Laisvės partijos nutarimas priešintis konservatorių, Vyriausybės ir premjerės valiai neišardys koalicijos, neprives prie išankstinių rinkimų, Laisvės partija nei pasitrauks iš valdančiosios koalicijos, nei bus iš jos pašalinta. Bet maištas, tiksliau tariant, Laisvės partijos nutarimas nelikti po konservatorių padu ir atsistoti ant savo kojų gali turėti platesnių pasekmių.
Įprastinė politinė išmintis teigia, kad mažieji valdančiosios koalicijos partneriai priversti būti drausmingi, nes dalyvavimas koalicijoje turi daug privalumų. Padidėja tikimybė, kad partijos prioritetai pavirs įstatymais.
Partijos nariai tampa ministrais ir komitetų pirmininkais, šie postai suteikia jiems tribūną, didina jų ir partijos matomumą bei vaidmenį viešojoje erdvėje, didina sėkmės tikimybę per kitus rinkimus. Iškritus iš koalicijos, mažieji partneriai viso to netektų, tad jie būna linkę nusileisti didžiųjų valiai.
Šios bendros normos galioja Laisvės partijai. Ji neturi idėjinių partnerių tarp opozicijos partijų, jos principai ir prioritetai yra atgrasūs valstiečiams ir darbiečiams, svetimi socdemams ir Demokratų sąjungai. Jei Laisvės partija paliktų valdančiąją koaliciją arba būtų iš jos išmesta, ji atsidurtų politinėje dykumoje. Kadaise rašiau, jog jos pasitraukimas iš koalicijos būtų savavališka politinė savižudybė. Bet įprastinė išmintis nėra neklystanti, lazda turi du galus.
Jei esi bankui įsiskolinęs šimtą tūkstančių eurų ir negali išmokėti skolos, tai turi didelių bėdų. Jei esi bankui skolingas šimtą milijonų ir neturi pinigų – didelių bėdų turi bankas. Laisvės partija priklauso nuo konservatorių valios, bet ir atvirkščiai. Pagrindinius valdančiosios koalicijos nutarimus lemia konservatoriai, lengvatų maitinimo sektoriui pratęsimas buvo išimtis. Bet sėkmingas Laisvės partijos pasipriešinimas konservatorių dominavimui yra priminimas, kad tai, kas įvyko praeitą savaitę, gali pasikartoti ateityje
Laisvės partijos padėtis yra sudėtinga, gyventojų apklausos nuosekliai rodo, kad partiją palaiko vos 2–3 proc. rinkėjų, o tai savo ruožtu implikuoja, kad partija gali neįveikti penkių procentų barjero ir nepatekti į Seimą. Verta prisiminti, kad 2020 m. rinkimų išvakarėse „Vilmorus“ apklausos jai kaip tik prognozavo tokį likimą, bet per rinkimus jį surinko net 9,2 proc. balsų. Tad yra pagrindo manyti, kad partijos palaikymas ir dabar nuvertinamas. Vis dėlto, būtų prabanga sėdėti ant neegzistuojančių laurų ir tikėtis rinkėjų palaikymo.
Partija pasiekė kai kurių laimėjimų Seime. Ji suvaidino svarbiausią vaidmenį įtvirtinant nacionalinį galimybių pasą, kuris suteikė įvairių lengvatų persirgusiems COVID-19 ir vakcinuotiems asmenims, bet kas 2024-ųjų rudenį prisimins tą pasą? Jau kurį laiką Laisvės partija nesulaukia deramo palaikymo iš koalicijos partnerių jai itin svarbiais klausimais.
Kol kas nepasisekė užtikrinti kanapių dekriminalizavimo, dar nepriimtas civilinės partnerystės įstatymas, verslas skundžiasi, kad Vyriausybė vilkina sprendimus dėl paramos ir kompensacijų, tad negali racionaliai planuoti ateities. Iš patikimų šaltinių esu girdėjęs, kad Gabrielius Landsbergis ne iki galo informavo partijos pirmininkę bei ekonomikos ir inovacijų ministrę Aušrinę Armonaitę apie galutinį nutarimą dėl atstovybės Taivane pavadinimo, kas, švelniai tariant, buvo nepagarbu.
