Svarstydami bet kokią reformą ir eidami pertvarkų keliu visi suprantame, kad bus dalykų, kuriuos reikės taisyti. Minėtoji reforma nėra jokia išimtis, tačiau tik priėmę sprendimus ir darydami ryžtingus veiksmus galime sužinoti, kas veikia, o kas ne.

Europos kontekste išsiskiriame tuo, kad pas mus greitosios medicinos pagalbos (GMP) iškvietimas vis labiau panašėja į taksi iškvietimą, o tai tampa nepakeliama našta valstybei, dvelkia nepagarba profesionalams, dirbantiems GMP, o galų gale kelia pavojų žmonių, kuriems reikia ne pavežėjimo, o rimtos pagalbos, gyvybėms.

Mūsų kaimyninėje Latvijoje netinkami, be rimtos problemos greitosios pagalbos kvietimai yra apmokestinami. Jei tai nėra iš tiesų skubios pagalbos reikalaujanti situacija, GMP atvykimo paslauga kainuoja 70 eurų. Šioje šalyje skambučiai yra rūšiuojami ir, skirtingai nei Lietuvoje, brigada vyksta tik ten, kur žmogaus gyvybei gresia pavojus.

Automatiškai pradedu svarstyti: negi mes tikrai taip gerai gyvename, kad galime iš mokesčių mokėtojų pinigų leisti kvalifikuotiems medicinos profesionalams važinėti po visą miestą tam, kad jie dalytų patarimus, kaip numušti temperatūrą? Žinoma, ironizuoju, tačiau sutikite, kad esame įpratę greitąja naudotis ne tik tuomet, kai kyla gyvybės ar mirties klausimas. Maždaug penktadalis iškvietimų Lietuvoje yra šeimos gydytojo kompetencijos, dar kita dalis yra pervežimai.

Tam, kad tokių situacijų kiltų kuo mažiau, reikia labai aiškių GMP kvietimo protokolų, kurie būtų vienodi visoje šalyje. Jais vadovaudamiesi galėtume išrūšiuoti kvietimus ir jau telefonu įspėti asmenį apie tai, kad jam gali tekti padengti kvietimo išlaidas. Eidami tokiu keliui, mes apsaugotume savo brangų transportą nuo nusidėvėjimo, sumažėtų kvietimų skaičius, o svarbiausia – pagaliau sumažintume krūvius profesionalams.

Įdomu, ką pasakytų kolega Tomas Tomilinas, jeigu nutartume, kad skambučiai turi būti rūšiuojami, o jei nepasitvirtina skubios pagalbos faktas, pacientui tektų sumokėti 50, 70 ar 100 eurų. Tokiu atveju žmonės išmoktų planuoti ir, jei tai nėra gyvybės klausimas, kviestųsi pavežėjus, o ne GMP brigadą. Latvijoje taikomas mokestis yra juokingas ir labiau simbolinis, nes vienas greitosios pagalbos vizitas kainuoja žymiai brangiau. Vis dėlto jis tikrai priverčia gerai apsvarstyti, ar verta kviesti pagalbą.

Esu tikras, kad turime ne ieškoti, kaip mokesčius didinti, o pasekti latvių pavyzdžiu ir įvesti mokestį, kuris tikrai atgrasytų kviesti greitosios pagalbos medikus be reikalo. Matau šį mokestį ne kaip skriaudą pacientui, o kaip pagarbą GMP medikams.

Vėl noriu grįžti prie Latvijos atvejo. Šios šalies GMP automobiliuose labai aukšti saugumo ir patogumo medikui standartai. To tikrai galime pasiekti ir mes savo GMP automobiliuose, tik svarbu, kad konkursų rengėjai įdėtų pastangų surašydami reikalavimus įrangai. Šiuo metu mūsų GMP automobilių parko būklė yra bloga. Automobiliai varomi priekiniais ratais, dėl to važiuodami į iškvietimus rajonuose medikai kartais būna priversti palikti automobilį ir iki iškvietimo vietos eiti pėsčiomis. Dalis prieš ketverius metus pirktų automobilių jau nuvažiavo daugiau nei po pusę milijono kilometrų, todėl galima tik įsivaizduoti, kokie jie nusidėvėję.

Kitas aspektas: kaimyninėje Latvijoje GMP darbuotojai gauna tokias pačias socialines garantijas, kaip ir statutiniai pareigūnai. Tai reiškia, kad jie išeina į pensiją būdami 55-erių. Lietuvoje šie darbuotojai į pensiją išeina kaip įprastai, būdami 64 metų. Sutinku, kad 55 metai yra ankstyvas amžius, tačiau galime svarstyti kažką panašaus įteisinti ir Lietuvoje. Pensinio amžiaus sulaukusiam darbuotojui būtų galima suteikti sąlygas veikti įstaigos viduje, tačiau nebevažiuoti į iškvietimus.

Mano akimis, GMP yra labai svarbi tarnyba, kuri turi būti parengta veikti ne tik taikos sąlygomis, bet ir gebėti persiorientuoti veiksmui nutikus ekstremaliai situacijai. Tai žmonės, kurie padeda saugoti gyvybes, todėl tam reikia tinkamai pasiruošti. Kalbu tiek apie pačių specialistų emocinę ir psichologinę būklę, tiek apie įrangos atnaujinimą. Be to, turi atsirasti infrastruktūra, kuri užtikrintų kiekvieno mediko saugumą.

Sveikatos apsaugos viceministrė D. Jankauskienė neseniai iškėlė problemą, kad po pandemijos padaugėjo asmenų, kurie kelia pavojų medikams. Būna situacijų, kai medikus tenka net ginti nuo pacientų. Be galo ilgai kalbame apie pacientų teises, tačiau gal jau metas atsibusti ir pasirūpinti ir medikais, kurie kasdien gelbsti gyvybes. Emocinis krūvis, stresas ir nuovargis gali palaužti net patį stipriausią žmogų, todėl GMP reforma turėtų spręsti medikų saugumo, socialinių garantijų klausimus, o ne tik koncentruotis į infrastruktūrą ar įrangos atnaujinimą.

Žinoma, tuo pačiu norėčiau palinkėti mums kaip valstybei, kad GMP kokybės augimas nebūtų siejamas tik su atlyginimais ir pensijomis. Tai labai svarbu, tačiau kalbėdami apie kokybišką pagalbą bėdos ištiktiems žmonėms vis dar turime neatsakytų klausimų, kuriuos spręsime reformos metu.