirtis, laisvė arba vergovė. Mes kažkada pasirinkome, ir buvo tas žmogus gatvėje, kuris atvykusiam į Vilnių sovietų prezidentui Michailui Gorbačiovui rėžė į veidą: „ne daugiau teisių, o visiška nepriklausomybė“.
Nebuvo tas žmogus realistas, pragmatikas ar diplomatas. Tačiau jis buvo teisus. Ir nusikaltėlis ir žudynių laimintojas Gorbačiovas tada pasimetė, o jo žmona kudakavo: „nepriklausomybė – o nuo ko?“ Dabar Michailas Gorbačiovas yra pas velnius, nenubaustas žemiškojo teismo, burbuliuoja pragaro katile už tai, ką yra padaręs. O mes esame laisvi – todėl, kad tada nenusileidome.
Ir tą patį galime patarti Ukrainai. Tos šalies teritorija turi būti tokia, kokia buvo nutarta 1991 metais. Su Krymu, Donbasu, Luhansku. Nė metro neatiduoti agresoriams ir neklausyti sirenų dainų. Šlovė Ukrainai, didvyriams šlovė.