Konservatoriai irzliai reagavo į Laisvės partijos balsavimą. Konservatorių vadovas G. Landsbergis sako, kad „šiandien tam tikras, gal ir nelabai platus, bet Rubikonas buvo peržengtas“ ir žadėjo imtis „politinių žingsnių“. Premjerė apgailestavo, jog A. Armonaitė apie nepritarimą Vyriausybės pozicijai nepasakė per Ministrų kabineto posėdį, tačiau tvirtino didelės dramos dėl to nedaranti ir dar pasitikinti A. Armonaite.
Laisvės partijos narys ir Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas užginčijo I. Šimonytės teiginį. Esą partijos siūlymas dėl PVM lengvatos nebuvo netikėtas, apie jį visi partneriai žinojo seniai, ir „tikrai nebuvo sutarta, kad mes kažkaip neteiksime to pasiūlymo ar pateikus už jį nebalsuosime.“ Nors konservatoriai kalba apie „skylę“ biudžete, jos dydis dar neapskaičiuotas; veikiausiai ji siekia apie 50–60 milijonų eurų.
Tai nemaža suma, bet dar mėnesio viduryje I. Šimonytė siūlė kompensuoti 37 milijonus eurų žydams už jų nusavintą privatų turtą. Pinigų yra, bet reikia nutarti, kuriems klausimams skirti pirmenybę.
G. Landsbergis vėliau pažymėjo, kad „fiksuotas koalicinės sutarties 1.2 punkto pažeidimas, kuriuo koalicijos partneriai yra įsipareigoję remti Vyriausybės politiką.“ Įsipareigojimas svarbus, bet Vyriausybėje konservatoriai turi nuolatinę daugumą, kuria visada gali pasikliauti, bet ir piktnaudžiauti.
Nesuprantu, kodėl konservatoriai, žinodami PVM lengvatų maitinimo sektoriui pratęsimo svarbą Laisvės partijai, nenusileido ir nepritarė jos prašymams. Kartais reikia atsižvelgti ir patenkinti partnerių norus bei prašymus, net kai nemanai, kad jie patys geriausi. Kiekvienu atveju konservatoriai negebėjo sutramdyti savo buldozerinių instinktų ir trigubai pralaimėjo: (i) jų siūlymas buvo atmestas, (ii) neteko Laisvės partijos palaikymo, (iii) parodyta, kad galima sėkmingai priešintis didžiojo partnerio autoritariniams polinkiams.
Gal konservatoriai įsisąmonins, kad svarbu nesukurti sąlygų, kuriomis koalicinės sutarties pažeidimas tampa partneriams patraukliausia alternatyva.
Lieka neišspręstas M. Majausko likimo klausimas: ar jis bus pašalintas iš Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pareigų, taip pat ir iš partijos, nes nepakluso partijos prezidiumo įpareigojimui neteikti biudžetui su Vyriausybe nederintų iniciatyvų ir jų nepalaikyti.
Tai keistas įpareigojimas, nes manytum, kad platesnės diskusijos, visų pusių išklausymas tik pagerintų galutinį rezultatą. G. Landsbergis pasakė, kad pašalinimas tikėtinas, o I. Šimonytė emocingai pareiškė, kad būtų sakiusi, kad jis yra jos draugas, dabar jai tą pasakyti labai sunku. Lyg draugystė reikalautų paklusnumo ar pavaldumo.
Justas Džiugelis pasisiūlė perimti vadovavimą komitetui, duodamas suprasti, kad jis būtų geresnis pirmininkas. Esą „komiteto veiklos kokybė galėtų būti geresnė įsiklausant į didesnį ratą socialinių partnerių ir Vyriausybę.“
Kitaip galvoja šeši opozicijos partijoms priklausiantys komiteto nariai, kurie ragino konservatorių vadovybę M. Majausko neatleisti, nes jam vadovaujant komitetui ypač daug dėmesio skiriama darbo kokybei, parlamentinei kontrolei. Kas būtų, jei Seimas nepritartų M. Majausko atleidimui?
