Įdomūs net ne šie du tarpusavyje nesusiję nutikimai, o pačios visuomenės reakcijos ir vieši komentarai, atspindintys XXI amžiaus pradžios lietuvių vertybines nuostatas, neurozes bei pasaulėžiūros skirtumus.
Nors šiuo metu valdžioje turime politinę partiją, kuri savo rinkėjams buvo pažadėjusi kanapių legalizaciją „pramonei, medicinai ir rekreacijai“, ta nuostata nebus įgyvendinta. Nei šio, nei būsimojo ar dar kurio nors Parlamento. Audringi ir ryškūs kai kurių žinomų veikėjų protestai dėl policijos veiksmų parodė tai, kas ir taip aišku. Jų nuomonė niekam nerūpi. Jokios apčiuopiamos įtakos realiam gyvenimui tai neturi.
Raudona metalinė dėžutė žinomos moters rankinuke buvo tuščia. Tačiau ji dvelkė augalinės kilmės substancija. Dar ten buvo mažas polietileninis maišelis su (galimai) haliucinogeninių grybų pėdsaku. Tai – nelegalios medžiagos, todėl policijai visiškai pakako įrodymų, kad įtariamoji naktį praleistų areštinėje. Pareigūnai veikia pagal įstatymus. Už įstatymus balsuoja Seimas. Į jį politikai patenka dėl Lietuvos žmonių simpatijų. Daugelis jų seniai žino, kokių balsų reikia klausyti, o į ką galima nusispjauti.
Neskaitant pasipiktinusių žinomų balsų choro, liaudies nuomonė dėl šio šiaip jau ganėtinai banalaus įvykio buvo kitokia. Taip jai ir reikia, tie prakeikti narkomanai visiškai nieko nebebijo. Tokie signalai pulsavo ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir buitiniuose pokalbiuose, kurių liudininku teko būti ir man. Kitą dieną kažkas susirado archyvinę tos moters nuotrauką, kurioje ji užfiksuota šalia Vytauto Landsbergio. Paskelbė tai su atitinkamu paaiškinimu. Suprask, obuolys nuo obels netoli rieda.
Lietuva yra viena griežčiausiai šias substancijas reguliuojančių ir nuosekliai už tai gatvėse baudžianti Europos šalis. Tuo pat metu ji – sunkiai įveikiama nepaskelbtose tarptautinėse rungtynėse pagal alkoholio suvartojimo kiekį asmeniui. Taip pat – niekam jau seniai nenusileidžianti pagal savižudybių skaičių. Lietuva metų metus kovoja su tais pačiais demonais, tačiau rezultatų nėra. Ir nebus. Deja, tai visiškai nepriklauso nuo to, kas valdo šalį – raudoni, žali ar vaivorykštiniai. Nes tokia, ko gero, yra pačios tautos valia. Būti įsitempusiems, įtariems ir nelaimingiems.
Bet kas, prieš rinkimus pažadėjęs dar griežtesnę kovą su šitais demonais, turi pagrįstų lūkesčių atsidurti Seime. Botago ir meduolio sistema vis dar veikia vakarykščių kaimiečių pasąmonę, nors jie jau seniai persikėlė į didmiesčius ir labai pyksta, kai kas nors primena apie tą latentinį pono ir baudžiauninko santykį, lemiantį jų pasirinkimus. Ir visų mūsų valdžią.
Raudonų dėžučių turinį, kurį tai šen, tai ten vis aptinka nepailstantys įstatymų sergėtojai, smerkia ne tik lietuviai. Tą patį atsakymą (sodinti juos visus!) išgirsite Minske, Maskvoje ir Vladivostoke. Rusijoje galima – ir netgi patartina – eiti žudyti kaimynus, prievartauti jų moteris ir vaikus. Už tai valdžia duoda medalį ar baltą „Ladą“. Tačiau vos keli gramai kanapių ten garantuoja kalėjimą – ne tik tos nelaimingos šalies piliečiams, bet ir į ją per naivumą užklydusiems svetimšaliams.
JAV pilietė, krepšinio žvaigždė Brittney Griner buvo sulaikyta Maskvos oro uoste vasario mėnesį, dar iki invazijos į Ukrainą. Atrasta kanapių ekstrakto ampulė. Žinoma, tai yra stambaus kiekio kontrabanda. Mergina iki šiol laikoma kalėjime. Ir tupės ten dar ilgai, jei neįvyks koks apsikeitimo kaliniais stebuklas.
Mes daug ką suvokiame ir darome visiškai kitaip nei Rusija, tačiau bent dėl vieno dalyko rasti bendrą kalbą būtų nesunku. Tačiau kuo čia dėta ta nelaiminga lydeka? Ogi tuo, kad reakcija į tą istoriją nubrėžė visai kito visuomenės sluoksnio gravitaciją į sveiko proto paribius. Vyras, krante pribaigęs žuvį, tapo nubudusiųjų (angl. woke) neapykantos taikiniu. Čia toks judėjimas, iš kurio Vakaruose kadaise kilo ir vadinamoji atšaukimo (angl. cancel) kultūra, kai minia pasirenka auką ir ją baudžia savo teisimu. Korporaciją, kompaniją ar asmenį, kurio veiksmas, žodis, mintys neatitinka jų pasaulio įsivaizdavimo.
Niūrūs baudėjai, kurie „prakeiktus narkomanus“ ir kitus nešvariuosius trokšta matyti už grotų – tai santykinės dešinės pakraštys. O kitoje spektro pusėje – nubudusieji, nuožmiai nekenčiantys dešinės, tačiau savo mąstymu ir metodais sparčiai krypstantys į kitą kreivą vagą. Lietuvoje tų reiškinių daigai – dar jauni ir gležni, tačiau nesunku numanyti, į ką visa tai išvirs ateityje.
Vadinamasis pabudimas – jaukiai ir patogiai daugelį metų gyvenančių Vakarų išradimas. Kartu tai – diktatorių ir visokių banditų atgaiva. Kol gerieji vokiečiai rakinosi kovodami su atomine energetika, kad apgintų žydrą dangų ir varliagyvių migraciją, Putinas ruošėsi dideliam karui. Kol Amerika blaškosi tarp tų dviejų pasaulėžiūros kraštutinumų, Kinija, Šiaurės Korėja, Iranas ir kiti įprasti įtariamieji ruošiasi palaidoti Vakarų civilizaciją. Kartu su rožiniais vienaragiais, kreidutėmis ir naudingais idiotais.
Ribinės pažiūros visada atveda prie kraštutinių priemonių. Ekologiniai teroristai ir politiniai ekstremistai – nenaujas išradimas. Tačiau dabar tai jau pasiekė tokias apimtis, kad ėmė ne juokais grėsti realiu demokratiškų visuomenių susiskaldymu bei rimtais pilietiniais konfliktais.
Nubudusieji – tokie patys veidmainiai, kaip ir jų ideologiniai priešai kitoje spektro pusėje. Jie į protesto akcijas prieš taršią aviaciją neina pėsti – važiuoja automobiliais. Jie socialiniuose tinkluose pliekia italų mados namus, kurie gamina rankines, išnaudodami kinus. Tačiau tas žinutes jie rašo su savo „iPhone“, pagamintu Kinijoje. Jos protestuoja gatvėse, ragindamos uždrausti vaikų darbą mineralų kasyklose, tačiau prieš akciją nepamiršta užsitepti makiažo. Su tais pačiais mineralais.
Kovoti prieš blogybes – teisinga. Ir paprasta. Kur kas sunkiau suvokti, kad pats galbūt tapai užburto rato sudėtine dalimi, o visa įsivaizduojama kova – tik sukto verslo fragmentas. Tokie protestai atspindi ir dar kai ką. Socialinių tinklų poveikio žmogaus psichikai šalutinį poveikį. Kai daugybė savimi nepatenkintų, nedaug ką pasiekusių ir iš esmės nelaimingų žmonių viešumoje nuolatos regi gražesnių (filtrai) ir sėkmingesnių (viešieji ryšiai) veikėjų spektaklį, jų sielose užgimsta „nubudimas“. Jį lydi noras susilieti su panašiais į save ir visa tai užbaigti. Kad dingtų, neblizgėtų, nebeerzintų. Kažkur kirba ir kitas nelabai tyras jausmelis. O ką, jei atlaisvintoje vietoje pavyktų atsidurti man?
Tai – toksiška bendraminčių aplinka. Jei kažkas iš grupės suabejoja, stabteli ar net mėgina ginti taikinį, jis apšaukiamas išdavyste. Būna nutildomas, užverčiamas neapykantos srautu. O paskui ir grasinimais mirtimi.
Ši pasaulyje plintanti veidmainystė graužia taikos ir ramybės likučius, skubėdama į triukšmingą susitikimą su patrakėliais iš kito pakraščio. Tais, kurie irgi nerimsta. Nekantrauja užbaigti šį stebėtinai ilgai užtrukusį civilizacinės gerovės bei santykinės taikos laikotarpį. Ar jiems pavyks? Tai priklauso ir nuo tavo pasirinkimų, kuriuos laisva (vis dar) valia priimi kiekvieną savo gyvenimo dieną.
